Europos paveldo dienų Šnipiškėse metu rugsėjo 19 d. Šnipiškių medinuke, Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centro erdvėje, skirtoje šnipiškiečiams, atidaryta Linos Riaukės paroda „(Ne)eilinė Šnipiškiečio diena“. Parodoje autorė kviečia ne tik žiūrėti, bet ir klausytis, uosti bei liesti – patirti Šnipiškes gyvai. Apie rajono gyvybę, gyvą paveldą ir Šnipiškių kaitą kalbamės su šnipiškiete, parodos autore Lina Riauke.
Koks jūsų ryšys su Šnipiškėmis?
Šnipiškėse gyvenu apie trisdešimt metų. Man tai – namų jausmas, kuriame gyvi ir mano pačios prisiminimai: močiutės kaimas, mama, tėvukas. Jų jau nebėra, bet gyvendama čia jaučiu, kad visa tai tebėra gyva manyje. Net savo būstą išsirinkau išgirdusi, kaip užgiedojo kaimynės Monikos gaidys. Miesto centre!
Kažkada suvokiau keistą, bet man labai svarbų dalyką: nors gimiau Vilniuje, mieste, miestas yra gamtoje, o ne gamta mieste. Šnipiškėse gamta dar tebėra visiškai gyva. Turime savo ežiuką kieme, žiemą sutinku lapę, ateinančią su didele pūsta uodega. Kaimynai irgi turi savų globotinių, pasišnekame apie juos. Šiemet iš kaimynės Česlavos darželio prisikasiau senovinių veislių bijūnų.
Man Šnipiškės pirmiausia yra ryšys su gyvybe, kurios šiame rajone dar išlikę labai daug.
Kaip gimė parodos „(Ne)eilinė Šnipiškiečio diena“ idėja?
Parodos pradžia buvo susijusi su urbanistine Šnipiškių vizija. Šiemet dalyvavau savivaldybėje vykusiame urbanistinės vizijos kūrimo procese, kuriame buvo svarstoma rajono ateitis ir tankinimas. Vienu momentu, žiūrėdama į architektų siūlomą vaizdą, pajutau beveik siaubą.
Mačiau, kaip iš vietos galima labai lengvai išimti viską, dėl ko ji man yra gyva: netolygumą, mastelį, atsitiktinumą, kiemus, senus sandėliukus, žmonių pačių susikurtas erdves. Baisu net pagalvoti, kas liktų iš mūsų santykio su gyvūnais, gamta. Net specialiai netvarkau savo mažo žemės plotelio, kad tame „šabakštyne“ galėtų ramiai gyventi ežiukai, sraigės ir kiti gyviai. Supratau, kad pavojus slypi ne tik pastatų nugriovime. Galima palikti keletą gražių medinių namų ir vis tiek sunaikinti Šnipiškes.
Ir pradėjau klausti: kas iš tikrųjų yra vietos dvasia ir ar ją galima išsaugoti vien architektūriniu brėžiniu? Iš čia ir atsirado noras ne dokumentuoti „senąsias Šnipiškes“, o pabandyti į jas įsiskverbti, patirti jas gyvai. Taigi paradoksalu: ši paroda gimė galvojant ne apie praeitį, o iš baimės dėl ateities.
Akcentuojate, kad tai ne pasakojimas apie praeities amatus, o apie gyvą paveldą. Kas, jūsų požiūriu, yra gyvasis Šnipiškių paveldas?
Man gyvasis paveldas pirmiausia yra ne daiktas, o santykiai, ryšiai, mūsų natūraliai susikūręs nematomas gyvas tinklas. Ypač svarbus ir nematomas ryšys su vietos dvasia. Batsiuvys man vertingas ne todėl, kad batų taisymas yra „senovinis amatas“. Vertinga tai, kad žmogus atneša savo nudėvėtą batą kitam žmogui ir sako: pataisyk, man jis reikalingas!
Parodoje yra mano sutaisytos basutės ir įrašytas pokalbis su meistru. Jau žinau: jei vėl reikės, meistras lauks. Pasikalbėsime, pabūsime ir, tuo pat, palaikysiu jo amatą. Norisi, kad jis neišnyktų.
