„Mano profesinis kelias kai kuriais gyvenimo etapais atrodė labai nesusijęs su menotyra, bet vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek visada į ją grįžtu“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė, menotyrininkė, žurnalo „Nemunas“ kino redaktorė Silvija Butkutė.
Pokalbyje su absolvente – apie studijas ir posūkius karjeros kelyje, meilę kinui, tapusią darbu, bei poreikį išlaikyti autentiškumą dirbtinio intelekto laikais.
Menotyros studijose pasijuto savo vietoje
VDU menotyros studijose S. Butkutė atsidūrė ne iš karto. Baigusi mokyklą, įstojo į socialinę pedagogiką ir žurnalistiką tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – VDU Švietimo akademija), tačiau pasirinkti mokslai neteikė džiaugsmo, o lankydamasi pas Kaune studijuojančias drauges susidomėjo miesto kultūriniu gyvenimu. Galiausiai nusprendė pakeisti ir miestą, ir studijų kryptį.
„Perstojau į menotyrą. Tai turbūt vienas geriausių mano sprendimų, pakeitęs visą mano gyvenimą. Iš karto pajaučiau, kad esu savo vėžėse“, – prisimena absolventė.
Iš studijų metų jai įsiminė artimas dėstytojų bendravimas su studentais, daugybė kultūrinių veiklų ir tuo metu Laisvės alėjoje įsikūręs Menų fakultetas ir VDU menų galerija „101“. „Visada būdavome įvykių centre“, – prisimena Silvija.
Jau pirmame studijų kurse kartu su bendraminčiais ji ėmėsi organizuoti filmų peržiūras. „Taip ir prasidėjo: turi kažkokią idėją, pristatai filmą, kodėl jį rodai. Žmonės pasižiūri, paskui apie jį diskutuojame. Tuo metu žiūrėdavome daug filmų ir darydavome tai nelabai legaliai – tokie buvo laikai. Dėstytojai padėdavo kiek galėdami, suteikdami galimybes žiūrėti lietuvių kūrėjų darbus, apie juos diskutuoti“, – prisimena S. Butkutė.
Giliau į kino pasaulį absolventė įsitraukė pradėjusi savanoriauti Kauno kino festivalyje. „Savanoriaudami galėjome nemokamai žiūrėti filmus. Atsimenu, man jau tada tai labai patikdavo: atlikdavai paskirtas užduotis, po keturis ar penkis filmus per dieną pažiūrėdavai, paskui vakare – susitikimai su režisieriais ir aktoriais, pokalbiai“, – pasakoja S. Butkutė, po studijų baigimo įsidarbinusi tame pačiame festivalyje.
Iš kultūros pasuko į nuosavą verslą
Pašnekovė dalinasi, kad vėliau su filmais būta pertraukos: „Jie visada patiko, toliau žiūrėdavau, bet įsidarbinau vadybininke Kauno šokio teatre „Aura“ ir penkerius metus visas gyvenimas sukosi labiau apie šiuolaikinį šokį.“
„Yra du dalykai, kurie man gyvenime labai patinka: kinas ir šiuolaikinis šokis. Esu toks „Auros“ vaikas“, – šypsosi VDU absolventė ir priduria, kad dirbdama su choreografe Birute Letukaite ne tik įgavo pirmuosius vadybos pagrindus, bet ir užtvirtino savo meilę kultūrai.
Vis dėlto didelis darbo krūvis ir nekonkurencingi atlyginimai kultūros srityje paskatino išbandyti ir kitą sritį. „Pradėjau kvestionuoti menotyrą ir galvojau: ką su šita specialybe galima nuveikti daugiau? Arba viską, arba nieko“, – juokiasi Silvija. Kadangi ją domino jaukus interjeras, maistas, bendraminčių bendruomenė, nusprendė pabandyti suderinti pomėgį menams ir būdą užsidirbti – kartu su bičiule Kauno senamiestyje atidarė veganišką kavinę „Chaika“.
