Kalbėti dešimčiai tūkstančių žmonių – įprasta, o štai prireikus pristatyti plazminę membraną ir natrio bei kalio siurblį nedidelei seminaro auditorijai – šokteli kraujospūdis, spengia ausyse, balsą gniaužia jaudulys it pirmąjį kartą.
Žinoma žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė šį rudenį atranda save naujame vaidmenyje – ji tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvūnų mokslų fakulteto Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų programos pirmakurse.
Vos per dvi savaites jos gyvenime atsirado paskaitos, savarankiškos užduotys, skaidrių kūrimo gudrybės – ir biochemija, kurią pašnekovė mini su humoru ir pagalbos šauksmu į aukštybes. Mokytis nelengva. Bet kaip įdomu!
Į studijas atvedė meilė gyvūnams ir žmonėms
Paklausta, kodėl pasirinko būtent šiuos mokslus, Rūta pradeda nuo augintinių. Jie jos gyvenime buvo visada. Vaikystės namus ji šiltai vadina „priglaustukų pensionu“: atklysdavo gyvūnai, o ir aplinkiniai žmonės žinodavo, kam atnešti rastą, niekam nereikalingą šunį.
„Namai, kuriuose gyvena ne tik dvikojai, yra visai kitokie. Ne tokie tvarkingi, ne tokie kvepiantys ir ne tokie tylūs. Bet labiausiai man patinka, kad juose niekada nesijauti vienas, net tada, kai su tavimi niekas nesikalba“, – pastebi pašnekovė.
Tačiau iki studijų atvedė ir siekis geriau suprasti, kaip padėti žmonėms. Visuomenėje stebėdama autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių, Rūta ieškojo atsakymų apie pagalbos galimybes, ypatingą, terapinį gyvūno bei žmogaus santykį.
Posūkis į studijas siejasi ir su vaikystės svajonėmis: kadaise Rūta svajojo tapti veterinare arba gydytoja. Arba – melžėja: visiškai rimtai. „O gal dar išsipildys?“, – juokauja.
Baigusi mokyklą, Rūta stojo į tuometę Kauno medicinos akademiją. Tąkart nepavyko. Po daugelio metų kelias vis dėlto atvedė į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą – tik jau su kita patirtimi ir aiškiu supratimu, kodėl čia norisi būti.
„Yra visai kitaip, kai ateini studijuoti žinodama, kad to reikia tau – ne mamai, ne tėčiui, ne dėl to, kad sistema taip veikia. Man šių studijų reikia, ir tai jau visai kitoks požiūris į mokslus“, – sako Rūta.
Padrąsino kolegos pavyzdys
Sprendimas studijuoti būtent konkrečioje programoje nebuvo spontaniškas. Darbas televizijoje, šeima, vaikai – naujoms studijoms vietos dienotvarkėje savaime neatsirado. Rūta apie jas svarstė jau kelerius metus.
Itin padrąsino kolega žurnalistas Mindaugas Sėjūnas, neseniai baigęs studijas LSMU Gyvūnų mokslų fakultete. Bene vyriausiam tuo metu LSMU studentui šie mokslai buvo išpildyta vaikystės svajonė. Kolegos ryžtas po ilgos pertraukos vėl studijuoti imponavo. Rūta jam skambino, domėjosi, svarstė, tačiau vis stabdė užimtumas. Šiemet pagaliau nėrė.
Labai svarbus buvo ir šeimos palaikymas. Vyras pasakė „taip“, dukra patikino tikinti mama, o dešimtmetis sūnus naująjį etapą įvertino klausimu: komedija ar tragedija?
Dukrai teko ir technologijų konsultantės vaidmuo. Kai mama kelintą kartą teiravosi, kaip nuotrauką paversti skaidre, netrūko nei juoko, nei svarstymų, kiek smegenų pusrutulių prireiks visoms gudrybėms perprasti.
Seminaras, grąžinęs į karjeros pradžią
Kokie pirmieji įspūdžiai tapus studente? Rūta neslepia: studijos iš tiesų yra iššūkis. Dar niekada neteko šitiek valandų praleisti prie kompiuterio.
Vienas didžiausių netikėtumų – jaudulys kalbant per seminarą. Žmogui, kurio kasdienis darbas yra viešai kalbėti, nedidelė auditorija staiga tapo rimtu išbandymu. Pristatydama dar tik vos pažįstamą temą, Rūta pasijuto lyg televizijos karjeros pradžioje: girdėjo savo balsą tarsi iš šalies ir labai aiškiai suvokė, kiek daug dar reikia išmokti.
Užtai tie nauji pirmieji kartai suteikia ir visai kitokios energijos.
„Kuo daugiau tų pirmų kartų, tuo tu jautiesi jaunesnė. Ir labai prideda tikrumo, stiprumo, pasitikėjimo savimi, kad – ir aš galiu“, – pasakoja ji.
Kasdienybėje dabar tiek veiklos, kad tenka gyventi beveik dvidešimtmetės ritmu: paskaitos, mokslo skaitiniai, analizė, pasirengimas atsiskaitymams. Socialiniuose tinkluose Rūta juokauja ir apie per pirmąsias savaites vienu dydžiu laisvesniais tapusius drabužius, ir apie šokoladą bei matchą, padedančius neužmigti, ir apie vakarą, kai galvoje jau susimaišo žiuželiai, blakstienėlės bei kaspinuočiai.
Kiekviena tokia žinia sulaukia dėmesio ir palaikymo, ypač –iš vyresnio amžiaus žmonių ir iš dar nepažįstamų Veterinarijos akademijos studentų, smalsaujančių, kaip jai sekasi.
O kai užaugsiu?..
Kur nuves šios studijos, Rūta dar nežino. Sako – turi svajonę, apie kurią dar anksti kalbėti garsiai. Tačiau galimybė atrasti naujus savo gebėjimus ją įkvepia. Žurnalistės profesija neužbraukia visų kitų kelių, savitai juos papildo, o nauja pradžia padeda pamatyti save kitokiomis akimis.
„Aš taip seniau visą laiką sakydavau: „Kai užaugsiu – tai būsiu“. Ir nepaisant amžiaus, to, kad turiu keletą vaikų, aš vis dar nepaleidžiu šios frazės – ir tai gerai“, – šypsosi naujoji LSMU studentė.
Kol kas tame būsimame gyvenime dar daug nežinomųjų. Užtat dabartiniame jau yra biochemija, seminarai ir šeima, kuri kartais mokosi kartu – bent jau tada, kai prireikia dar vienos skaidrės.
About the Author
