Artėjant 2027 metų savivaldos rinkimams, verta kelti klausimą ne tik apie tai, ką išrinksime, bet ir apie tai, kaip veikia pati vietos demokratija. Gyventojai šiandien gali tiesiogiai kreiptis į merą socialiniuose tinkluose, nuotoliniu būdu dalyvauti diskusijose ar pasitelkę dirbtinį intelektą parengti argumentuotą kreipimąsi į instituciją. Tačiau ar taip pat sparčiai keičiasi savivaldos institucijos? Ir ar gyventojai iš tiesų žino, kas jiems atstovauja savivaldybių tarybose? Šiuos klausimus kelia Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešosios politikos ir valdymo instituto direktorius prof. dr. Andrius Stasiukynas.
Spalio 15-ąją minėta Vietos savivaldos diena šiemet buvo pažymėta gausiais renginiais. Vienas ryškiausių – tradiciniai „Auksinių krivūlių“ apdovanojimai, subūrę Lietuvos merus ir savivaldos bendruomenę. Savivaldybės įvertintos už pasiekimus įvairiose srityse – nuo viešųjų paslaugų gerinimo ir bendruomenių stiprinimo iki atsparumo didinimo bei dialogo su gyventojais.
Tokie įvertinimai svarbūs, nes leidžia pamatyti savivaldos pažangą. Tačiau tarp sveikinimų ir apdovanojimų verta užduoti ir kiek nepatogesnį klausimą: ar šiandieninė savivalda spėja paskui šiuolaikinį gyventoją?
Per pastaruosius metus gyventojų bendravimo su valdžios institucijomis galimybės ir lūkesčiai iš esmės pasikeitė. Socialiniai tinklai suteikė galimybę nuomonę išsakyti tiesiogiai, nelaukiant oficialaus susitikimo ar tarpininkavimo per asociacijas ir bendruomenines organizacijas. Anksčiau norint susitikti su meru dažnai tekdavo registruotis iš anksto, o šiandien galima viešai kreiptis į jį socialiniuose tinkluose ir sulaukti ne tik institucijos, bet ir kitų gyventojų reakcijos.
Pandemijos laikotarpis parodė, kad daugelyje viešojo gyvenimo sričių įmanoma veikti nuotoliniu būdu. Dirbtinis intelektas šiandien padeda gyventojams suprasti administracines procedūras, susipažinti su teisės aktais, parengti argumentuotus prašymus ar kelti klausimus dėl priimamų sprendimų.
Visa tai keičia piliečio ir valdžios santykį. Gyventojas tampa labiau informuotas, turi daugiau galimybių išsakyti savo poziciją ir tikisi greitesnio institucijų atsako. Tačiau daugelis savivaldos veikimo principų vis dar remiasi prieš kelis dešimtmečius susiformavusiomis taisyklėmis.
Ar pakanka tiesiogiai rinkti merą?
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje daug kalbame apie gyventojų įtraukimą, dalyvaujamąją demokratiją ir siekį priartinti viešąją valdžią prie žmogaus.
Nuo 2015 metų gyventojai merus renka tiesiogiai. Diskutuojama, kaip veiksmingiau į vietos reikalų sprendimą įtraukti seniūnus, seniūnaičius, bendruomenines organizacijas ir kitas arčiausiai gyventojų esančias struktūras. Neatsitiktinai 2027-ieji paskelbti Vietos bendruomenių metais.
Tačiau šiose diskusijose, mano manymu, nepakankamai dėmesio skiriama vienam svarbiausių savivaldos pamatų – savivaldybių taryboms.
Būtent tarybos priima gyventojų kasdieniam gyvenimui reikšmingus sprendimus: dėl vietos infrastruktūros, švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ir daugelio kitų sričių. Darome prielaidą, kad gyventojų išrinkti politikai gerai supranta vietos problemas, atstovauja gyventojų interesams ir geba ieškoti tinkamiausių sprendimų.
Tačiau kiek ši prielaida atitinka tikrovę?
Gyventojai renka tarybos narius, bet ar žino, ką jie veikia?
Čia susiduriame su savotišku paradoksu. Nors savivaldybių tarybų narius renka patys gyventojai, ne kiekvienas galėtų įvardyti savo savivaldybės tarybos narius, o juo labiau paaiškinti, kokius konkrečius darbus jie nuveikė per kadenciją.