„Turėjome ją daugiau nei ketverius metus, iki kol atsitiko labai tikėtinas dalykas: pasiilgau menų. Todėl esu savo kailiu patyrusi, kad reikia rinktis tai, kam išties jauti aistrą, kam esi gabus, nes kitu atveju kankinsiesi, nuolat jausi poreikį traukti ten, kur iš tiesų privalai būti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Į „Nemuną“ atvedė pomėgis kinui
Silvijos ryšys su kinu nenutrūko ir užsiimant kitomis veiklomis. „Dar turint kavinę mane pakvietė rašyti seniausias Lietuvoje meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“. Žinojo, kad dievinu kiną, domiuosi, dalyvauju festivaliuose. Tad pasiūlė pabandyti recenzuoti, apžvelgti filmus“, – pasakoja ji.
„Tuo metu gyvenau taip, kad dienomis užsiimdavau kavinės reikalais, o vakarais prisėsdavau ir rašydavau – dažniausiai vieną ar du straipsnius per mėnesį“, – prisimena S. Butkutė ir priduria, kad taip dirbo keletą metų. Galiausiai kolegos, sužinoję, kad traukiasi iš maitinimo verslo, pasiūlė jai imtis kino ir scenos menų redaktorės pareigų. „Žurnale man teko kuruoti kiną, teatrą, šokį. Taip gavosi, kad paskutinius dvejus metus „Nemune“ dirbu visu tempu, ne tik rašau, bet ir vedu tinklalaides, koordinuoju žurnalo internetinį turinį, socialinius tinklus, keliaujame į knygų, meno muges“, – vardija pašnekovė.
Paklausta, ar ir pati vis dar rašo, pašnekovė atsako, kad dirbant tokiose pareigose rašymui kartais laiko nelieka tiek, kiek norėtųsi, bet tai vis dar jos „arkliukas“.
Be darbo žurnale, S. Butkutė užsiima ir filmų platinimu bei komunikacija, pristatinėja filmus, kuruoja renginius, dalyvauja pokalbiuose su žiūrovais. Tad jos veikloje susijungia tiek kūryba, tiek kultūros vadybos įgūdžiai, edukacinė veikla.
Studijose įgytos žinios išlieka
Menotyros ir meno kuratorystės studijose įgytas žinias S. Butkutė vertina kaip svarbų profesinį pagrindą. Kalbėdama apie VDU puoselėjamą artes liberales studijų modelį, absolventė prisimena laisvę pačiam susidaryti tvarkaraštį ir rinktis dominančias paskaitas. Jos manymu, tokia universiteto aplinka skatino išbandyti įvairiausias veiklas.
„Yra toks gražus terminas meno kritikoje – žinovystė. Kiek žinių sudėjai į save, toks ir esi. Štai ir dabar vyksta pokalbis, ir galiu kažką pacituoti, prisiminti, nes viskas yra mano galvoje, ne tik telefone“, – sako S. Butkutė ir priduria, kad tai, jog studijų laikais atmintinai mokėsi atpažinti paveikslus ir jų autorius, išugdė ją kaip gerą specialistę. „Važiuoju į bet kokią parodą pasaulyje ir atpažįstu menininkus. Reikia rečiau klausti „ChatGPT“ ar gūglinti“, – juokiasi ji.
Kino kritiko tekstas prasideda nuo patirties
Paklausta, ar dirbtinis intelektas (DI) galėtų pakeisti kino kritiko darbą, S. Butkutė atsako, kad šią specialybę gali apginti tik sąmoningumas. „Žinau, kad žmonės DI užduoda visokių klausimų: nuo asmeninių iki to, kaip analizuoti filmą, ir jis tikrai pateikia išsamius, įdomius atsakymus. DI yra geras rašytojas, štai gali duoti jam paveikslą ir jis pateiks tokių įžvalgų, kokių žmogaus protas gal net nesugalvotų“, – sako S. Butkutė ir priduria, kad čia ir slypi didžioji grėsmė specialybei.
