Emilis Ruželė, LVK direktoriaus pavaduotojas
Dveji metai diskusijų, derybų ir kompromisų. Tiek laiko socialiniai partneriai Lietuvoje ieškojo būdo, kaip į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos Platformų direktyvą, kad būtų užtikrinta geresnė platformose veikiančių žmonių apsauga, tačiau kartu išsaugotas šio veiklos modelio pagrindas – lankstumas ir galimybė pačiam spręsti, kada, kiek ir kaip dirbti.
Po ilgų diskusijų kompromisas pagaliau buvo rastas, jį palaimino Vyriausybė. Tačiau dabar kyla reali grėsmė, kad Seime jis bus iš esmės paneigtas. Ir šios istorijos pasekmės gali būti gerokai platesnės nei vien pavežėjimo ar maisto pristatymo sektoriams. Siūlomi Darbo kodekso pakeitimai palies daugiau sektorių ir gerokai platesnį dirbančiųjų ratą, todėl turi būti vertinami itin atidžiai.
Kompromisas, dėl kurio verslas padarė daug nuolaidų
Platformų direktyvos perkėlimas į Lietuvos teisę nuo pat pradžių nebuvo paprastas procesas. Socialinių partnerių interesai ir požiūriai į tai, kaip turėtų būti reguliuojama platformose vykdoma veikla, gerokai skyrėsi. Tačiau būtent tam ir egzistuoja socialinis dialogas tarp darbuotojų ir darbdavių atstovų, kad skirtingos pusės, net ir nesutardamos dėl daugelio dalykų, rastų visiems priimtiną sprendimą.
Verslo atstovai šiose derybose padarė reikšmingų nuolaidų. Sutikome, kad naujasis reguliavimas būtų įtvirtintas Darbo kodekse, nors tai nėra vienintelis įmanomas direktyvos perkėlimo būdas. Sutikome, kad kolektyvinio atstovavimo teisė būtų numatyta tik profesinėms sąjungoms, suteikiant išimtinę teisę atstovauti ir savarankiškai dirbančiuosius. Taip pat pritarėme tam, kad neteisingas platformose veikiančių asmenų statuso kvalifikavimas būtų prilyginamas nelegaliam darbui, nors tai reiškia itin griežtas teisines pasekmes verslui.
Galiausiai nusileidome net ir dėl kai kurių, mūsų vertinimu, akivaizdžiai perteklinių ir Direktyvoje nenumatytų darbo saugos ir sveikatos reikalavimų.
Visa tai darėme suprasdami, kad kompromisas neįmanomas, jeigu kiekviena pusė laikosi tik savo pradinių pozicijų.
Vienas sudėtingiausių klausimų buvo kriterijai, pagal kuriuos platformose vykdoma savarankiška veikla galėtų būti laikoma darbo santykiais. Po ilgų diskusijų Vyriausybėje pavyko rasti kompromisinį sprendimą ir dėl šių kriterijų.
Vyriausybės Seimui pateiktas projektas nebuvo idealus nė vienai pusei. Tačiau būtent tai ir yra tikro kompromiso požymis.
Vienas pakeitimas – ir visa reguliavimo esmė gali įgauti kitą prasmę
Deja, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete buvo nutarta pakeisti trečiojo kriterijaus formuluotę. Dėl šio pakeitimo, europinis reguliavimas, kuris turėjo padėti atskirti tikrą savarankišką veiklą nuo užmaskuotų darbo santykių, Lietuvoje gali tapti mechanizmu, iš esmės paneigiančiu pačią savarankiškos veiklos platformose galimybę.
Pakeistas kriterijus, verslo bendruomenės vertinimu, tampa praktiškai neįgyvendinamas. Patvirtinus tokį įstatymą, visi šiandien platformose savarankiškai veikiantys žmonės greičiausiai būtų priversti tapti darbuotojais, dirbančiais pagal tradicinę darbo sutartį.
Kitaip tariant, tai jau nebe kompromiso koregavimas. Tai jo esmės pakeitimas.
Ar tikrai norime būti griežčiausi Europoje?
Europos Sąjungos Platformų direktyvos tikslas yra aiškus ir suprantamas – gerinti platformose dirbančių asmenų darbo sąlygas ir užtikrinti, kad tais atvejais, kai faktiškai egzistuoja darbo santykiai, jie būtų tinkamai pripažįstami.
Šiam tikslui pritariame. Tačiau direktyva nereikalauja, kad visi platformose veikiantys asmenys taptų darbuotojais. Ji taip pat nesiekia panaikinti galimybės savarankiškai teikti paslaugas per skaitmenines platformas.
