Dainius Genys, VDU Andrejaus Sacharovo centro ir Išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas
Keistas mūsų laikų paradoksas: kuo daugiau kalbame, tuo mažiau aišku, ar dar gebame vieni kitus suprasti. Viešojoje erdvėje netrūksta nuomonių, komentarų, diskusijų ir reakcijų. Priešingai – jų tiek daug, kad kartais atrodo, jog gyvename nesibaigiančiame pokalbyje. Tačiau ar tikrai kalbamės? O gal vis dažniau tiesiog atpažįstame, kas yra savas, kas svetimas, su kuo reikia sutikti ir kam paprieštarauti?
Ši tendencija ypač ryški geopolitinio nesaugumo akivaizdoje. Grėsmė reikalauja budrumo, aiškių skirtumų ir greitų sprendimų. Tai suprantama. Tačiau kai toks mąstymo būdas persikelia į kasdienį socialinį gyvenimą, jis gali pradėti keisti patį mūsų santykį su kitu žmogumi. Užuot mėginę suprasti, ką jis sako ir kodėl taip mano, vis dažniau mėginame nustatyti, kuriai pusei jis priklauso. Tuomet pokalbis tampa ne bendro supratimo paieška, o savosios pozicijos patvirtinimu.
Galbūt todėl šiandien verta iš naujo paklausti, ar esame pasirengę susitikti pokalbiui ne tam, kad patvirtintume savo teisumą, o tam, kad išmėgintume savo supratimą? Ne kaip dar viena galimybė pasisakyti, bet kaip gebėjimas išgirsti tai, kas netelpa į mūsų iš anksto parengtas kategorijas. Ir ne mažiau svarbu – kaip gebėjimas leisti kitam suabejoti tuo, ką patys laikome savaime suprantamu dalyku?
Šiemet „Būtent!“ festivalyje Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje pristatė iš Suomijos atkeliavusią nacionalinio dialogo idėją. Iš pirmo žvilgsnio nieko revoliucingo: žmonės susėda ratu ir kalbasi. Tačiau būtent čia prasideda įdomioji dalis.
Dialogas turi taisykles. Klausomės vienas kito ir nepertraukiame. Kalbame iš savo patirties, o ne apie tai, ką esą galvoja „žmonės“ ar „visuomenė“. Nesistengiame laimėti. Domimės tuo, ko nesuprantame. Paliekame vietos kalbėti kitiems. Gerbiame pokalbio konfidencialumą.
Atrodo elementaru. Tačiau pabandžius paaiškėja, kad tai gana reiklus socialinis pratimas.
Dialogas neleidžia likti vien vartotoju. Jis reikalauja apsispręsti, ką iš tiesų manai, išsakyti tai savo vardu ir kartu prisiimti atsakomybę už savo žodžius. Dar daugiau – reikia išklausyti kitą, net kai jo patirtis erzina, stebina ar griauna patogų pasaulio vaizdą. Negali tiesiog sulaukti savo eilės kontrargumentui. Turi bent pamėginti suprasti.
Todėl dialogas nėra tiesiog dar viena diskusijos forma. Diskusijoje dažnai svarbu argumentas, pozicija ir jos apgynimas. Dialoge svarbus ir santykis. Jo tikslas nėra panaikinti skirtumus ar pagaminti visiems priimtiną nuomonę. Priešingai – žmonės gali išsiskirti dar labiau suprasdami, kodėl nesutaria. Tačiau jie mokosi išlaikyti santykį nepaisydami skirtumo.
Tačiau ir pats pokalbis dar negarantuoja dialogo. Dialogas gali įvykti, bet gali ir neįvykti, nors žmonės susėdo ratu, laikėsi taisyklių ir valandą kalbėjosi. Čia panašiai kaip pamokoje: mokytojas gali ją pravesti nuo pradžios iki pabaigos, tačiau jeigu mokiniai liko tik fiziškai esantys klausytojai, vargu ar pamoka iš tiesų įvyko – bent jau ta prasme, kad kažkas buvo išmokta, suprasta ar pakeista. Panašiai ir dialoge: pokalbis gali būti surengtas, tačiau dialogas įvyksta tik tada, kai išgirstamas kitas ir tarp kalbančiųjų užsimezga santykis. Kitaip tariant, galima suorganizuoti pokalbį, bet tai savaime negarantuoja dialogo.
Čia ir atsiveria platesnė šios idėjos prasmė Lietuvai.
