Ar galima pabėgti nuo savęs, pakeitus miestą, darbą, vardą ir net mylimą žmogų? O gal visą gyvenimą tikimės laimės, kuri vis lieka kažkur per žingsnį nutolusi? Apie tai su humoru ir švelnia ironija pasakoja naujasis Klaipėdos pilies teatro spektaklis „Ne dabar, Leonai“, kurio premjera vyks lapkričio 24 ir 25 dienomis 19 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose.
Savitu kūrybiniu braižu, netikėtais režisūriniais sprendimais ir ypatingu dėmesiu žmogaus charakteriui išsiskiriantis režisierius Alvydas Vizgirda šįkart pratęsia prieš daugiau nei du dešimtmečius Klaipėdos pilies teatre statytos Jean‘o Anouilh’o komedijos „Orkestras“ personažų gyvenimą. Kartu su Valerijumi Gončarovu sukurtame istorijos tęsinyje vėl susitinka Siuzana ir Leonas – du žmonės, kuriems gyvenime vis kažko pritrūksta iki laimės.
Apie artėjančią premjerą, meilę, aktorius ir tai, kas po daugybės metų teatre vis dar gali nustebinti, pokalbis su A. Vizgirda.
– Kyla įtarimas, kad artėjanti premjera pasakoja ne vien apie orkestro muzikantų kasdienybę, bet ir apie meilę…
– Taip, meilės čia tikrai yra. Prieš daugelį metų mūsų teatre buvo rodomas didelio populiarumo sulaukęs ir kritikų palankumo sulaukęs spektaklis „Orkestras“, pastatytas pagal prancūzų dramaturgo Jean‘o Anouilh’o pjesę. Originaliame kūrinyje moterys groja instrumentais, kalbasi apie savo gyvenimą, bėdas, skundžiasi, aiškinasi santykius, įsivelia į nedidelius konfliktus. Mes anuomet spektaklį gerokai pakeitėme – papildėme dainomis, daugiausia prancūziškomis. Jų buvo nemažai, labai spalvingų.
Kartą pas mane atėjo operos dainininkas Valerijus Gončarovas. Jis turėjo monospektaklio scenarijų, norėjo bendradarbiauti. Perskaičiau, bet man pasirodė, kad tas kūrinys galbūt ne visai atitinka šiandieną. Tada ir pasiūliau: gal pamėginkime sukurti ką nors kita?
Laiko turėjome nedaug. Ir kažkaip netikėtai kilo mintis: o kas būtų, jeigu iš ano mūsų „Orkestro“ paimtume du personažus – Siuzaną ir Leoną – ir perkeltume juos penkeriais ar dešimčia metų į priekį? Kas atsitiko tiems žmonėms, kurie ilgai grojo viename orkestre, įsimylėjo vienas kitą, turėjo savų problemų? Kaip susiklostė jų gyvenimai?
Taip labai greitai atsirado naujo spektaklio scenarijus. Dabar jie jau kitame mieste, kitoje kavinėje, groja kitokį repertuarą. Bet ar iš tiesų kas nors pasikeitė? Ar jų gyvenime įvyko esminis lūžis? O gal jie ir toliau gyvena taip, tarsi viskas būtų iš anksto užprogramuota? Štai čia jau paliekame žiūrovui pačiam spręsti.
– Istorijos tęsinys gimė bendradarbiaujant su Valerijumi Gončarovu. Kaip sekėsi kurti dviese? Juk sakoma, kad menininkai – tikri autokratai, nelabai mėgstantys, kai kas nors kišasi į jų sumanymus.
– Visiškai sutinku, kad režisieriai yra autokratai! (Juokiasi.) Aš dar kartais pajuokauju, kad kol režisierius jaunas, jis sprendžia labai dideles problemas. Jam atrodo, kad ir pasaulio problemos labai didelės. O kai jau sulaukia tam tikro amžiaus ir kažkur horizonte pradeda matytis saulėlydis, atsitinka vienas iš dviejų dalykų: arba jo problemos dar labiau išauga, arba, priešingai, visai sumažėja. Ir tada jis ima spręsti labai paprastus, kasdienius dalykus. Man atrodo, kad šis scenarijus truputį kvepia tuo antruoju variantu. Didelių problemų lyg ir nebėra, bet juk nuo to jos netampa mažiau svarbios. Scenarijaus griaučius parašiau labai greitai. Kai pats esi statęs pjesę, pažįsti jos veikėjus, žinai, ką jie kalbėjo, dėl ko ginčijosi, kokios istorijos juos lydėjo, nėra labai sunku įsivaizduoti, kas galėtų nutikti toliau.