„Tačiau, jeigu to nesugalvoja filmo recenziją rašantis žmogus, gal tai nėra jo dėmesio centras? Rašantysis kalba apie konkrečius, jį asmeniškai palietusius aspektus, o DI viską generalizuoja, kas kelia riziką virsti pilka mase. Vis dėlto meno kūrinys neturi patikti kiekvienam, turime atsirinkti tai, kas domina būtent mus“, – teigia S. Butkutė.
Pašnekovės nuomone, žmogaus parašyto teksto ar recenzijos vertę sudaro tai, kad už jos slypi tikri įspūdžiai bei savitas požiūris. Nors kino kritikui susiorganizuoti kelionę į kino festivalį, užsipildyti dokumentus gauti paramai, susitarti dėl interviu ir pasirūpinti kitomis detalėmis gali būti sudėtinga, tai leidžia iš tiesų patirti renginį, filmus, ir tai originaliai perteikti teksto skaitytojams.
„Tada grįžusi galiu parašyti recenziją – ir ji ateis iš mano autentiško patyrimo. Juk patyriau viską – ir Venecijos karštį, ir susitikimą su režisieriumi, mačiau filmą ir žiūrovų reakcijas. Galiu parašyti tekstą, kuris bus aukštos meninės vertės, informatyvus, ir, svarbiausia – tikras, o ne surinktas iš daugybės žurnalistų interviu nuotrupų internete“, – teigia VDU absolventė.
Vis dėlto naujųjų technologijų ji neatmeta – pati pasitelkia jas informacijos paieškai, tačiau pabrėžia būtinybę tikrinti gautus faktus ir mokytis šiais įrankiais naudotis etiškai. „Planuoju pasiieškoti dirbtinio intelekto mokymų, orientuotų į kūrybinį rašymą, kultūros vadybą. DI įtakos neišvengsime – nori ar nenori, arba lieki užnugaryje, arba naudojiesi ir eini į priekį“, – įsitikinusi S. Butkutė.
Moksleivius skatina imtis iniciatyvos
Paklausta, ko palinkėtų moksleiviams, VDU absolventė nedvejoja – ragina gilintis į tai, kas domina. „Tikiu, kad reikia rinktis mokytis tai, kas patinka. Jeigu tai tikrai tavo aistra, praktiškai neįmanoma, kad tau nepasiseks. Sutiksi tinkamus žmones, atsirasi tinkamose vietose. Galbūt kartais atrodys, kad labai sunku, kažkas ne taip, bet po kiek laiko pasižiūrėsi atgal ir suprasi, kad visi taškai vis dėlto susijungė“, – pataria S. Butkutė.
Svarstančius apie menų krypties studijas ji ragina anksti pradėti galvoti, kaip pasirinktoje srityje įsitvirtinti. Pasak jos, kultūros lauke praverčia vadybos pagrindai, gebėjimas komunikuoti, organizuoti veiklas ir imtis iniciatyvos.
„Turi žinoti, kad bandysi, darysi, turėsi įgyti daug skirtingų įgūdžių ir daug dirbsi“, – sako VDU absolventė. Pradėti ji ragina dar studijų metais: ieškoti patinkančių veiklų, jose dalyvauti, aktyviai reikštis, ir ugdyti pasitikėjimą savimi.
Lapkričio 19 d. savo patirtimi S. Butkutė dalysis VDU renginyje „Matuokis profesiją’26“. Pranešime „O kas, jeigu tavo darbas – žiūrėti filmus?“ ji kalbės apie savo profesinį kelią ir pasidalys praktiniais patarimais, kaip pragyventi dirbant kultūros srityje. Renginys skirtas 10–12 klasių moksleiviams.
