„Europos universitetai garbės daktaro vardų į kairę ir dešinę nedalina. Jeigu jau jis tau suteiktas, vadinasi, savo karjeroje šį tą nuveikei“, – šypsosi naujasis Vilniaus universiteto (VU) garbės daktaras prof. Saulius Juodkazis.
Spalio 6 d. Šv. Jonų bažnyčioje iškilmingame VU senato posėdyje buvo suteiktas garbės daktaro vardas iškiliems mokslininkams, tarp kurių – prof. S. Juodkazis. Mokslininko karjera iš tiesų įspūdinga, apimanti ne vieną šalį ir netgi žemyną. Ilgai Japonijoje dirbęs, o pastaruosius 17 metų Australijoje mikrofotonikos centrui vadovaujantis fizikas teigia, kad, nepaisant tolimo atstumo, ryšio su Lietuva ir jos mokslininkų bendruomene niekada neprarado, o noras prisidėti prie jos augimo nedingo. Profesorius ir toliau aktyviai bendradarbiauja su VU Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centru.
Paklaustas, kaip ir kodėl pasirinko mokslininko kelią, prof. S. Juodkazis tiesiog trukteli pečiais ir atsako: juk eini ten, kur tau labiausiai sekasi ir kur įdomiausia. Mokykloje jam labai gerai sekėsi matematika, net baigė jos klasę. Šią specialybę pašnekovas vadina mokslo kalba, kurią mokėdamas gali veikti daugybę dalykų. O jis pats pasirinko būtent fiziką.
„Mano tėvai patys buvo mokslininkai, bet manęs niekada niekur specialiai nebandė nukreipti. Leido pasirinkti ir apsispręsti pačiam. Todėl ir nuėjau ten, kur man buvo įdomiausia. Tas mano studijų laikotarpis sutapo su virsmo etapu. Teko kelerius metus praleisti ir sovietinėje armijoje, o galiausiai pamatyti nepriklausomą Lietuvą“, – prisimena jis.
Nors tie studijų metai kartais ir buvo chaotiški, VU garbės daktaras džiaugiasi tuo, kad per juos pavyko sutikti ne vieną dėstytoją, kuris savo patarimais bei žiniomis įkvėpė, pakreipė tinkama vaga ar tiesiog suteikė žmogiško palaikymo.
„Tokių ypatingų žmonių man teko sutikti ne vieną. Tarkime, tai, kokias formules tiesiog iš galvos sugebėdavo išvesti tokie žmonės kaip prof. Julijonas Jonas Kaladė, Viktoras Šugurovas negalėjo nežavėti. Savo žmogišku palaikymu man labai padėjo ir PhD vadovai Prof. Juozas Vaitkus ir dr. Mindaugas Petrauskas. Atsimenu, kai jau nepriklausomos Lietuvos pradžioje atsirado galimybė išvykti studijuoti į bendras doktorantūros studijas su Liono niversitetu jie mane paragino nedvejoti ir pasinaudoti ja“, – pasakoja dr. S. Juodkazis.
Taigi studijuoti doktorantūroje fizikas išvažiavo į Prancūziją. Jo daktaro disertacija „Plonų sluoksnių optinės savybės“ iki šiol yra ypatinga. Ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl to, kad tapo pirmąja šalyje, apsiginta iš karto dviejuose universitetuose – Vilniaus ir Liono. Turbūt nieko keisto, kad jaunu mokslininku susidomėjo ir pasaulinio lygio universitetai. Vienas iš tokių buvo Tokušimos universitetas Japonijoje.
Kaip pasakoja pats mokslininkas, jam, augusiam Sovietų Sąjungoje, senelių pasakojimai apie tai, kaip jie būdami studentai laisvai važinėjo po Europą, atrodė lyg iš fantastikos srities. Noras patirti kažką panašaus buvo viena iš priežasčių, kodėl jam taip rūpėjo patikrinti save tarptautiniame kontekste. Aišku, persikraustymas nebuvo lengvas.