Dažniausiai politikus pastebime rinkimų kampanijų metu – per reklamą, susitikimus ar viešus pasisakymus. Tačiau kas vyksta pasibaigus rinkimams? Kaip gyventojui sužinoti, kuris tarybos narys domisi jo gyvenamosios teritorijos problemomis? Į ką kreiptis dėl klausimo, kuriam reikia politinio sprendimo? Kaip įvertinti, ar išrinktas politikas iš tiesų atstovavo gyventojų interesams?
Nors tarybos narių veikla yra vieša, formalus informacijos prieinamumas dar nereiškia, kad gyventojams ši veikla yra suprantama ir matoma.
Atsiskaitymas už nuveiktus darbus nemaža dalimi priklauso nuo pačių politikų iniciatyvos. Tiesa, kartais apie tarybos narių veiklą ar netinkamą elgesį daugiau sužinome iš žurnalistinių tyrimų. Tačiau tai neturėtų būti pagrindinis būdas gyventojams sužinoti, ką veikia jų išrinkti atstovai.
Demokratijoje svarbu ne tik turėti galimybę išrinkti politiką, bet ir suprasti, kaip jis atstovauja gyventojams visos kadencijos metu.
Ar tarybos narys galėtų tapti konkrečios bendruomenės atstovu?
Vienas iš galimų svarstytinų sprendimų – stiprinti teritorinį tarybos narių ryšį su gyventojais.
Pavyzdžiui, kas pasikeistų, jeigu dalis savivaldybių tarybų narių būtų renkama teritoriniu principu? O gal, nekeičiant rinkimų sistemos, būtų galima tarybos narius susieti su konkrečiomis seniūnijomis, mikrorajonais ar gyvenamosiomis teritorijomis?
Tuomet gyventojai aiškiau žinotų, kuris politikas domisi jų teritorijos klausimais ir į ką galima kreiptis dėl vietos problemų. Bendruomeninės organizacijos, seniūnaičiai ir kiti gyventojų atstovai turėtų aiškesnį politinio dialogo partnerį.
Kartu atsirastų galimybė geriau matyti tarybos nario veiklą: kokias problemas jis kėlė, kokius sprendimus inicijavo, kaip palaikė ryšį su gyventojais ir kokių rezultatų pasiekė.
Žinoma, toks modelis keltų ir papildomų klausimų. Kaip užtikrinti, kad tarybos narys atstovautų ne tik savo teritorijos, bet ir visos savivaldybės interesams? Kaip išvengti pernelyg siauro vietinių interesų gynimo? Ar teritorinis atstovavimas iš tiesų sustiprintų gyventojų dalyvavimą?
Tai klausimai, kuriuos verta analizuoti ir diskutuoti ieškant geresnių savivaldos veikimo modelių.
Artėjant rinkimams verta diskutuoti ne tik apie politikus, bet ir apie pačią sistemą
2027 metų kovo 7 dieną Lietuvos gyventojai vėl rinks savivaldybių tarybas ir merus. Prieš kiekvienus rinkimus daug kalbame apie kandidatų pažadus, politines programas ir būsimus darbus.
Tačiau galbūt ne mažiau svarbu paklausti, ar pati savivaldos sistema sudaro pakankamas sąlygas gyventojams pažinti savo atstovus, juos pasiekti ir vertinti jų veiklą ne tik rinkimų dieną, bet ir per visą kadenciją.
Šiuolaikinis gyventojas keičiasi. Jis turi daugiau informacijos, daugiau galimybių dalyvauti ir vis dažniau tikisi ne vien būti išklausytas, bet ir matyti, kaip jo balsas atsispindi priimamuose sprendimuose.
Todėl, minint Vietos savivaldos dieną ir artėjant naujam rinkimų ciklui, verta diskutuoti ne tik apie tai, ką savivaldybės jau pasiekė, bet ir apie tai, kaip turėtų keistis pats gyventojų atstovavimas.
Stipri savivalda nėra ta, kuri nekintamai laikosi senų veikimo taisyklių. Stipri savivalda yra ta, kuri geba keistis kartu su savo gyventojais, išlaikydama svarbiausią demokratijos principą – valdžios atskaitomybę žmonėms.
Prof. dr. Andrius Stasiukynas, Mykolo Romerio universiteto Viešosios politikos ir valdymo instituto direktorius.
About the Author
