Stojant žiemai, intensyvėjantys raketų ir dronų išpuoliai prieš elektros gamybos bei perdavimo objektus kelia vis didesnį pavojų ne tik milijonams Ukrainos gyventojų, bet ir viso Europos žemyno saugumui. Ypatingą nerimą kelia situacija Zaporižios atominėje elektrinėje, kuri nuo 2022 m. kovo mėnesio yra užgrobta Rusijos okupantų. Per daugiau nei ketverius karo metus elektrinė tapo ne tik karinės okupacijos simboliu, bet ir vienu pavojingiausių Kremliaus geopolitinio šantažo įrankių. O pastarųjų dviejų mėnesių įvykiai rodo, kad branduolinio saugumo situacija ten ne tik negerėja, tačiau tampa vis labiau nenuspėjama.
Vertinant pastarųjų mėnesių įvykius Zaporižios regione, galima pastebėti aiškią Rusijos karinių veiksmų tendenciją – nuolatinės atakos prieš civilinę ir energetinę infrastruktūrą, vis labiau komplikuojančios elektros tiekimo atkūrimą. Okupantų pajėgos toliau vykdė bepiločių orlaivių, raketų ir valdomų aviacinių bombų atakas prieš Zaporižios miestą bei aplinkines gyvenvietes. Dėl smūgių elektros perdavimo ir skirstymo objektams dešimtys tūkstančių gyventojų laikinai likdavo be elektros energijos. Taip pat buvo apgadinta šalia Zaporižios atominės elektrinės esanti šiluminės elektrinės infrastruktūra, įskaitant transformatorius, kurie yra svarbūs užtikrinant atominės elektrinės išorinį elektros tiekimą. Iki Rusijos invazijos elektrinė turėjo dešimt išorinių elektros perdavimo linijų, o šį rudenį buvo likusi vos viena veikianti jungtis. TATENA duomenimis, per pastaruosius mėnesius elektrinė ne kartą buvo visiškai netekusi išorinio elektros tiekimo ir priversta naudoti avarinius dyzelinius generatorius. Nors visus šešis reaktorius okupantai yra sustabdę, elektros energija tebėra būtina branduolinio kuro aušinimo bei kitoms saugos sistemoms. Elektros tiekimą pavyko atkurti, tačiau elektrinės saugumas ir toliau priklauso nuo pažeidžiamų energijos tiekimo linijų. Tačiau Rusija ir toliau kontroliuoja elektrinę bei naudoja ją savo politiniams tikslams. Ukrainos pozicija aiški – branduolinio saugumo neįmanoma užtikrinti, kol elektrinę valdo okupantai. Galutinis tikslas turi išlikti visiškas Zaporižios AE grąžinimas Ukrainos kontrolei.
Vertinant Europos Sąjungos veiksmus, svarbu pripažinti, kad 2026 metais Ukrainos energetinio saugumo klausimas išliko vienu svarbiausių Bendrijos prioritetų. Ypač pavasarį ir vasarą ES institucijose buvo priimta reikšmingų politinių bei finansinių sprendimų, skirtų Ukrainos energetinės infrastruktūros atkūrimui, ekonominio stabilumo užtikrinimui bei Rusijos karo finansavimo galimybių ribojimui. Dar metų pradžioje Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pristatė naują 920 mln. eurų vertės Ukrainos energetikos atkūrimo planą, skirtą pasirengti 2026–2027 metų žiemai. Plane „Repair, Rebuild, Restart“ numatyta atkurti pažeistus elektros perdavimo tinklus, modernizuoti energetikos infrastruktūrą, didinti decentralizuotos elektros gamybos pajėgumus bei stiprinti šilumos tiekimo sistemų atsparumą. Taip pat buvo paskelbtas papildomas 100 mln. eurų skubios paramos paketas generatoriams ir humanitarinei pagalbai. Mano nuomone, tai labai svarbi ilgalaikė kryptis, kadangi Ukrainos energetikos sistema turi būti ne tik atstatyta, bet ir pertvarkyta taip, kad ateityje būtų geriau apsaugota nuo Rusijos karinių išpuolių. Pavasarį Europos Komisija taip pat pristatė 1,2 mlrd. eurų investicijų paketą Ukrainos atsigavimui, apimantį strateginės infrastruktūros, energetinio atsparumo bei kitų svarbių ekonomikos sektorių stiprinimą. Vasarą Ukrainos atkūrimo konferencijoje buvo paskelbta apie daugiau kaip 1,1 mlrd. eurų vertės naujus investicinius susitarimus pagal Ukrainos investicijų programą. Iš jų 100 mln. eurų garantijų numatyta būtent energetiniam saugumui, atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų atkūrimui bei efektyvesniam energijos vartojimui. Dar vienas svarbus žingsnis buvo vasarą Europos Komisijos, Ukrainos energetikos ministerijos ir Energijos bendrijos sekretoriato paskelbtas kreipimasis dėl papildomų 650 mln. eurų mobilizavimo Ukrainos energetikos paramos fondui. Šis fondas tapo vienu svarbiausių tarptautinės pagalbos kanalų, leidžiančių operatyviai įsigyti transformatorių, elektros įrangos, generatorių bei kitų energetinės infrastruktūros atkūrimui būtinų priemonių.