O Valerijus, kadangi pats vaidina Leoną, vienintelį vyrą šiame spektaklyje, tekstą šiek tiek pataisė pagal save. Galbūt nugludino kai kuriuos mano aštresnius kampus. Kai kur sakinys tapo gražesnis, kai kur atsirado kitoks požiūris. Gal net vyro pozicija buvo šiek tiek labiau pateisinta, negu aš būčiau ją pateisinęs. Kai perskaičiau jo pataisytą tekstą, man labai patiko. Pagalvojau: viskas puiku, galime dirbti!
– Siuzana pakeičia darbą, miestą ir net vardą – dabar ji Siunziana. Leonas taip pat mėgina pradėti kitokį gyvenimą. Bet ar žmogui taip paprasta pabėgti nuo savęs?
– Štai čia ir yra vienas svarbiausių mūsų spektaklio klausimų. Siuzana dar aname „Orkestre“ nuolat kėlė scenas Leonui, vieninteliam vyrui. Jis vis dvejojo, nesiryžo palikti vienos moters, nesiryžo pasirinkti kitos. O Siuzana, matyt, troško labai paprasto dalyko – turėti vienintelį vyrą, kuriam ji pati būtų vienintelė. Todėl visai suprantama, kad ji nori kažką iš esmės pakeisti savo gyvenime. Net vardą pasikeičia – dabar ji Siunziana. Bet ar vien pakeitus vardą, miestą, darbą pasikeičia ir pats žmogus?
Šitas klausimas man įdomus. Mes visi kartais galvojame, kad štai dabar pradėsime gyventi kitaip. Bet kiek iš tikrųjų galime pakeisti savo charakterį, įpročius, požiūrį į kitus žmones? Gal gyvenimas mus keičia, ar tik aplinkybės keičiasi, o mes liekame tokie patys?
– Spektaklį vadinate „paprasta nepaprasto koncerto repeticija“. Kas toje repeticijoje vyksta?
– Man atrodo, kad čia svarbus ne vien Siunzianos ir Leono santykių konfliktas. Yra ir kitas, gal kiek švelnesnis, bet taip pat įdomus. Dar aname „Orkestre“ moterys save laikė menininkėmis, o kita vertus – grojo kažkokioje užkampio kavinėje, kur žmonės ateidavo palošti kortomis, išgerti, pasišnekučiuoti. Ir kildavo klausimas: ką mes čia veikiame? Panašus konfliktas atsiranda ir naujame spektaklyje. Leonas yra už klasikinę muziką, o Siunziana labiau linkusi prie paprastesnės, poilsinės muzikos, kuri būtų maloni širdžiai ir klausai. Kam čia reikia tos klasikos? Taigi jie ginčijasi ne tik dėl meilės ar bendro gyvenimo, bet ir dėl muzikos. O visa tai vyksta repetuojant koncertą.
– Siunzianos vaidmenį patikėjote Vilhelminai Jašinskaitei-Paniuškienei, Madam – Auksė Naujokienė. Kuo šie aktoriai Jums pasirodė tinkami savo personažams?
– Renkantis aktorių visada reikia galvoti, ko reikalauja konkretus vaidmuo. Vienam spektakliui reikia žmogaus, kuris puikiai jaučiasi komedijoje, kitam – visai kitokių savybių. Kartais reikia net savotiško keistuolio, nes toks žmogus bus artimesnis personažui. O šį kartą pirmasis reikalavimas buvo labai aiškus – aktorius turi mokėti dainuoti.
Vilhelmina Jašinskaitė-Paniuškienė tikrai puikiai dainuoja, vaidina ir labai gerai jaučiasi šiame žanre. Ji man atrodo idealiai tinkama Siunzianos vaidmeniui.
