Mokslo metų pradžioje į šeimų dienotvarkę sugrįžta ne tik pamokos ir būreliai, bet ir namų darbai. Ar reikia sėdėti šalia, kol vaikas atlieka visas užduotis? Ar ištaisyti jo klaidas? O ką daryti, kai be tėvų pagalbos neišsiverčia net vyresnių klasių moksleivis?
Vilniaus humanistinės mokyklos (VHM) direktorės pavaduotoja Žydrūnė Butrimienė sako, kad namų darbai yra vaiko atsakomybė, tačiau gebėjimą mokytis savarankiškai pirmiausia reikia išugdyti.
Pasak specialistės, tėvų pagalba turėtų prasidėti nuo tinkamų sąlygų mokytis sukūrimo: ramios vietos, suplanuoto laiko ir padrąsinimo. Prireikus galima paaiškinti užduotį, padėti suprasti, ko joje prašoma, tačiau jam pavestą darbą vaikas turėtų atliktisavarankiškai.
„Namų darbai skirti vaiko gautoms žinioms įtvirtinti. Pirmiausia turime vaiką išmokyti mokytis ir planuoti laiką, kad jis galėtų užduotis atlikti savarankiškai Tėvai turėtų padėti patarimu, bet neatlikti užduoties už vaiką“, – sako Ž. Butrimienė.
Pasak pedagogės, tas pats principas galioja ir kūrybinėms užduotims, pavyzdžiui, darbeliams rudens mugei. Tėvai gali kartu su vaiku aptarti jo sumanymą, padėti susiplanuoti darbą ir pasirūpinti priemonėmis – jas įsigyti ar surinkti pasivaikščiojimo metu. Tačiau patį darbelį turėtų kurti vaikas.
Siekdami kuo dailesnio rezultato, tėvai neretailinkę tokiasužduotis perimti. Ž. Butrimienė primena, kad vaiko ir suaugusiojo galimybės skiriasi, todėl vaikų parodėlės mokykloje neturėtų tapti tėvų gebėjimų varžybomis. Svarbu leisti vaikui įgyvendinti savo idėją, net jei rezultatas nebus toks, kokį įsivaizdavo suaugusieji.
Pagalba turėtų keistis vaikui augant
Pradinukui dažniau reikia pagalbos suprantant užduotis, planuojant laiką ir laikantis susitarimų. Tėvai gali kartu aptarti, nuo ko pradėti, kada padaryti pertrauką ir ką dar reikės užbaigti. Vaikui augant ir įgyjant šių įgūdžių, tėvų įsitraukimas turėtų palaipsniui mažėti.
Visgimažesnis įsitraukimas nereiškia, kad nebereikia domėtis vaiko mokymusi. Pasak Ž. Butrimienės, ir vyresnio vaiko verta paklausti, ar jam reikia pagalbos, ar visos užduotys suprantamos, atkreipti dėmesį į mokytojų pastabas. Jei vaikas susitvarko pats, kasdienė kontrolė nėra būtina. Kiek pagalbos reikia, priklauso ir nuo konkretaus vaiko gebėjimų bei įpročių.
„Jeigu sunkumai atliekant namų darbus kartojasi kasdien ar labai dažnai, reikėtų pasikalbėti su mokytoju ir išsiaiškinti, kodėl vaikui sunku. Gal jis nesupranta užduočių, ar mokomoji medžiaga per sudėtinga, o gal namų darbams skiria neproporcingai daug laiko. Nuolatinę problemą svarbu aptarti ir kartu ieškoti sprendimo“, – pataria pedagogė.
Namų darbai be klaidų ne visada parodo vaiko gebėjimus
Pastebėję klaidą vaiko namų darbų sąsiuvinyje, tėvai kartais skuba ją ištaisyti. Tačiau, anot Ž. Butrimienės, klaidos yra svarbi mokymosi proceso dalis: jos padeda mokytojui suprasti, ką vaikas jau moka, o kur dar reikia paaiškinimo ar papildomo darbo.
„Jei tėvai viską ištaisys ir darbas bus be klaidų, mokytojas gali manyti, kad vaikas viską suprato, o jiems svarbu matyti realius vaiko gebėjimus“, – pabrėžia ji.
Tad vaiko sąsiuviniuose radę klaidų, tėvai gali paskatinti vaiką peržiūrėti atliktą užduotį ir pačiam paieškoti neteisingų atsakymų. Jei jų pastebėti nepavyksta, galima nurodyti konkrečią eilutę ar veiksmą, kurį verta patikrinti. Svarbu, kad klaidą surastų ir pataisytų pats vaikas, o tėvų pagalba neužgožtų jo pastangų.
Ž. Butrimienė atkreipia dėmesį, kad ne visose mokyklose žinioms įtvirtinti skirtos užduotys atliekamos namuose. Vilniaus humanistinėje mokykloje, veikiančioje visos dienos mokyklos principu, pradinukai mokosi ir užduotis atlieka mokykloje, todėl kasdienių namų darbų jiems neužduodama. Namuose gali reikėti tik pabaigti tai, ko vaikas dėl individualaus darbo tempo nespėjo atlikti.
Savarankiškumas prasideda nuo aiškios dienotvarkės
Ugdyti įprotį mokytis savarankiškai padeda nuosekli rutina. Grįžusiam iš mokyklos vaikui reikia laiko pailsėti, o tuomet – aiškaus susitarimo, kada jis imsis užduočių. Mokymosi vietoje turėtų būti kuo mažiau dėmesį blaškančių dalykų, pavyzdžiui, įjungto televizoriaus.
Direktorės pavaduotojos teigimu, pradžioje mokymosi planą galima susidaryti kartu: pirmiausia atlikti vieną užduotį, paskui kitą, padaryti dešimties minučių pertrauką ir grįžti prie likusio darbo. Tėvams verta stebėti, ar vaikas neužtrunka pernelyg ilgai, ar nepamiršta dalies užduočių ir ar jam dar reikia pagalbos paskirstant laiką.
„Planuojant svarbu atsižvelgti ir į būrelius bei treniruotes. Jei vieną dieną laukia daugiau veiklų, dalį vėlesniam laikui užduotų darbų galima atlikti iš anksto, kai dienotvarkė laisvesnė. Taip užduotys nesusikaups paskutinę dieną“, – pataria specialistė.
Toks planavimas padeda išsaugoti ir laiką savaitgalio poilsiui. Nors savaitgaliui skirtų užduočių atlikimas priklauso nuo šeimos dienotvarkės, Ž. Butrimienė siūlo esant galimybei jas užbaigti dar penktadienį, grįžus iš mokyklos ir pailsėjus. Tuomet šeštadienį ir sekmadienį galima skirti tik laisvalaikiui, o namų darbai nelieka paskutinio vakaro rūpesčiu.
About the Author
