2026 m. lapkričio 18 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Kiekvienas valstybės biudžetas yra ne tik pajamų ir išlaidų planas. Tai ir politinių prioritetų, vertybių bei atsakomybės už valstybės ateitį išraiška. Būtent todėl svarstant 2027 metų biudžetą norisi kelti klausimą, kuris, deja, kartojasi jau ne vienerius metus: ar kultūra mūsų valstybėje iš tiesų laikoma strateginiu prioritetu, ar apie jos svarbą prisimenama tik iškilmingų minėjimų, valstybinių švenčių ir kultūros žmonių pasiekimų progomis?
2024 metais priimtas Kultūros politikos pagrindų įstatymas įtvirtino esminę nuostatą – kultūros politika yra horizontali, apimanti įvairias valstybės valdymo sritis. Tai svarbus kokybinis pokytis, reiškiantis, kad kultūra negali būti suvokiama kaip vienos ministerijos administruojama veiklos sritis.
Tačiau įstatyme įtvirtinti principai įgauna prasmę tik tuomet, kai tampa realiais politiniais sprendimais.
Jeigu pripažįstame, kad kultūra yra neatsiejama nuo švietimo, socialinės politikos, regionų plėtros, ekonomikos, visuomenės atsparumo ir nacionalinio saugumo, turime pripažinti ir tai, kad atsakomybė už jos finansavimą negali būti sutelkta vien Kultūros ministerijos asignavimuose.
Horizontalioji kultūros politika be horizontalaus požiūrio į jos finansavimą rizikuoja likti gražiai suformuluota, bet neįgyvendinta valstybės ambicija.
Antradienį Seime po svarstymo pritarta Švietimo įstatymo pakeitimams, kuriais siekiama įstatymo lygmeniu įtvirtinti Kultūros pasą. Projektas jau apsvarstytas atsakingame komitete, dėl jo pateikta Vyriausybės išvada. Iki galutinio priėmimo dar liko vienas teisėkūros etapas, tačiau pats šios iniciatyvos turinys atskleidžia platesnę kultūros politikos prasmę.
Kultūros pasas nėra vien bilietas į teatrą, koncertą ar muziejų. Tai galimybė jaunam žmogui pažinti meną, istoriją, savo valstybės kultūrinį paveldą, ugdyti kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir vertybinį santykį su aplinka.
Tai investicija, kurios rezultatai ne visuomet išmatuojami artimiausių metų ekonominiais rodikliais, tačiau kurios poveikis visuomenės brandai yra ilgalaikis.
Šis pavyzdys aiškiai parodo, kodėl kultūros politikos negalima atskirti nuo švietimo politikos. Tačiau kartu jis primena ir kitą tiesą: įstatymu įtvirtinus valstybės įsipareigojimą, būtina numatyti pakankamus finansinius išteklius jam įgyvendinti. Priešingu atveju net ir prasmingiausia iniciatyva gali tapti priklausoma nuo kasmetinių biudžeto galimybių ir politinės valios svyravimų.
Todėl čia ypatingas vaidmuo tenka Finansų ministerijai.
Jos atsakomybė neturėtų apsiriboti vien ministerijų pateiktų poreikių vertinimu ir asignavimų paskirstymu. Finansų ministerija turi matyti bendrą valstybės strateginių tikslų visumą ir užtikrinti, kad skirtingų sričių finansavimas atitiktų įstatymuose įtvirtintus valstybės įsipareigojimus.
Tai ypač aktualu šiandien, kai svarstomas valstybės biudžetas grąžinamas Vyriausybei tobulinti.
Iki šiol kultūros sektoriaus papildomo finansavimo poreikiai, išskyrus atskiriems objektams numatytas lėšas, iš esmės nesulaukė deramo atsako. Tai kelia pagrįstą susirūpinimą, nes kalbame ne apie pavienius pageidavimus, o apie valstybės kultūros politikos tęstinumą.
Lietuvos kultūros tarybos veikla, profesionaliojo meno sklaida, Medijų rėmimo fondo galimybės, Lietuvos kino centro finansavimas, muziejų veikla, kultūros paveldo apsauga ir kultūros prieinamumas regionuose – visa tai sudaro tarpusavyje susijusią sistemą, kurios gyvybingumas priklauso nuo nuoseklių sprendimų.
Kultūros organizacijos negali kokybiškai planuoti savo veiklos, jeigu nuolat susiduria su finansiniu neapibrėžtumu. Kūrybinis potencialas negali būti visavertiškai atskleistas, jeigu didžioji energijos dalis skiriama ne kūrybai, o pastangoms užtikrinti elementarias veiklos sąlygas.
Todėl biudžeto grąžinimas Vyriausybei turėtų tapti galimybe dar kartą atsakingai įvertinti kultūros sektoriaus poreikius ir ieškoti sprendimų, kurie atitiktų ne tik trumpalaikes finansines aplinkybes, bet ir ilgalaikius valstybės interesus.
Šiandien Lietuva pagrįstai stiprina savo gynybinius pajėgumus. Tačiau valstybės atsparumas neapsiriboja vien karine galia. Jį taip pat kuria piliečių sąmoningumas, istorinė atmintis, pasitikėjimas savo valstybe, kalbos ir kultūros gyvybingumas.
Kultūra formuoja visuomenę, kuri supranta, ką ir kodėl verta saugoti.
Būtent todėl investicijos į kultūrą yra neatsiejama stiprios, savimi pasitikinčios valstybės kūrimo dalis.
Norėtųsi tikėti, kad Vyriausybė, dar kartą svarstydama biudžeto projektą, įvertins ne tik atskirų kultūros įstaigų ar programų finansinius poreikius, bet ir platesnį kultūros vaidmenį valstybės gyvenime.
Nes tikrasis požiūris į kultūrą atsiskleidžia ne deklaracijose, o sprendimuose.
Kultūra nėra tai, kam skiriame, kas lieka. Ji yra viena iš priežasčių, dėl kurių apskritai kuriame, stipriname ir giname savo valstybę.