Valerijus yra operos dainininkas, be to, pats prisidėjo prie scenarijaus kūrimo. Jo vaidmuo čia pagrindinis, vienintelis vyriškas.
O Auksės Naujokienės vaidinama Madam pasirodo tik spektaklio finale, gana trumpam. Bet, man atrodo, jos pasirodymas reikalingas tam, kad dar kartą išryškėtų mūsų keliamas klausimas: ar žmogus per gyvenimą keičiasi? O gal charakteris jam duotas visam gyvenimui?
– Ar repeticijose aktoriai Jus nustebina savo pasiūlymais? Ar būna, kad jų sugalvotas sprendimas pasirodo įdomesnis už tai, ką pats buvote numatęs?
– Žinoma, būna. Kartais aktoriai daro įtaką spektakliui labai gera prasme, o kartais ir labai bloga (juokiasi)! Bet šiuo atveju didžiausią įtaką, man atrodo, padarė pats ankstesnis kūrinys, kurį mes tarsi tęsiame. Juk rašydamas jau pažinojau tuos personažus, galėjau numatyti, kaip jie elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Net ir muzikinį repertuarą iš dalies buvo galima įsivaizduoti iš anksto. Nors konkrečius kūrinius daugiau rinko Valerijus. Čia mūsų požiūriai šiek tiek skiriasi.
– Valerijus Gončarovas kuria ir spektaklio muzikinį takelį. Kokią muziką išgirs žiūrovai? Gal bus ir tokių dainų, kurias norėsis niūniuoti kartu su aktoriais?
– Aš labai mėgstu senas, kadaise pasaulyje populiarias, o dabar primirštas dainas. Tokias, kurios kažkada skambėjo visur, o šiandien jas retai beišgirsi. Man įdomu jas prikelti naujam gyvenimui. Valerijus repertuarą rinko kiek kitaip. Todėl spektaklyje bus ir tokių primirštų dainų, ir gana gerai žinomų muzikinių kūrinių, klasikinės muzikos fragmentų.
Manau, kad kai ką publika tikrai atpažins, gal net galės paniūniuoti. O kai kas žiūrovams bus nauja. Ir tai visai gerai.
– Spektaklio scenografiją kuriate pats, o kostiumus – Aina Zinčiukaitė. Į kokį laikmetį nukelsite savo personažus? Koks bus jų pasaulis?
– Jeigu kalbėtume visiškai atvirai, mūsų scenografijos galimybės visada gana kuklios. Matai sąmatą, tuos skaičiukus, ir supranti, kad jie nedideli. Todėl kiekvieną kartą tenka galvoti, kam skirti daugiausia dėmesio ir lėšų. Šį kartą nusprendžiau, kad svarbiausi bus kostiumai, kuriuos kuria dizainerė Aina Zinčiukaitė. Mes bendradarbiaujame jau seniai, ji labai kūrybiškai prisideda prie spektaklių, ir man tai svarbu.
O scenografiją tokiais atvejais dažnai susigalvoju pats. Paimu vieną ar kitą daiktą, pritaikau, ieškau paprasto sprendimo.
Veiksmas vyks maždaug praėjusio amžiaus penktajame–šeštajame dešimtmetyje. Bet mes nesistengiame labai griežtai laikytis istorinio tikslumo. Jeigu kažkas bus kiek labiau blizgu ar neatitiks konkrečių metų mados, dėl to labai nesijaudinsime.
– Esate pastatęs daugybę skirtingų spektaklių. Ar po tiek metų teatre dar įmanoma atrasti ką nors naujo, pačiam save nustebinti?
– Jeigu atvirai, tai nutinka vis rečiau. Scenoje jau visko yra buvę. Galima užauginti medį, galima įvežti traukinį, galima net tanką pastatyti. Visko scenoje jau matėme! Kadangi esu senamadiškas režisierius, tai turbūt vienintelis dalykas, kuris mane scenoje dar gali iš tikrųjų nustebinti, yra aktorius ir jo darbas.
Kartais žmogui kažkas labai sunkiai sekasi. Atrodo, niekaip nepavyksta, gal net visai blogai. Ir staiga vieną dieną kažkas jame įvyksta. Jis padaro tai, ko pats iš savęs nesitikėjo. Pats nustemba. Štai tokių akimirkų aš visada laukiu. Man jos yra didžiausias teatro džiaugsmas.