O kalbant apie Europos Parlamento vaidmenį, šiais metais priėmėme ne vieną svarbų sprendimą. Visų pirma, pritarėme 90 mlrd. eurų paramos Ukrainai paketui 2026–2027 metų laikotarpiui, iš kurio 30 mlrd. eurų skiriama makrofinansinei pagalbai bei valstybės biudžeto stabilumui, o 60 mlrd. eurų – Ukrainos gynybos pajėgumams stiprinti. Žinoma, lėšos skirtos sustiprinti Ukrainos oro gynybą bei užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, kartu siekiant apsaugoti ir energetikos infrastruktūrą. Pavasarį Europos Parlamente taip pat priėmėme rezoliuciją dėl Rusijos išpuolių prieš Ukrainos civilius gyventojus ir atsakomybės už vykdomus tarptautinius nusikaltimus. Joje griežtai pasmerkėme sistemingas Rusijos atakas prieš gyvenamuosius rajonus, ligonines, energetikos objektus bei kitas gyvybiškai svarbias paslaugas teikiančią infrastruktūrą. Taip pat pritarėme siekiui, kad kuo greičiau pradėtų veikti Specialusis tribunolas dėl agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą bei palaikėme Tarptautinės pretenzijų komisijos steigimą, kuri sudarytų galimybes siekti kompensacijų už Rusijos padarytą žalą. Šiame kontekste, mano nuomone, labai svarbu, kad Rusijos sistemingas energetinės infrastruktūros naikinimas nebūtų vertinamas vien kaip karinių veiksmų pasekmė. Tyčinis milijonų civilių gyventojų palikimas be elektros ir šildymo laikytinas tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimu, už kurį atsakingi asmenys privalo sulaukti teisinio įvertinimo. Ne mažiau reikšminga ir priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl ketverių Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą metų. Joje raginome toliau griežtinti sankcijas Rusijai, įskaitant ir energetikos sektorių. Ypatingas dėmesys skirtas poreikiui visiškai atsisakyti rusiškos naftos, urano, prisodrinto urano, branduolinio kuro bei su branduoline energetika susijusių paslaugų. Tai labai svarbu ir Zaporižios AE kontekste, nes Rusijos valstybinė branduolinės energetikos korporacija „Rosatom“ yra tiesiogiai susijusi su okupacinės branduolinės infrastruktūros valdymu Ukrainoje. Todėl jau ne vienus metus Europos Parlamente keliame klausimą dėl būtinybės taikyti griežtesnes sankcijas ir Rusijos branduoliniam sektoriui. Tačiau reikia pripažinti, kad šioje srityje vis dar egzistuoja politinių nesutarimų tarp ES valstybių narių.
O kokie sprendimai ir diskusijos dar laukia?Žvelgiant į artimiausius mėnesius, akivaizdu, kad Ukrainos energetikos klausimas iš ES darbotvarkės niekur nedings. Visų pirma, laukia 2026–2027 metų žiemai skirto energetikos atkūrimo plano įgyvendinimas. Europos Komisija kartu su Ukrainos institucijomis ir tarptautiniais partneriais turės užtikrinti, kad finansinė parama kuo greičiau virstų realia elektros gamybos bei perdavimo infrastruktūra. Taip pat reikės toliau spręsti dėl papildomų įnašų į Ukrainos energetikos paramos fondą, nes jau dabar aišku, kad esamo finansavimo nepakanka visiems pažeistiems objektams atkurti. Europos Vadovų Taryboje dar kartą buvo akcentuotas poreikis stiprinti Ukrainos energetinės sistemos atsparumą, įskaitant tarpvalstybines elektros jungtis bei regioninį bendradarbiavimą. Ši kryptis, mano nuomone, turėtų būti dar labiau sustiprinta. Kuo glaudžiau Ukrainos elektros sistema bus integruota su ES tinklais, tuo didesnės bus galimybės krizės metu užtikrinti papildomą elektros importą iš Europos valstybių. Europos Parlamente taip pat tęsis diskusijos dėl naujosios 2028–2034 metų ES daugiametės finansinės programos. Būtent šiame biudžete turėsime ieškoti galimybių užtikrinti ilgalaikį finansavimą Ukrainos atkūrimui, energetikos infrastruktūros modernizavimui bei tarptautiniam branduolinės saugos bendradarbiavimui. Kitas svarbus klausimas – naujos sankcijos Rusijai. ES institucijose jau diskutuojama dėl 22-ojo sankcijų paketo, todėl atsiranda galimybė dar kartą kelti Rusijos energetikos, o konkrečiai ir „Rosatom“, atsakomybės klausimą. Žinoma, galutinis susitarimas priklausys nuo valstybių narių politinės valios bei susitarimo. O mano paties nuomone, Rusijos branduolinio sektoriaus sankcionavimas privalo išlikti vienu iš svarbiausių Europos tikslų.
Grįžtant prie Zaporižios AE, reikia pripažinti, kad vien finansinių instrumentų ar naujų ES programų neužteks. TATENA ir toliau vykdys stebėjimo misijas, tarpininkaus dėl pažeistų elektros linijų remonto bei sieks užtikrinti būtinas branduolinės saugos sąlygas. Tačiau organizacijos veiklos galimybes riboja Rusijos okupacija. Todėl privalome, dar aktyviau kelti klausimą dėl konkrečių tarptautinių saugumo garantijų bei didesnio politinio spaudimo Maskvai, siekiant grąžinti elektrinę teisėtam jos operatoriui – Ukrainai.