Kaip buvo surinktos parodoje girdimos Šnipiškių istorijos? Kuris pokalbis ar susitikimas jums labiausiai įsiminė, nustebino? Galbūt liko istorijų, kurios nebuvo panaudotos?
Neseniai įkūrėme asociaciją „Medinių Šnipiškių bendruomenė“, esu jos vadovė. Todėl istorijos ir fotografijos atsirado natūraliai – einant, kalbantis su žmonėmis, atliekant tyrimą, ar gyventojai pritartų rajono tankinimui ir daugiaaukščių statybai, renkant parašus urbanistinės vizijos kūrimo metu.
Surinkome apie šimtą rajono gyventojų parašų prieš tankinimą, tačiau, net nespėjus jų pateikti, savivaldybėje buvo priimtas sprendimas tikslinti dokumentus, galinčius atverti kelią didesnio mastelio statyboms rajone.
Man buvo svarbu leisti žmonėms pasakoti taip, kaip jie patys pasakoja – su nukrypimais, pauzėmis, savo kalbos ritmu. Ponas Alvydas iš turgaus, pavyzdžiui, paprašė įdėti skelbimą, kad ieško maždaug 45–50 metų panelės. Daugiau reikalavimų, sakė, neturįs. Turi kur gyventi, visko užtenka, ir valgyti moka gaminti, tik reikia žmogaus šalia. Kartais tokia detalė pasako daugiau už ilgą istorinį pasakojimą.
Vienas svarbiausių parodos objektų man yra iš šiukšlyno ištrauktas sentikių kryžiaus fragmentas, rastas Šnipiškių medinuke, kuriame buvo sentikių maldos namai. Parodoje jis tapo centrine „Tikėjimo kambario“ figūra. Šis kryžiaus fragmentas labai tiksliai kalba apie tai, apie ką yra visa paroda. Vienam žmogui jis jau buvo šiukšlė, o kitam – ženklas, per kurį staiga atsiveria visa vietos istorija. Mes labai mėgstame praeitį sutvarkyti, bet tikroji yra daug netvarkingesnė – ir todėl gyvesnė.
Grožis atsiranda ir kontrastuose, ir skirtumuose. Todėl parodoje galima pauostyti ir senovinio odekolono, ir žibalo, ir cinamoninių bandelių iš turgaus kepyklėlės.
Parodą kviečiate patirti vaikščiojant kartu su jumis, parodos autore. Kuo toks parodos eksponavimo būdas skiriasi nuo įprastos parodos?
Man nesinorėjo padėti daikto į vitriną ir užrašyti, ką jis reiškia. Norėjosi, kad žmogus pats kurį laiką pabūtų situacijoje.
Čia man labai artima Martino Heideggerio filosofija ir jo sąvoka „dasein“ – žmogaus buvimas pasaulyje ne kaip stebėtojo iš šalies, bet kaip to, kuris jau yra įsitraukęs į vietą, daiktus, santykius ir savo aplinką. Man parodoje rūpi panašus dalykas. Batsiuvio batas nėra eksponatas apie batsiuvystę, stiklo pjovėjo darbas nėra vien apie atpjautą stiklo gabalą, o laikrodininkas ne tik pataiso laikrodį. Noriu, kad per tai nors trumpam atsivertų žmogus ir jo pasaulis. Gal net galima sakyti, kad parodoje mane domina ne pats daiktas, o „dasein“ – buvimas, kuris per tą daiktą atsiveria.
Todėl lankytojų prašau išsirinkti dėžę ir, tarsi trumpam „išėjus iš proto“, susikurti savo rinkinį – asambliažą. Ne iš racionalaus paaiškinimo, o iš kūno kalbos, pojūčio, mūsų neverbalinės patirties. Tai artimiau teatrui, ritualui ar patyrimui negu tradicinei ekskursijai.
Parodoje kviečiate ne tik žiūrėti, bet ir klausytis, uosti, prisiliesti. Kodėl svarbu į parodą įtraukti skirtingus pojūčius?