– Vadinasi, ir repetuojant „Ne dabar, Leonai“ laukiate tokio mažo stebuklo?
– Didelių stebuklų turbūt nereikėtų tikėtis. Stebuklų galima laukti iš jaunų, perspektyvių žmonių. O mes, sulaukę tam tikro amžiaus, grįžtame prie paprastų, kasdienių dalykų. Pavyzdžiui, kad žmogus, lupdamas svogūną, verkia. Ach, kaip nemalonu! Tragedija (Juokiasi.) Matote, su metais tos didelės problemos kažkaip sumažėja. Ir kartais paprasčiausi dalykai pasirodo patys įdomiausi.
– Jūsų spektakliuose dažnai susitinka komiškos situacijos ir visai rimti žmogaus išgyvenimai. O „Ne dabar, Leonai“ bus komedija, iš kurios galėsime smagiai pasijuokti, ar vis dėlto teks ir ašarą nubraukti?
– Man patinka keisti žmonės. Patinka, kai žiūrovas turi iš ko pasijuokti. Bet man taip pat patinka, kai tam tikroje spektaklio vietoje žiūrovas pasijunta šiek tiek nepatogiai. Kartais būna, kad labai gerai sugalvoji spektaklį, o paskutinę savaitę viskas dar gali kardinaliai pasikeisti. Atsiranda naujų dalykų, netikėtų sprendimų. Manau, kad „Ne dabar, Leonai“ bus artimas kai kuriems ankstesniems mano spektakliams. Jį bus galima žiūrėti visiškai laisvai, atsipalaidavus. Bet gal viena kita akimirka bus ir ne visai patogi. Nenoriu, kad žiūrovas visą vakarą vien tik rimtai mąstytų. Tačiau nenoriu ir visiškai tuščio pasilinksminimo.
– Kokios publikos reakcijos labiausiai laukiate?
– Pirmiausia noriu pasidžiaugti mūsų publika. Negaliu sakyti, kad visais laikais salės būdavo šimtu procentų pilnos, bet Pilies teatrą žmonės tikrai labai gerai lanko. Ir jeigu mūsų nepamirš, jeigu vėl ateis, tai bus didžiausias įvertinimas ir didžiausia padėka.
O kalbant apie tai, ką žmogus išsineš iš spektaklio, man atrodo, kad daug kas priklauso nuo paties žiūrovo. Kartais scenoje padarau tokią scenografiją, kuri iš vienos salės pusės atrodo vienaip, o iš kitos – visai kitaip. Kažkas man sako: „Bet aš iš savo vietos to veidrodžio nemačiau!“ O aš atsakau: „Tai kitą kartą nusipirkite bilietą kitoje salės pusėje!“ (Juokiasi.) Panašiai yra ir su spektaklio suvokimu. Vienas žmogus juoksis, kitas galbūt susimąstys. Ir abu bus teisūs.
Jeigu žiūrovui reikės tik malonaus, smagaus vakaro, manau, jis tai gaus. Bet jeigu norės pagalvoti apie savo gyvenimą, santykius, apie tai, kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip, spektaklyje tikrai ras už ko užsikabinti. Tos problemos ten yra. Jos egzistuoja. Spektaklis šiuo požiūriu nėra tuščias. Taigi jeigu žmogui norėsis mąstyti, manau, jis turės apie ką.
– Įdomu… Ko tas Leonas taip laukia ir kodėl jam vis atsakoma – ne dabar?
– Žinote, čia man reikėtų net atsiversti tekstą… (Šypsosi.) Bet spektaklio pabaigoje Leonas kalba maždaug apie tokius dalykus: aš beveik turėjau laimę, beveik tapau dainininku, beveik tapau laimingu vyru, beveik esu žymus žmogus… Ir viskas – beveik. O kada pagaliau bus tas tikrasis gyvenimas? Kada išsipildys tai, ko laukiame, apie ką svajojame, ką nešiojamės savo galvose ir širdyse? Galbūt rytoj? O gal ir vėl – ne dabar, Leonai…
Sandra Žemaitytė („Vakarų ekspresas“, 2026-11-06)
About the Author
