Rusijos karas prieš Ukrainą, JAV ir Izraelio karas su Iranu atskleidė gilius struktūrinius Europos energetikos sistemos pažeidžiamumus, teigia Kauno kolegijos Verslo fakulteto tyrėjai – energetikos politikos, vadybos ir ekonomikos srityse dirbantys mokslininkai.
Pasak jų, daugelį metų trukusi priklausomybė nuo išorinių tiekėjų, ypač rusiškų gamtinių dujų, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą virto reikšmingu energetinio saugumo iššūkiu. Tuo tarpu nuo JAV ir Izraelio konflikto su Iranu pradžios vasario 28 d. Europos dujų kainos stipriai išaugo, o papildomą nerimą kelia smūgiai Kataro SGD infrastruktūrai bei trikdžiai Hormuzo sąsiauryje.
Ekonominis spaudimas ir investicijų pokyčiai
Vienas greičiausiai pajustų Rusijos karo prieš Ukrainą padarinių 2022 m. buvo staigus energijos kainų augimas. 2026 m. kovo mėnesį gamtinių dujų kainos smarkiai išaugo ne tik dėl besitęsiančio konflikto, bet ir dėl platesnių geopolitinių įtampų pasaulinėse energijos rinkose – kai kuriais atvejais jos padidėjo net iki 65 proc.
Kauno kolegijos Verslo fakulteto docentas dr. Bahmanas Peyravi, tyrinėjantis inovacijų vadybą, ekoinovacijas, žiedinės ekonomikos sprendimus ir tvarią verslo transformaciją mažose ir vidutinėse įmonėse, teigia, kad užsitęsęs rinkų nepastovumas jau keičia investicijų kryptis visoje Europoje – kapitalas perskirstomas nuo ilgalaikių tvarumo projektų į greičiau atsiperkančius energetinio saugumo sprendimus.
„Esant ekonominiam neapibrėžtumui tiek valdžios institucijos, tiek verslas linkę teikti pirmenybę neatidėliotiniems energetinio saugumo sprendimams, o ne ilgalaikiams tvarumo tikslams, todėl žalioji transformacija tampa atsargesnė ir netolygesnė“, – pažymi dr. B. Peyravi.
Tuo pat metu krizė stiprina politines diskusijas Europos Sąjungoje. Pasak jo, svarstymai apie galimą kai kurių energetinių ryšių su Rusija atkūrimą, siekiant sumažinti ekonominį spaudimą, atskleidžia vis didesnius nesutarimus dėl to, kaip suderinti energetinį saugumą ir klimato įsipareigojimus. Viešojoje erdvėje vis dažniau keliami klausimai, ar trumpalaikiai ekonominiai interesai nepradeda nustelbti ilgalaikių strateginių tikslų.
Infrastruktūra – silpnoji grandis
Nepaisant iššūkių, Europa ir toliau plečia atsinaujinančios energetikos pajėgumus. Europos Komisijos duomenimis, 2024 metais beveik pusė (47,5 proc.) ES elektros energijos buvo pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių, o saulės energija augo rekordiniu greičiu – nuo vos 1 proc. 2008 m. iki 23,4 proc. 2024 m.
Vis dėlto plėtros tempas ir infrastruktūros pasirengimas dar neatitinka realių poreikių, pažymi energetikos ekonomikos srityje besispecializuojanti Kauno kolegijos Verslo katedros docentė dr. Indrė Šikšnelytė-Butkienė. Ji akcentuoja, kad vien generavimo pajėgumų didinimo nepakanka – būtina iš esmės stiprinti ir modernizuoti elektros tinklus.
Ekspertė apibendrina, kad nors ir atsinaujinančios energijos plėtra yra esminė energetikos transformacijos dalis, be tinkamos infrastruktūros ji pati savaime neužtikrina visos energetikos sistemos stabilumo.
„Nors atsinaujinančios energetikos pajėgumai sparčiai auga, elektros tinklų plėtra, energijos kaupimo sprendimai ir sistemos lankstumas vystosi gerokai lėčiau. Todėl visos energetikos sistemos modernizavimas yra būtinas, siekiant paspartinti transformaciją, padidinti jos saugumą ir sumažinti pažeidžiamumą išorės sukrėtimams“, – aiškina docentė.
Verslo ir politikos dilema
Kauno kolegijos Turizmo ir laisvalaikio vadybos katedros tyrėja dr. Evelina Gulbovaitė pažymi, kad įmonių strategijose tvarumo tikslai susiduria su stipriu trumpalaikių prioritetų spaudimu. Mokslininkės teigimu, stabilus tiekimas šiuo metu dažnai tampa svarbesnis už ekologinius rodiklius.
„Karas parodė, kad įmonėms vis sunkiau derinti ilgalaikius tvarumo tikslus su neatidėliotinais energetinio saugumo, tiekimo stabilumo ir augančių sąnaudų iššūkiais“, – sako vadybos ekspertė.
Panašią tendenciją įžvelgia ir Kauno kolegijos ekonomikos srities tyrėja, Verslo fakulteto prodekanė mokslui dr. Aistė Lastauskaitė. Ji pabrėžia, kad energetikos transformacija yra ne tik technologinis procesas, bet ir sudėtingas politinio bei ekonominio balansavimo klausimas.
Ekonomistė pažymi, kad didžiulės pradinės investicijos tampa sunkia našta krizių laikotarpiu: „Nors atsinaujinanti energetika žada ilgalaikę nepriklausomybę ir stabilumą, didelės pradinės investicijos ir infrastruktūros poreikiai apsunkina galimybes krizių laikotarpiu įgyvendinti ambicingus klimato tikslus.“
Ateities perspektyva: ar pavyks išlaikyti kursą?
Nors žaliosios transformacijos tempas lėtėja, procesas nesustojo. Visuomenės palaikymas šiai krypčiai išlieka stiprus – naujausi „Eurobarometro“ duomenys rodo, kad 88 proc. europiečių remia aktyvesnius veiksmus, plėtojant atsinaujinančią energetiką.
Tvarumo ekspertas, Kauno kolegijos Verslo katedros tyrėjas dr. Justas Štreimikis įspėja, kad be aiškios politinės valios laikinos krizės valdymo priemonės gali tapti nuolatinėmis. Ekspertas pabrėžia būtinybę šalinti biurokratines kliūtis, kad trumpalaikiai sprendimai netaptų stabdžiu ateičiai.
„Trumpalaikiai energetinio saugumo iššūkiai vis dar gali nustelbti ilgalaikius klimato tikslus. Jei ekonominis ir geopolitinis spaudimas ir toliau dominuos politiniuose sprendimuose, laikinos krizių valdymo priemonės gali sulėtinti ar net susilpninti bendrą transformaciją“, – apibendrina dr. J. Štreimikis.
Pastarieji karai aiškiai parodė: Europa privalo vienu metu siekti dviejų tikslų – užtikrinti patikimą energijos tiekimą trumpuoju laikotarpiu ir tęsti ilgalaikę transformaciją. Kaip sėkmingai šie prioritetai bus suderinti, turės lemiamą įtaką Europos ekonominiam konkurencingumui ir politiniam stabilumui ateityje.
Būtent todėl, Kauno kolegijos mokslininkų vertinimu, siekiant išlaikyti žaliosios transformacijos kryptį, šiandien tampa ypač svarbu užtikrinti aiškią politinę viziją, ryžtingai mažinti reguliacines bei finansines kliūtis ir stiprinti strateginį koordinavimą visos Europos mastu.
About the Author
