Vaikystėje Ramūnas Mažėtis lydėdavo tėtį į žvejybą, o vėliau su pusbroliu talkino Žuvinto rezervate ir žiedavo paukščius. Šiandien Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus vadovas miškininkystės srityje dirba daugiau kaip tris dešimtmečius, tačiau noras pažinti gamtą jį lydi iki šiol. Miškininkas dalijasi įsimintinais susitikimais su laukiniais gyvūnais ir pasakoja, ko jį išmokė medžioklė bei kodėl jos sėkmės nematuoja vien laimikiu.
Laiškas atvėrė kelią į Žuvintą
Nors Ramūnas užaugo mieste, progų pažinti gamtą netrūko. Nuo mažens jis lydėdavo tėtį į žvejybą: kurį laiką pameškeriodavo, o vėliau imdavosi tyrinėti aplinką. Mokykloje šį susidomėjimą pastebėjo ir biologijos mokytoja, skatinusi jį gilinti žinias.
Gamta domėjosi ir Ramūno pusbrolis. Abu norėjo ją pažinti iš arčiau, todėl nusprendė patys ieškoti tokios galimybės.
„Su pusbroliu nutarėme parašyti laišką tuometiniam Žuvinto rezervato direktoriui ir pasisiūlyti vasarą patalkinti rezervate. Taip atsidūrėme Žuvinte, kur teko ir žieduoti paukščius, ir juos stebėti, ir padėti nudirbti kitus darbus“, – prisimena R. Mažėtis.
Tais pačiais metais jis pradėjo lankyti Marijampolės gamtininkų stotyje įkurtą ornitologų būrelį. Vėliau pasirinko miškininko profesiją, o savo darbo kelią pradėjo tuometinėje Marijampolės miškų urėdijoje.
Miško gyventojus išduoda ir paukščių balsai
Kalbėdamas apie medžioklę, Ramūnas pirmiausia pabrėžia gebėjimą stebėti. Gyvūno galima dar nė nematyti, tačiau jo palikti pėdsakai padeda suprasti, kas čia lankėsi, ką veikė ir kuria kryptimi nuėjo.
„Medžioklė išmoko žmogų pažinti gamtą ir neskubėti. Miške išmoksti sustoti, įsiklausyti ir pajusti. Tada imi pastebėti ne atskirus elementus, bet visumą“, – pasakoja pašnekovas.
Vienas jo pateikiamų pavyzdžių – juodojo strazdo balsas. Tykojant gali nesigirdėti nei žingsnių, nei šakelių traškesio, tačiau paukščio pavojaus signalas priverčia suklusti. Pasak miškininko, pastebėjęs žmogų, lapę ar kiaunę, strazdas gali išduoti atėjūną anksčiau, nei jį pamato pats medžiotojas.
R. Mažėtis sako, kad gebėjimas suprasti aplinkos ženklus padeda pasirinkti medžioklės vietą, tačiau ne mažiau svarbu mokėti kantriai laukti.
Sprendimui medžioti reikia brandos
Medžiotoju R. Mažėtis tapo būdamas 32-ejų. Šį pasirinkimą jis sieja su emocine ir psichologine branda bei atsakomybe už savo sprendimus.
„Manau, kad esi subrendęs medžioklei, kai supranti, jog tai – ne pasišaudymo pramoga, o gyvenimo būdas, reikalaujantis atsakomybės, gamtos dėsnių supratimo ir pagarbos gyvybei“, – sako jis.
Pasak Ramūno, prieš priimant sprendimą sumedžioti gyvūną reikia jį atidžiai įvertinti. Atsižvelgiant į gyvūno rūšį, svarbu nustatyti lytį, amžių, sveikatos būklę, įvertinti, ar gyvūnas atitinka atrankinės medžioklės kriterijus, atkreipti dėmesį į tai, ar patelė vedžioja jauniklius. Tam būtinos gyvūnų biologijos, elgsenos ir ekologijos žinios.
Miškininko profesija skatina atsižvelgti ir į gyvūnų poveikį miškui. R. Mažėčio teigimu, per didelis žvėrių populiacijų tankis gali jam pakenkti, todėl svarbu derinti miško auginimą, gamtos apsaugą ir medžioklę.
Susitikimai, kurie įsimena ilgam
Vienas labiausiai Ramūnui įsiminusių susitikimų su laukiniais gyvūnais įvyko medžiojant pas draugus Lenkijoje, netoli Žešuvo. Ramūnas stovėjo maždaug už 50 metrų nuo kito medžiotojo, kai iš miško netikėtai pasirodė vilkas.
„Jis kuo ramiausiai praėjo šalia kito medžiotojo, pusės metro atstumu, ir lyg niekur nieko nusliūkino bei išnyko miško tankmėje. Nulydėjome jį žvilgsniais. Pamatyti vilką iš tokio nedidelio atstumo toli gražu ne visiems gyvenime pasiseka“, – prisimena miškininkas.
Dar vienas netikėtas susitikimas įvyko apžiūrint eglyną ir svarstant, kokių darbų jame dar reikėtų imtis. Pokalbį staiga nutraukė iš tankmės išlėkęs šernas.
„Mums bebaigiant diskutuoti, staiga iš pomiškio, tiesiog mums iš po kojų, kaip kulka iššovė šernas ir neatsisukdamas nudūmė tolyn. Dėl tokio staigaus ir netikėto šerno pasirodymo net krūptelėjome“, – pasakoja Ramūnas.
Tradicijas puoselėja kartu su bendraminčiais
Lapkričio 3-iąją minėta medžiotojų globėjo šv. Huberto diena. Pasak legendos, medžiodamas Hubertas išvydo elnią su kryžiumi tarp ragų ir išgirdo raginimą pakeisti savo gyvenimą. Šį pasakojimą miškininkas sieja su pagarba gyvybei ir atsakomybe už gamtą.
„Būti geru medžiotoju – tai mylėti ir gerbti gyvąją gamtą, rūpintis ja, pagarbiai elgtis su kitais, laikytis etikos principų ir medžioklės tradicijų“, – pabrėžia R. Mažėtis.
Šias vertybes jis puoselėja ir visuomeninėje veikloje. Kartu su kitu Lietuvos medžiotoju ir bendraminčiais iš Lenkijos Ramūnas įkūrė Tarptautinę gamtos paveldo ir medžioklės kultūros broliją. Jos tikslai – puoselėti tradicijas, skleisti medžioklės etiką ir skatinti rūpintis gyvąja gamta.
„Kuo toliau, tuo labiau man rūpi medžioklės kultūra ir tradicijos, jų puoselėjimas ir sklaida visuomenėje“, – sako pašnekovas.
Svarbiausia lieka bendrystė
Paklaustas, ar medžioklė be laimikio gali būti sėkminga, Ramūnas neabejoja. Jam svarbūs gamtoje patirti įspūdžiai, rūpinimasis gyvūnais, medžioklių organizavimas ir galimybė susitikti su bendraminčiais. Šį požiūrį pašnekovas sieja su medžiotojų etikos principu „Kas negloboja, tas nemedžioja“.
Ramūnui patinka skirtingi medžioklės būdai. Net vykdamas į medžioklę tykojant jis džiaugiasi, kai joje dalyvauja ir kiti medžiotojai.
„Norisi pabendrauti, susitikti. Mes, žmonės, esame bendruomeniški, tad ir medžioti smagiau grupėje, kai gali pasidalyti patirtimi bei įspūdžiais. Man medžioklėje visada buvo ir yra svarbi bendrystė“, – sako R. Mažėtis.
About the Author
