Klausimas „Ar jau buvai „Dingusiame štetle“?“ per metus kasdieniuose pokalbiuose ir viešojoje erdvėje skambėjo nuolat. Pirmieji muziejaus veiklos metai buvo intensyvūs: sulaukta milžiniško lankytojų susidomėjimo, pelnyti tarptautiniai įvertinimai, o Šeduvoje atsirado vieta, apie kurią kalbama gerokai plačiau nei vien kultūros bendruomenėje. Muziejaus direktorius Jonas Heraklis Dovydaitis interviu pasakoja, ką pirmieji metai privertė suprasti, kodėl nuspręsta ir toliau lankytojus priimti nemokamai bei kokią atsakomybę neša toks muziejus.
„Dingęs štetlas“ netruko tapti viena ryškiausių naujų kultūros ir atminties vietų Lietuvoje. Muziejus per Šeduvos žydų kasdienybę pasakoja štetlų ir šimtų tūkstančių juose gyvenusių žydų istoriją – jų tradicijas, kultūrą ir tragišką likimą.
„Atviros ne tik muziejaus durys – atviras ir pats pasakojimas. Tose mažose štetlų gatvėse tilpo ištisi pasauliai – šeimos, verslai, svajonės, tikėjimas, kasdienis gyvenimas. Kai žmogus atpažįsta save kito istorijoje, jis iš muziejaus išeina jau nebe visai toks, koks atėjo“, – sako J. H. Dovydaitis.
Pirmųjų metų patirtis paskatino pratęsti nemokamą lankymą
– Ką parodė pirmieji metai – ar muziejus tapo toks, kokį įsivaizdavote prieš atveriant duris?
– Mano lūkesčiai net buvo viršyti – muziejų jau aplankė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, o maždaug dešimtadalis jų buvo svečiai iš užsienio. Tai mums aiškus ženklas, kad toks muziejus Lietuvoje buvo labai reikalingas. Matome, kad žmonės čia atvyksta ne vien pamatyti naujo muziejaus ar tarptautiniu mastu įvertintos architektūros. Jie ieško būdo geriau suprasti Lietuvos žydų, o kartu ir mūsų visų istoriją, kuri ilgą laiką daugeliui buvo per menkai pažinta.
Man labai svarbu ir tai, kad muziejuje pavyko sukurti vientisą lankytojų patirtį. Paroda, Prisiminimų parkas ir senosios Šeduvos žydų kapinės čia veikia kaip viena visuma. Nuo kapinių ir prasidėjo šio muziejaus istorija – Šeduvos žydų palikuonis, atvykęs aplankyti protėvių kapus, rado apverktinos būklės kapines. Pirmiausia pasirūpino jų sutvarkymu, po to kilo idėja šalia pastatyti muziejų, pasakojantį būtent Šeduvos štetlo bendruomenės istoriją.
Tai, kad muziejus stovi Šeduvoje – buvusiame štetle, autentiškoje aplinkoje, leidžia lankytojui stipriau pajusti ryšį su pasauliu, apie kurį pasakojame. Harmonija tarp pasakojimo, erdvės ir vietos buvo vienas svarbiausių mūsų siekių.
– Kas per šiuos metus įsiminė labiausiai?
– Labiausiai, turbūt, nustebino tai, kaip asmeniškai lankytojai priima šią istoriją – ne vienas išeina susigraudinęs iki ašarų. Kai apie žydų gyvenimą kalbame ne per vien statistiką, o per konkrečius žmones, šeimas, jų kasdienybę ir likimus, atsiranda visai kitas santykis.
Labai pasiteisino ir sprendimas muziejaus ekspozicijoje svarbią vietą skirti filmams. Jie padeda lankytojui emociškai priartėti prie žmonių, apie kuriuos pasakojame. Iš lankytojų atsiliepimų girdime, kad būtent filmuose pasakojama istorija daugeliui padeda užmegzti ryšį su mūsų pristatomu pasauliu – suprasti jį ne tik protu, bet ir pajusti žmogiškai. Būtent dėl to muziejuje žydų istoriją žmonės išgyvena giliau, jautriau, išsineša ją su savimi.
– Pirmaisiais metais muziejui teko sulaukti pastabų, kad ne visada pavieniams keliautojams pavyksta aplankyti muziejų – kodėl ribojamas lankytojų skaičius?
– Lankytojų skaičiaus valdymas buvo numatytas nuo pat pradžių. Ekspozicija įrengta taip, kad lankytojai galėtų patirti ją susikaupę, netrukdydami vieni kitiems. Čia yra nedidelių erdvių, siauresnių perėjimų, todėl mums svarbu neperkrauti muziejaus ir išlaikyti apsilankymo kokybę.