Nes vieta niekada nėra vien vaizdas. Architektūrinė vizualizacija gali būti nepriekaištinga, bet žmogus mieste gyvena ne vizualizacijoje. Jis gyvena kūnu, girdi, užuodžia, jaučia temperatūrą, atstumą. Todėl man toks svarbus vakarinės Šnipiškių tylos pavyzdys. Brėžinyje jos nėra. Urbanistinėje vizijoje jos nėra. Bet gyvenančiam žmogui ji gali būti viena svarbiausių vietos savybių. Pojūčiai leidžia pereiti nuo informacijos prie patirties.
Ir čia man atsiranda dar viena „ateities paveldo“ mintis. Gal ateities kartoms turime perduoti ne tik namo fasadą. Gal reikia perduoti ir galimybę patirti tam tikrą gyvenimo kokybę, todėl dabar apie šią parodą galvoju ne tik kaip apie praeities išsaugojimą.
Man vis įdomesnis klausimas: ką iš šiandieninių Šnipiškių norime perduoti žmogui, kuris čia gyvens vėliau? Paradoksas tas, kad būtent paprasti, kasdieniai, iš pirmo žvilgsnio „nevertingi“ dalykai dažnai neišlieka. Po šimto metų galime turėti karaliaus portretą, bet nežinoti, kokiu puodeliu žmonės gėrė kavą. Galbūt tai ir yra mūsų ateities paveldas – ne tik tai, ką šiandien saugome, bet ir tai, ką iš savo kasdienio gyvenimo nusprendžiame perduoti toliau.
Šnipiškės sparčiai keičiasi. Ar parodoje bandėte užfiksuoti tai, kas gali išnykti? Kaip pokyčiai veikia vietos gyventojus?
Taip, bet turbūt bandžiau užfiksuoti ne tiek tai, kas gali išnykti fiziškai, kiek tai, ko vėliau gali būti nebeįmanoma atkurti. Nufotografuoti medinį namą galima. Išmatuoti jo aukštį galima. Galima net atstatyti fasadą. Bet kaip atstatyti santykį tarp žmonių? Kaip atkursi kaimyno balandžius virš kiemo? Man atrodo, kad būtent šie dalykai keičiasi ir nyksta pirmiausia, nors jų beveik neįmanoma pažymėti urbanistiniame plane.
Pokyčiai savaime nėra blogis. Miestas visada keitėsi ir keisis. Man daug svarbesnis klausimas – kokiu būdu jis keičiasi ir ar į tuos pokyčius įtraukiami čia gyvenantys žmonės bei jų sukurtas gyvenimo būdas.
Kalbėdamasi su gyventojais jaučiau labai skirtingas reakcijas. Yra žmonių, kurie laukia pokyčių, yra norinčių parduoti savo turtą, tačiau siūlomos sumos yra per mažos įsigyti bent panašiai į tai, kur ir kaip gyvena dabar. Yra ir tokių, kurie tiesiog nori ramiai toliau gyventi savo namuose. Yra tokių, kuriems šalia išdygo daugiaaukščiai ir jų turtas nuvertėjo, dingo saulės šviesa ir ramybė.
Tai, kas vakar buvo gyvenimas, šiandien gali būti pradėta vertinti tik kaip sklypas, kvadratiniai metrai ar būsimos statybos galimybė. Man tai labai skaudu, nes vieta tuomet iš gyvenamos erdvės pamažu tampa nekilnojamojo turto teritorija.
Parodoje ir norėjau bent trumpam sustabdyti šį procesą – ne konservuoti Šnipiškes, bet atkreipti dėmesį į tai, kas čia jau yra, į (ne)eilinę šnipiškiečio dieną, vietos dvasią. Ne tik į medinį namą, bet ir į žmogų jame, jo daiktus, kiemą ir gyvūnus. Nes bijau, kad vieną dieną galime turėti gražiai sutvarkytą rajoną ir tik tada suprasti, kad kažkur pakeliui praradome tai, ko nebeįmanoma suprojektuoti iš naujo.
Spalį laukia dar trys autoriniai pasivaikščiojimai po parodą su autore:
Spalio 8 d. 18 val.Spalio 15 d. 18 val.Spalio 22 d. 17 val.
Reikalinga išankstinė registracija: snipiskiubendruomene@gmail.com
Pasivaikščiojimai skirti asmenims nuo 18 metų.
About the Author
