Daug kas mano, kad pagrindinė akcizų paskirtis yra surinkti lėšų į biudžetą. Iš tiesų tai yra viena iš jų funkcijų, bet ne vienintelė. Ne mažiau svarbu ir tai, kad akcizai padeda keisti žmonių elgesį. Jie taikomi specifinėms prekėms, kurių vartojimas sukelia papildomų problemų. Pavyzdžiui, automobilių atveju tai būtų tarša. Galimybę akcizais skatinti taupesnį ribotų išteklių naudojimą lemia konstrukcinės vidaus degimo variklio ypatybės.
Akcizų paskirtis
Panagrinėkime kelionę iš Vilniaus į Kauną greitkeliu, kuriame kartais leidžiama važiuoti iki 130 km/h greičiu net ir žiemą. Į kelionę leidžiamės su transporto priemone, turinčia 1.6 „Multijet“ Euro 6d‑TEMP standartą atitinkantį 120 AG variklį ir robotizuotą dviejų sankabų pavarų dėžę. Šie agregatai įmontuoti į tikrai geromis, nors ir ne idealiomis, aerodinaminėmis savybėmis pasižymintį automobilį. Kėbulo tipas – universalas.
Važiuojant 130 km/h greičiu, realiomis (bet ne idealiomis) sąlygomis automobilis sunaudoja apie 6,5 l/100 km. Sunaudotame degalų kiekyje yra 3,5984 Eur akcizo. Didelė degalų kaina skatina vairuotojus rinktis ekonomišką važiavimą – palaikyti 85–90 km/h greitį. Tokiu atveju 1,6 „Multijet“ variklio sąnaudos sumažėja iki 3,7 l/100 km, o sumokamas akcizas – iki 2,04832 Eur. Taigi degalų sąnaudos sumažėja 1,76 karto – tiek pat sumažėja ir sumokamas akcizas. Šis dėsningumas būdingas daugeliui modernių dyzelinių variklių, kurie pasižymi dideliu sukimo momentu ir efektyviai dirba esant žemoms apsukoms.
Pakilus degalų kainoms, vairuotojai bus linkę mažinti greitį, todėl reali jo paklausa pastebimai sumažės. Akcizų surinkimas taip pat mažės. Jei į akcizus žiūrima nuosekliai ir jie nenaudojami, pavyzdžiui, gynybai ar kitoms gyvybiškai svarbioms sritims finansuoti, šaliai tai nėra problema. Kai žaliava pigi ir degalų pakanka, surenkamos nemenkos įplaukos į biudžetą. Kai žaliava brangsta, vartotojai keičia savo elgesį – ne tik prisitaiko prie didesnių kainų, bet ir sunaudoja mažiau degalų.
Taigi, nors valstybės biudžetas surinks mažiau lėšų, tačiau ir žala aplinkai bus mažesnė – vieną praradimą atsveria kita nauda. Vartotojui lėtesnę kelionę kompensuoja sutaupytos lėšos, mažesnė tarša ir pasitenkinimas radus racionalų sprendimą.
Esant 1,6 Eur/l kainai, 1,6 „Multijet“ vairuotojas, važiuodamas 130 km/h, už degalus nuo Vilniaus iki Kauno sumokės apie 10,4 Eur. Jei degalų kaina pakyla iki 2,1 Eur/l ir pasirenkamas ekonomiškas važiavimas, kelionė kainuos apie 7,77 Eur. Esant 2,75 Eur/l kainai, ta pati kelionė kainuos apie 10,175 Eur.
Šiame pavyzdyje pasirinkome patį ekonomiškiausią ir techniškai tobulą dyzelinį variklį rinkoje. Kitų, galingesnių, bet mažiau efektyvių variklių savininkai tokios ekonomijos nepasieks, tačiau jų motyvacija mažinti greitį dėl itin aukštos kelionės kainos bus dar stipresnė.
Jei akcizus vertiname ne tik kaip biudžeto pajamų šaltinį, bet ir kaip priemonę formuoti žmonių elgesį, biudžeto praradimai neturėtų kelti problemų – juos kompensuoja kitos naudos.
Aprašyta vidaus degimo variklių ypatybė ir vartotojų elgsenos pokyčiai, reaguojant į kainas, paaiškina, kodėl degalų paklausa yra elastinga kainos atžvilgiu (jautri kainai). Dėl to nėra
protinga susieti gyvybiškai svarbių šalies poreikių, tokių kaip gynyba, finansavimą su tokiais nepastoviais ištekliais kaip degalai. Šis nepastovumas kyla iš dviejų dalykų: svyruojančių žaliavos kainų ir vartotojų elgsenos. Nors tai mažina biudžeto pajamas, pats elgesio pokytis yra teigiamas.
Todėl į akcizus negalima žiūrėti vien tik kaip į biudžeto pajamų šaltinį. Lietuvoje buvo padaryta didžiulė klaida, kai gynybos finansavimas buvo susietas su degalų akcizais.
Žmogui reikia iš Vilniaus nuvykti į Kauną – tai yra jo kelionės paklausa. Degalai čia yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Kelionės paklausa yra gana neelastinga, o degalų – labai elastinga, nes degalai ir automobilis yra tik tikslo pasiekimo įrankiai. Būtent dėl to, kad mobilumo paklausa yra neelastinga, o degalų paklausa – elastinga, akcizai yra veiksminga priemonė skatinti taupesnį degalų naudojimą.
Esama situacija
Pagrindinė aktuali problema, su kuria šiandien susiduria visų šalių vyriausybės, yra infliacinio spaudimo suvaldymas. Priemonių tam yra labai nedaug. Apie tinkamą prioritetų eilę sprendžiant degalų kainų augimo sukeltas problemas rašiau dviejuose ankstesniuose straipsniuose.