Norime, kad žmonės galėtų ramiai įsiklausyti, pamatyti, pabūti su šia istorija, o ne tiesiog judėtų minioje. Dėl to siekiame, kad vienu metu tose pačiose erdvėse nesusikirstų per daug grupių ar lankytojų srautų. Tai reiškia, kad negalime priimti neriboto skaičiaus žmonių, todėl muziejaus lankymas išlieka nemokamas, bet išankstinė registracija yra būtina.
– Muziejuje nusprendėte nemokamą lankymą pratęsti ir antriesiems metams. Kodėl?
– Pamatėme, kiek daug nemokamas lankymas reiškia muziejaus prieinamumui. Tai padeda pasiekti žmones, kurie galbūt kitu atveju į tokį muziejų neatvyktų, o kartu paskatina ir sugrįžti. Mane labai džiugina ir tai, kad muziejus tampa sava vieta vietos bendruomenei, įsilieja į jos gyvenimą. Matome, kad šeduviai ir viso Radviliškio rajono gyventojai čia sugrįžta, dalyvauja renginiuose, minėjimuose, šventėse. Čia jau formuojasi naujos tradicijos – nuo kultūrinių renginių iki atminties iniciatyvų. Tai dar labiau įprasmina mūsų veiklą.
Tarptautinė komanda dėl tokios vietos dirbo daugiau nei dešimtmetį
– Prie šio muziejaus kūrimo dirbo labai daug žmonių. Kuo būtent tokia plati komanda buvo svarbi, kad muziejus jautriai ir atsakingai pasakotų istoriją?
– Tai buvo esminė sąlyga. Tokio muziejaus neįmanoma sukurti vien siaurame rate, nes jis reikalauja labai skirtingų kompetencijų ir labai didelio jautrumo. Muziejaus kūrimas, trukęs daugiau nei dešimtmetį, tapo išskirtinio tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdžiu: prie projekto prisidėjo per 30 įmonių iš 8 šalių. Būtent ši plati komanda padėjo išlaikyti balansą tarp istorinio tikslumo, žmogiško pasakojimo ir lankytojui suprantamos kalbos.
Muziejų inicijavo ir įkūrė Šveicarijoje registruota filantropinė organizacija „YouthAid Foundation“, kuri pagrindiniams kūrėjams suteikė erdvę mąstyti plačiai ir ieškoti stipriausios formos šiam pasakojimui. Architektūrinę viziją sukūrė prof. Raineris Mahlamäki ir studija „Lahdelma & Mahlamäki Architects“, o ekspozicijos ir interjero dizainą – „Ralph Appelbaum Associates“. Ta kūrybinė laisvė, derinta su nuolatiniu dialogu ir istoriniu tikslumu, leido sukurti muziejų, kuriame visos dalys kalba viena kalba.
Kuratoriai, istorikai, architektai, ekspozicijų kūrėjai, edukatoriai, tyrėjai, dizaineriai, filmų kūrėjai, gidai, techninės komandos, Patariamoji muziejaus valdyba padėjo užtikrinti aukštą profesinį lygį, kritinį žvilgsnį, platesnį kontekstą. Toks muziejus neturi būti uždaras sau – jis turi būti pasirengęs mokytis, tikslintis, konsultuotis ir tobulėti. Tai ypač svarbu, kai kalbama apie sudėtingą žydų istoriją, Holokaustą ir atminties kultūrą.
– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje kilo diskusija dėl Sergejaus Kanovičiaus vaidmens kuriant „Dingusį štetlą“. Kaip jūs apibrėžtumėte jo indėlį ir apskritai autorystę muziejuje?
– Jo indėlis išties svarbus. Jis prisidėjo prie medžiagos rinkimo, bendravo su išgyvenusiais Šeduvos žydais ir jų palikuoniais, dalyvavo fiksuojant jų liudijimus. Tai buvo reikšminga darbo dalis, nes tokie pasakojimai padėjo muziejaus turiniui suteikti žmogišką, asmenišką matmenį.
Tačiau kalbant apie autorystę, tokio muziejaus neįmanoma suvesti į vieną žmogų ar vieną vaidmenį. Čia susijungia istorinis tyrimas, kuratorinis darbas, architektūra, ekspozicijos dizainas, filmai, edukacija ir daugybė kitų sluoksnių. Todėl teisingiausia būtų sakyti, kad muziejaus autorystė yra bendra ir daugiasluoksnė.