Suomijoje nacionalinio dialogo iniciatyva atsirado suvokus, kad visuomenei darosi vis sunkiau susikalbėti net svarbiausiais klausimais. Sprendimas buvo savotiškai suomiškas: ne sukurti dar vieną centrinę tribūną, kurioje autoritetai paaiškintų visuomenei, ką ji turėtų galvoti, bet decentralizuoti patį nacionalinį pokalbį. Dialogai organizuojami skirtingose vietose, skirtingoms grupėms, įtraukiant žmones su labai skirtingomis patirtimis. Iš daugybės mažų pokalbių ilgainiui susidaro savotiškas visuomenės savęs pažinimo mechanizmas.
Todėl dialogas gali atlikti kelias svarbias funkcijas. Jis tampa visuomenės nuostatų barometru, bet kartu yra gerokai daugiau nei apklausa. Apklausos respondentui pakanka pažymėti langelį. Dialogo dalyvis turi paaiškinti savo patirtį kitam žmogui. Jis tampa ne duomenų vienetu, o subjektu.
Tai svarbu ir pilietiška. Žmogus patiria, kad jo balsas vertas išklausymo, tačiau kartu sužino, kad tokią pačią teisę turi šalia sėdintis žmogus. Taip ugdoma ne tik dalyvavimo, bet ir orumo kultūra.
Galbūt dar svarbesnė dialogo funkcija – tiltų tarp socialinių burbulų galimybė. Pats dialogas jų, žinoma, automatiškai nesugriauna. Galima puikiai vesti dialogą tik su tais, kurie panašūs į mus. Todėl reikalingas moderavimas, sąmoningas skirtingų patirčių suvedimas ir tam tikra dialogo kultūros pedagogika. Čia galima prisiminti net antikinę viešojo gyvenimo sampratą: pilietis nėra vien tas, kuris turi nuomonę. Pilietis yra tas, kuris geba pasirodyti tarp kitų, kalbėti savo vardu ir kartu su kitais svarstyti bendrus reikalus.
Šiuo požiūriu dialogo idėjos atkeliavimas į Lietuvą yra intriguojantis. Visuomenėje, kurioje dar prieš keliolika metų vyko aštrūs ginčai dėl atviros visuomenės, šiandien tenka iš naujo mokytis vieno iš elementariausių jos gebėjimų – kalbėtis. Ne todėl, kad trūktų nuomonių. Jų turime daugiau nei pakankamai. Trūksta erdvių, kuriose nuomonė virstų santykiu, o nesutarimas nebūtinai reikštų atsiskyrimą.
Todėl pirmoji „dialogo erdvė“ „Būtent!“ festivalyje buvo įdomi ir savo kuklumu. Į ją minios neplūdo.
Gal tai neturėtų stebinti – miniai pakanka scenos, dialogui reikia rato. Scenoje, kaip ir medijose, lengva atpažinti savas mintis, pritarti pažįstamai pozicijai ar pasipiktinti svetima. Rate viskas sudėtingiau, čia nebeužtenka žinoti, kurioje pusėje esi. Tenka paaiškinti, kodėl taip manai, išgirsti kitą ir kartais suabejoti tuo, kas iki tol atrodė savaime suprantama. Festivalio lankytoją galima pritraukti įdomiu vardu ar aktualia tema, o dialogo dalyvį reikia pakviesti į santykį.
Siekiant, kad suomiškojo dialogo idėja Lietuvoje prigytų, neužteks pastatyti dar vienos palapinės ir paskelbti programą. Reikės žmonių, kurie mokėtų ne tik organizuoti renginius, bet ir kurti erdvę, kurioje skirtingos patirtys būtų ne iš anksto parengtų pozicijų patvirtinimas, o galimybė jas permąstyti. Ne tik skaičiuoti atėjusius, bet pastebėti tuos, kurie išdrįso prabilti, išgirdo kitą ir galbūt išėjo nebe visai taip pat galvodami, kaip atėjo.
Nes, kaip rodo mūsų viešojo gyvenimo kultūra, išmokome neblogai atpažinti, kam pritarti ir kam prieštarauti. Kur kas sunkiau sekasi suprasti, kodėl kitas mato pasaulį kitaip. O juk būtent čia prasideda dialogas – ne tada, kai randame bendraminčių, bet kai sutinkame žmogų, kurio patirtis netelpa į mūsų iš anksto parengtas kategorijas. Todėl svarbiausias klausimas galbūt jau nebe tai, ar mokame suburti žmones į vieną vietą, bet ar esame pasirengę tapti dialogo dalyviais?
About the Author
