Viešoje erdvėje skambant žinutėms apie brangstančias būsto paskolas, augančias degalų ir maisto kainas, žmonės vis dažniau kalba apie jausmą, kad mėnesio pabaiga ateina greičiau nei atlyginimas. Tai atsispindi ir apklausose: beveik pusė Lietuvos gyventojų sako, kad jų finansinė padėtis per pastaruosius metus pablogėjo, o kas trečias teigia, kad netikėtos išlaidos taptų rimtu iššūkiu.
Socialiniai darbuotojai šią realybę mato iš arti. Pasak socialinės darbuotojos, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertės Miglės Maniušytės, šiandien žmonės gyvena ne tik brangimo laikotarpiu, bet ir nuolatinio nerimo būsenoje. „Žmonės pavargo. Pavargo nuo nuolatinių žinučių apie brangimą, nuo jausmo, kad viskas slysta iš rankų. Kai kurie sako, kad jau nebežino, kur dar galima sutaupyti“, – sako M. Maniušytė.
Ji pastebi, kad labiausiai spaudimą jaučia tie, kurie ir anksčiau gyveno ant ribos: vienišos mamos, senjorai, jaunos šeimos, žmonės su negalia. Europos socialinių tyrimų duomenimis, net 40 procentų mažas pajamas gaunančių namų ūkių Lietuvoje patiria vadinamąjį „būsto pažeidžiamumą“ – situaciją, kai būstas tampa per brangus, per mažas, nesaugus arba nestabilus.
Dalijimosi ekonomika – paprastas būdas sumažinti įtampą
PKTC ekspertė teigia, kad sunkiu laikotarpiu svarbu prisiminti tai, kas Lietuvoje visada veikė – bendruomeniškumą ir dalijimąsi. Anot Miglės, tai paprasti, žmogiški susitarimai, kurie padeda išgyventi brangimo laikotarpį. Ji pasakoja, kad vis dažniau tenka girdėti apie kaimynus, kurie susitaria dėl bendrų pirkinių, apie giminaičius, kurie dalijasi vaikų priežiūra, apie draugus, kurie kartu gamina maistą, kad sutaupytų laiko ir išlaidų.
„Jei viskas brangsta, gal nebūtina, kad kiekvienas kaimynas pirktų po atskirą įrankį, buitinį prietaisą ar vaikų daiktus. Kartais užtenka vieno – bendro. Dalijimosi ekonomika nėra tik apie taupymą. Tai apie ryšį, pasitikėjimą ir supratimą, kad esame tame pačiame laive“, – teigia ji.
Tokie sprendimai jau seniai veikia kitose šalyse. Skandinavijoje daugiabučiuose kuriasi bendros dirbtuvės, kur gyventojai dalijasi įrankiais. Nyderlanduose populiarūs „kaimynų kambariai“ – erdvės, kuriose laikomi bendri daiktai, organizuojami susitikimai, vyksta vaikų priežiūros mainai. Vokietijoje veikia „repair cafés“ – bendruomenės dirbtuvės, kur žmonės kartu taiso daiktus, o ne perka naujus. Jungtinėje Karalystėje populiarėja „library of things“ („daiktų bibliotekos“), Italijos miesteliuose – „socialinės spintos“, o Japonijoje bendruomenės renkasi į „machi-no eki“ – vietas, kur dalijamasi maistu, daiktais ir laiku.
Gerųjų pavyzdžių toli ieškoti nereikia – jų yra ir Lietuvoje. Kaune veikianti Šilainių sodų iniciatyva rodo, kaip bendruomenė gali atgaivinti miesto erdves: gyventojai kartu puoselėja daržus, augina daržoves, dalijasi derliumi ir žiniomis. Tai ne tik tvarus maisto šaltinis, bet ir vieta, kur mezgasi ryšiai, o žmonės jaučiasi esantys bendro proceso dalimi. Vilniuje veikia itin populiarios daiktų atiduotuvės DĖK‘ui, kurios skatina dalijimosi kultūrą ir mažina atliekų kiekį – žmonės čia ne tik atiduoda daiktus, bet ir kuria bendruomenišką, rūpestingą miesto atmosferą.
Dar vienas įkvepiantis pavyzdys – Stebulių bendruomenė Lazdijų rajone. Ji išgarsėjo tuo, kad susitelkė ir pasiruošė galimiems kriziniams scenarijams. Bendruomenė tokia aktyvi, kad prie jos jungiasi net aplinkinių vietovių gyventojai. Senjorai sako, kad čia jaučiasi saugūs – jei kas nutiktų, „visi subėgs ir padės“.
Svarbu ne tik skaičiuoti kainas, bet ir kurti ryšius
Socialinės darbuotojos teigimu, tokios iniciatyvos Lietuvoje galėtų išplisti dar plačiau ir tapti veiksmingu atsaku į sunkmetį ir kainų augimą. Bendros lentynos daugiabučiuose, dalijimosi kampeliai, kaimynų susitarimai dėl vaikų priežiūros, bendri apsipirkimai ar net paprastas pasiskolinimas to, ko reikia kasdien, – visa tai kuria tikrą atsparumą.
„Krizės metu žmonės pirmiausia atsigręžia ne į institucijas, o į tuos, kurie gyvena šalia. Kaimynas, kuris paskolina įrankį. Giminaitis, kuris padeda prižiūrėti vaikus. Bendruomenė, kuri organizuoja dalijimosi kampanijas, daiktų atiduotuves, pagalbą kasdieniuose dalykuose. Tai paprasti sprendimai, kurių reikia ne tik kaip akcijų prieš šventes, o nuolat, kad kurtų tikrą saugumo jausmą“, – pabrėžia M. Maniušytė.
Anot jos, socialiniai darbuotojai vis dažniau mato, kad žmonėms atsigauti padeda ne tik finansinė pagalba, bet ir paprastas žinojimas, kad jie nėra vieniši.
Tyrimai rodo, kad bendruomenės, kuriose žmonės pažįsta savo kaimynus, krizes išgyvena lengviau: jose rečiau pasitaiko vienišumo, greičiau gaunama pagalba, o gyventojai dažniau įsitraukia į savanoriškas iniciatyvas. Tai matyti ir socialinės apsaugos politikoje – Lietuva plečia bendruomeninių paslaugų tinklą, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra numačiusi, kad iki 2030 metų šios paslaugos turėtų pasiekti dvigubai daugiau žmonių nei šiandien.
„Ekonominiai sukrėtimai ateina ir praeina. Bet bendruomenė, kuri moka susitelkti, išlieka. Tai yra investicija, kuri atsiperka visada. Šiandien Lietuvoje kaip niekada svarbu kalbėti ne tik apie kainas, bet ir apie tai, kaip žmonės gali padėti vieni kitiems. Nes būtent tai ir yra tikrasis atsparumas – ne statistiniai skaičiai, o žmogiški santykiai“, – pabrėžia PKTC ekspertė M. Maniušytė.
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
PKTC rengia įvairias metodines rekomendacijas: „Žmonėms su demencija draugiškų sodų kūrimo rekomendacijos“, „Savanoriai socialinių paslaugų srityje kaip juos įtraukti ir išlaikyti“, „Asmuo su psichosocialine negalia bendruomenėje“ ir kt. Daugiau praktinių patarimų galima rasti čia.
Apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
About the Author