Be to, muziejus neatsirado tuščiame lauke ar bet kurioje vietoje – jis atsirado Šeduvoje, nes iš čia kilę Šeduvos žydų palikuonys sistemingai siekė čia pastatyti muziejų – atminimo vietą.
– Kodėl nutrūko muziejaus ir S. Kanovičiaus bendradarbiavimas?
– Bendradarbiavimas nutrūko pasikeitus projekto poreikiams ir išsiskyrus požiūriui į tolesnį darbo modelį. Tokiuose ilguose ir sudėtinguose procesuose tai nėra neįprasta – komandos keičiasi, kinta vaidmenys, atsiranda nauji etapai ir nauji uždaviniai. Iki muziejaus atidarymo iš komandos buvo pasitraukusi ir kita svarbi jos narė – buvusi vyriausioji kuratorė Milda Jakulytė Vasil. Esame dėkingi jai už muziejui skirtus metus ir džiaugiamės, kad jos vadovauta komanda sėkmingai perėmė darbus ir toliau aktyviai veikia muziejuje.
Vis dėlto, nenorėčiau šios temos perkelti į asmeniškumų lygmenį. Muziejus yra didesnis nei mes, nei mūsų karta, kuriai teko atsakomybė jį kurti. Svarbiausi vardai šiame muziejuje yra Šeduvos štetle gyvenusių žydų vardai – norime, kad jie būtų prisiminti pirmiausiai.
– Ar ši vieša polemika gali paveikti muziejaus reputaciją ir jo misiją?
– Bet kokia vieša polemika gali trumpam nukreipti dėmesį nuo to, kas iš tiesų svarbiausia, todėl mūsų pareiga yra neleisti, kad muziejaus esmę užgožtų ginčai. „Dingęs štetlas“ buvo kuriamas tam, kad sugrąžintų į atmintį Šeduvos žydų bendruomenės gyvenimus, vardus ir istorijas. Esu įsitikinęs, kad muziejaus reputaciją ilgainiui lemia ne kalbos, o tai, kaip jis dirba kasdien – kiek yra atviras, tikslus, jautrus ir reikalingas žmonėms.
Dvi esminės žinutės, kurias verta išgirsti šiandien
– Su kokia pagrindine ambicija muziejus pradeda antruosius veiklos metus?
– Mano noras – kad muziejų atrastų visi Lietuvos žmonės. Norisi, kad „Dingęs štetlas“ būtų ne tik vieta, kurią verta aplankyti, bet ir vieta, padedanti geriau suprasti savo šalies istoriją. Lankytojai pamato, kad žydų istorija nėra kažkokia tolima ar svetima – žydai buvo ir savanoriai, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, ir kartu dirbo Lietuvos naudai, drauge kūrė tokią šalį, kokią turime dabar. Todėl ir antraisiais veiklos metais sieksime būti kuo atviresni, stiprinti edukacijas, skatinti žmones atvykti, sugrįžti ir kalbėtis apie šią istoriją be išankstinių nuostatų.
Kartu mūsų laukia ir kitas svarbus darbas – Chaimo Frenkelio sinagogos Šiauliuose atkūrimas. Muziejaus iniciatoriai įsigijo šį istorinį, tačiau apleistą pastatą. Po atkūrimo sinagoga bus ne muziejaus dalis, o vėl tarnaus kaip žydų maldos namai – bus dovana vietos žydams. Tai mums atrodo prasminga ir kaip paveldo išsaugojimas, ir kaip gyvas ryšio su šiandienos žydų bendruomene ženklas.
– Ką jums svarbiausia, kad žmogus išsineštų iš apsilankymo muziejuje?
– Man rūpi, kad žmogus iš muziejaus išeitų ne tik daugiau sužinojęs, bet ir kažką iš tiesų supratęs. Kad žydų istorija jam neliktų vien praeities faktu, o taptų asmeniškai paliečiančia patirtimi. Gyvename neramiu metu, kai matome, kaip lengvai visuomenės vėl pasiduoda susipriešinimui, baimei, stereotipams. Todėl man atrodo labai svarbu prisiminti, kas įvyko, ir suprasti, kad klaidų kartoti negalime.
Taip pat labai norėčiau, kad žmogus išsineštų paprastą, bet esminę žinią – kad kitoniškumas nėra grėsmė. Kad Lietuvos žydų istorija nėra atskira nuo mūsų, o pasaulis visada buvo ir yra daugiasluoksnis, įvairus. Dėl to muziejuje tiek dėmesio skiriame vaikų edukacijoms: norime, kad jauni žmonės pažintų žydų tradicijas, istoriją ir augtų su supratimu, jog pagarba kitam žmogui prasideda nuo noro jį pažinti.
About the Author