„Pasitaikė galimybė dirbti modernioje šalyje. Tokios progos dažnai nepasitaiko. Ilgai kalbėjomės su žmona, ką čia daryti. Mūsų vyresniajam sūnui juk tuo metu kaip tik reikėjo eiti į pirmą klasę. Buvo baisoka pagalvojus, kaip čia bus. Tačiau galiausiai ryžomės. Žinoma, ir adaptacijos laikotarpis buvo, bet kadangi viskas buvo be galo įdomu, gana greitai ten įsitvirtinome“, – prisimena prof. S. Juodkazis.
Japonijoje jis iš viso praleido daugiau nei dešimtmetį. Iš pradžių dirbo Tokušimos, o po to Hokaido universitete. Sąlygos dirbti čia buvo tiesiog idealios. Kaip pats sako, tik atvykęs, vienoje laboratorijoje rado daugiau lazerių nei visose Baltijos šalyse kartu sudėjus. Tekančios saulės šalyje fizikas užaugo iki asocijuotojo profesoriaus pozicijos, bet galiausiai suprato, kad jau norisi naujų nuotykių, daryti tai, ką pats nori daryti.
„Maždaug tuo metu mane susirado vadinamieji headhunter’iai ir papasakojo apie galimybę Australijoje įkurti nanotechnologijų centrą. Turbūt, jeigu būčiau kur nors pamatęs tą darbo aprašymą, būčiau pagalvojęs, kad čia ne man… kad per baisu. Laimei, tai jie mane surado, todėl žinojo, ką aš darau, ką galiu, žinojo, kaip su manim kalbėtis. Man pasidarė ramiau, supratau, kad nėra čia ko baidytis. Reikia bandyti“, – prisimena VU garbės daktaras.
Taip prieš septyniolika metų prof. S. Juodkazis atsidūrė Svinberno (Swinburn) technologijos universiteto Mikrofotonikos centre, kuriame iki šiol vykdo modernius tyrimus, ateityje padėsiančius gydyti vėžiu sergančius žmones ir spręsti energetikos problemas.
„Atsimenu, dar prieš imdamasis šio darbo, aktyviai keliaudavau po įvairias parodas, daug galvodavau, ką būtų galima nuveikti su ten pristatomais prietaisais. Vaizdas pradėjo dėliotis pats. Mano vizija buvo kurti technologijas, kurios turėtų 3D galimybę. Taip galiausiai mūsų laboratorijoje atsirado femtosekundinis lazeris, kuris kartu yra ir 3D spausdintuvas. Mūsų tikslas visada buvo kurti naujos kartos, nanoskalės prietaisus“, – apie karjeros Australijoje pradžią pasakoja profesorius, pabrėždamas pažangias 3D litografijos technologijas.
Šiandien mokslininkas šiame žemyne jaučiasi tvirtai įleidęs šaknis. Tačiau ryšys su Lietuva per šiuos metus niekur nedingo. Su VU mokslininkais jis yra parašęs ir publikavęs nemažai bendrų straipsnių, kartu įgyvendina tarptautinius projektus, pritraukia finansavimą iš prestižinių mokslo fondų. Su Australija reguliariai vyksta studentų ir tyrėjų mainai. Prof. S. Juodkazio mentorystė ir indėlis į jaunųjų mokslininkų ugdymą ypač vertinami Fizikos fakultete. Toks sėkmingas ilgalaikis bendradarbiavimas prisidėjo prie pasaulinės mokslo žinių sklaidos, padėjo VU įsitvirtinti kaip vienam iš lyderių lazerinių technologijų ir mikro- bei nanostruktūrų gamybos srityse.
„Lietuva tikrai stipri. Turime daug talentingų specialistų, jie naudoja pačią moderniausią įrangą. Jaučiuosi naudingas Lietuvai ir čia. Galiu prisidėti savo ryšiais, savo pagalba. O kai grįžtu čia, visada jaučiuosi taip, lyg nelabai ir buvau išvykęs. Pati aplinka tokia suprantama, artima. Vilniuje einu gatve ir viską atsimenu. Atrodo, daug kas pasikeitę, bet kartu ir taip pažįstama. Grįžęs visada paskambinu savo draugui Arūnui ir sakau: susitinkam poste, kur buvome 1991-aisiais. Ir abu žinome, kur turime būti“, – sako prof. S. Juodkazis.
About the Author