Jeigu Lietuva pasirinktų reguliavimą, dėl kurio darbo santykiai būtų pripažįstami praktiškai visais atvejais, nueitume gerokai toliau, nei reikalauja direktyva. Rizikuotume tapti viena griežčiausiai šią veiklą reguliuojančių valstybių Europoje. Tai neigiamai paveiktų platformų ekosistemą ir platesnę šalies ekonomiką.
Svarbiausia, kad tokio sprendimo pasekmes pajustų ne tik platformų operatoriai, bet ir patys paslaugų teikėjai bei tūkstančiai su skaitmeninėmis platformomis bendradarbiaujančių vietos verslų. Neigiamus padarinius pajustų ir platformų paslaugų vartotojai, kurių už paslaugas mokama kaina reikšmingai išaugtų.
Platformų veiklos modelis remiasi lankstumu. Žmonės gali patys nuspręsti, kada prisijungti prie platformos, kiek valandų skirti veiklai, ar ją vykdyti tik savaitgaliais, ar kelias valandas po pagrindinio darbo. Vieniems tai pagrindinis pajamų šaltinis, kitiems – papildomas uždarbis, galimybė derinti veiklą su studijomis, vaikų priežiūra ar kitais įsipareigojimais.
Tradiciniai darbo santykiai ne visada gali užtikrinti tokį patį veiklos organizavimo modelį. Todėl pernelyg griežtas reguliavimas kelia riziką, kad dalis žmonių neteks jiems patrauklių galimybių užsidirbti. Platformos bus priverstos arba iš esmės keisti savo veiklos modelį, arba persvarstyti savo veiklos apimtis ir investicijas Lietuvoje.
Paradoksalu, tačiau siekdami apsaugoti platformose veikiančius žmones, galime apriboti būtent tą laisvę, dėl kurios daugelis jų šią veiklą ir pasirinko.
Kokią žinią siunčiame socialiniams partneriams?
Vis dėlto ši istorija turi ir kitą, ne mažiau svarbią dimensiją.
Lietuvoje nuolat kalbame apie socialinio dialogo stiprinimą, būtinybę įtraukti darbuotojų ir darbdavių atstovus į sprendimų priėmimą, ieškoti kompromisų ir didinti pasitikėjimą tarp valstybės bei socialinių partnerių.
Tačiau kokią žinią siunčiame, kai po dvejus metus trukusių derybų, daugybės susitikimų ir abipusių nuolaidų pasiektas susitarimas gali būti iš esmės pakeistas paskutiniame teisėkūros etape?
Kodėl verslo ar darbuotojų atstovai ateityje turėtų eiti į sudėtingas derybas, atsisakyti dalies savo pozicijų ir prisiimti atsakomybę už kompromisą, jeigu nėra jokio pasitikėjimo, kad tas kompromisas bus gerbiamas?
Žinoma, Seimas turi teisę keisti Vyriausybės pateiktus įstatymų projektus. Tačiau kartu svarbu įvertinti, kokia kaina tai daroma. Socialinis dialogas negali būti tik formalus etapas, kurio rezultatus galima ignoruoti vos tik pasikeičia politinės aplinkybės.
Jeigu norime stiprios socialinės partnerystės, turime gerbti ne tik jos procesą, bet ir rezultatus.
Dar yra galimybė ištaisyti klaidą
Platformų direktyvos perkėlimas neturėtų tapti pasirinkimu tarp darbuotojų teisių ir verslo interesų. Tinkamai parengtas reguliavimas gali ir turi užtikrinti abu tikslus – apsaugoti žmones nuo neteisingo darbo santykių kvalifikavimo ir kartu išsaugoti galimybę savarankiškai bei lanksčiai teikti paslaugas.
Būtent tokio balanso dvejus metus ir ieškojo socialiniai partneriai.
Todėl tikimės, kad paskutiniame teisėkūros etape Seimas dar sugrįš prie Vyriausybėje pasiekto kompromiso ir atkurs subalansuotą kriterijų formuluotę.
Tai būtų svarbus sprendimas ne tik platformų sektoriui ir jame veiklą vykdantiems dešimtims tūkstančių asmenų. Tai būtų ir signalas, kad Lietuvoje socialinis dialogas turi prasmę, kad derybose pasiekti susitarimai yra vertinami, o europinės teisės perkėlimas gali būti grindžiamas ne pertekliniu reguliavimu, bet sveiku protu ir skirtingų interesų pusiausvyra.
Nes geras reguliavimas turi apsaugoti žmones, o ne panaikinti jų pasirinkimo galimybes.
#VerslasLietuvai