Dabartinis vyriausybės siūlymas sumažinti akcizą iki 503,6 Eur už 1000 litrų yra nepalankus, nes jis beveik nepaveiks infliacinio spaudimo, tačiau tikrai sumažins biudžeto pajamas. Kitaip tariant, toks sprendimas ne tik nesustabdo pinigų perkamosios galios mažėjimo, bet ir mažina nominalų pinigų srautą, kuris galėtų būti paveiktas infliacijos.
Ką tai reiškia vartotojams? Standartinis vairuotojas per metus nuvažiuoja apie 15 000 km, o tai yra 1250 km per mėnesį. Jei jo automobilis naudoja 9 l/100 km (tai atitinka standartinį dyzelinį agregatą namų ūkiuose), per mėnesį sunaudojama apie 112,5 litro dyzelino. Siūlomas akcizo sumažinimas jam suteiktų tik 6,8 Eur mėnesinę ekonomiją – tai labai nedidelė suma, kuri praktiškai nepakeis namų ūkio finansinės padėties, tačiau galbūt sumažins šalies biudžeto pajamas.
Namų ūkiai labiausiai nukentės dėl infliacijos, kuri vienu smūgiu sumažins jų metų metus kauptas santaupas, o ne dėl pačių degalų kainų. Todėl pagrindinis neatidėliotinas uždavinys šiandien – užkirsti kelią infliaciniams pavojams.
Infliacijos rizikos suvaldymo uždavinys yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis. Kitas svarbus klausimas yra susijęs su aplinkos kokybe. Anksčiau minėjau, kad degalų paklausa yra elastinga kainos atžvilgiu, ir paaiškinau, kodėl taip yra. Jeigu gyventume izoliuotame pasaulyje, ko gero, taip ir būtų, tačiau realybė yra kitokia: gyvename atviroje ekonomikoje, todėl degalų paklausą lemia ne tik mūsų šalies vidaus kaina, bet ir kainų skirtumai su kaimyninėmis valstybėmis.
Todėl antras svarbus uždavinys yra panaikinti paskatas piltis degalus kaimyninėse šalyse. Jeigu rūpinimasis aplinka yra nuoširdus, o ne deklaratyvus, tuomet kartu su infliacijos rizikos valdymu reikia spręsti ir šią problemą. Tikras aplinkos saugojimas reiškia, kad negalima ignoruoti žmonių elgesio – negalima turėti didesnių kainų nei kaimynai ir skatinti degalų turizmo. Priešingu atveju deklaratyvus rūpinimasis aplinka bei gynyba ir pakelti dyzelino akcizai virs saviparodija: dėl pigesnio dyzelino Lietuvos gyventojai važiuos į Lenkiją ar Latviją, o tai sukels beprasmes emisijas ir papildomą žalą aplinkai.
Ką duotų mažesni akcizai?
Mažesni akcizai panaikintų paskatas piltis degalus pas kaimynus ir eliminuotų beprasmę žalą aplinkai, kuri atsiranda deginant kurą kelionėse į Latviją ir Lenkiją. Be to, tai padėtų Lietuvai susigrąžinti sunkųjį transportą. Mažesni akcizai sumažintų paskatą daliai vairuotojų važiuoti taupiai, todėl vietinė tarša šiek tiek padidėtų, tačiau ją kompensuotų du dalykai: pirmiausia, akcizai būtų surenkami Lietuvoje, o ne Latvijoje ar Lenkijoje; antra, būtų pašalinta beprasmė tarša, atsirandanti dėl degalų turizmo. Atsižvelgiant į tai, kad Lenkija ir Latvija įvairiomis priemonėmis mažina degalų kainas, Lietuvai tampa gyvybiškai svarbu priartinti kuro kainas prie kaimynių. Tai jau nėra vien biudžeto klausimas, o darnios Bendrijos raidos siekis.
Jei siūlomas 503,6 Eur akcizas būtų įsigaliojęs kovo 23 d., dyzelinas Lietuvoje kainuotų ne 2,10 Eur, o 2,0395 Eur už litrą. Latvijoje, sumažinus akcizą iki 396 Eur, dyzelinas kainuotų ne 2,023 Eur, o 1,93709 Eur, o Lenkijoje dėl jų pritaikytų mokestinių pakeitimų dyzelino kaina būtų sumažėjusi nuo 1,9922 Eur iki 1,7622 Eur už litrą.
Beprasmės kelionės užsipilti degalų pas kaimynus būtų žalingos ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui: mūsų šalies gyventojai, beprasmiškai deginantys kurą, sukeltų papildomą CO₂ emisiją, kuri turi globalų poveikį, nors cheminė tarša lieka lokali.
Negana to, mūsų gyventojai, užplūdę Lenkijos parduotuves, sukeltų papildomų nuostolių kitoms sektoriaus šakoms. Lenkijai iš apsilankiusių mūsų gyventojų nauda būtų tik finansinė, tačiau jos ekonomika patirtų didžiulę žalą dėl didesnio infrastruktūros apkrovimo, perteklinio žmonių antplūdžio ir didesnio infliacinio spaudimo padidėjus paklausai. Taigi tokios kelionės nesuteikia realios naudos nei Lietuvai, nei Lenkijai.
Todėl, siekiant sumažinti žalą ekonomikai bei aplinkai ir tinkamai valdyti rizikas, o ne jas katalizuoti, akcizus būtina suderinti.
Komentaro autorius Algirdas Bartkus yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas.
About the Author
