2026 m. spalio 10 d. Lietuva neteko etnokultūrinio sąjūdžio pradininkės, ilgametės folkloro puoselėtojos Aldonos Ragevičienės, 2018 m. apdovanotos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu ir savo nuoširdžiu darbu bei rūpesčiu pačiai tapusios apdovanojimu tiems, kuriems teko laimė ją sutikti savo gyvenimo kelyje. Ypatingai ši netektis skaudi etninės kultūros bendruomenei, jautusiai nuolatinį Aldonos Ragevičienės palaikymą, Vilniaus universitetui, tarp kurio sienų skleidėsi jos kūrybinė, istorinę tėkmę laisvės link kreipusi energija ir, žinoma, Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, galinčiam velionę švelniai vadinti savo mama.
Aldona Ragevičienė gimė 1937 m. Grikepelėj (kaip pabrėždavo pati, „l“ reikia tarti kietai, dzūkiškai), už Palūšės, Lūšio ežero, Utenos pusėje. Jai gimus tėvas buvo Palūšės pradinės mokyklos mokytoju. „Jam Lietuva, savas kraštas, buvo absoliučiai viskas“, – po daugelio metų prisiminė Aldona Ragevičienė. Šios meilės savo šaliai pasekmė – nuolatinis slapstymasis ir gyvenamosios vietos keitimas. Su mama pasitraukusi iš namų Aldona Ragevičienė, tada – Radušytė, atsidūrė Šiauliuose, kur jau anksčiau slapstėsi pavardę pasikeitęs tėvas. Taip ji patapo Aldona Lapinaite. „[K]iekvienoj naujoj vietoj, žiūrėk, jau ir išgirsti, kad Radušį kažkas matė, atpažino. Bemat vėl reikėdavo važiuoti į kitą vietą… Kraustydavomės visi trys. Dėl to vaikystėje nesuspėdavau nė susidraugauti su kuo. […] Tokia juokinga mano biografija.“ – yra apibendrinusi pati Aldona Ragevičienė.
Konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi chorinio dirigavimo studijas savo karjerą Vilniaus universitete Aldona Ragevičienė pradėjo nuo akademinio choro chormeisterės pareigų. Visgi greitai pajuto, kad šis kelias – ne jai. Net ir po daugelio metų ji aiškiai prisiminė lūžio tašku tapusią choro kelionę traukiniu ir joje suskambėjusią Veronikos Janulevičiūtės-Povilionienės dainą. Aldona Ragevičienė yra pasakojusi: „Vis matau tą spindulį iš viršaus tiesiai į širdį… Taip skaudėjo tada… Viskas į jį suėjo: tėvų biografija, sistemos slėgis, tėviškės praradimas, vienišumas, negalėjimas vaikystėje nė žinoti, dėl ko tėvas slapstosi, keičia gyvenamąją vietą – viskas suėjo į tą vieną smūgį, spindulį… […] To skaudumo pojūtis neišnyko iki šiol. Kaip didžiausias kalnas užvirto, išgirdus Veronikos tolimą tylų dainavimą pačiai sau. […] Ir nebebuvo svarbu, ar mano prašymą [steigti ansamblį] „patenkino“, ar ne. Man reikėjo čia, Vilniuje, gimtojo kaimo, iš kurio buvau išstumta…“
Universiteto lauko skelbimų lentoje 1968-ųjų pradžioje Aldonai Ragevičienei prismeigus ranka parašytą kvietimą ir į Kolonų salę sugužėjus besišnekučiuojančiam ir garsiai besijuokiančiam studentų filologų būriui, gimė Vilniaus universiteto etnografinis ansamblis – seniausias miesto folkloro ansamblis – vėliau, 1979 m., įgijęs „Ratilio“ vardą. Pirmosios kartos ratiliokė (tiesa, pradžioje ansambliečiai save šmaikščiai vadino „piemenėlių choru“) Marytė Lapatinskaitė-Šokaitienė iki šiol dėkinga Aldonai Ragevičienei ne tik už subūrimą į prigimtinę tautos kultūrą puoselėjusį ansamblį, bet ir už meilės savajam kraštui žadinimą, skatinimą nepasiduoti svetimoms įtakoms ir mokymą semtis gyvenimo išminties iš gyvųjų versmių – „savo dziedulių ir bobulių, tėvų, dėdžių, tetų, kaimynų, nes tai tikra, sava, vertinga“. Šių pamokų tikroji vertė visu savo mastu atsiskleidė vėliau: „Tada, studijų laikais, aš daug ko nesupratau. Nesupratau, kad mūsų teminės programos, sudarytos iš liaudies dainų, sakmių, pasakojimų, papročių, apeigų, tais gūdžiais sovietiniais laikais buvo pasipriešinimas režimui.“
Kruopščiai parengtos programos, ansamblio koncertai Vilniaus mokyklose, įstaigose, ministerijose ir kelionės į kaimus žmonėms priminė tai, ką norėta ištrinti. Kalbėdama apie per televiziją parodytą Vilniaus universiteto etnografinio ansamblio kalėdinę programą, Aldona Ragevičienė pasakojo: „Po daugelio metų, važinėdama į rajonų folkloro ansamblių apžiūras, vis pamatydavau beveik identiškus adventinius vakarojimus. Kaimas prisiminė ir išdrįso…“ Visgi jos veikla nebuvo vien tik tolimas gerasis pavyzdys, su Aldonos Ragevičienės palaiminimu ir švelniu rūpesčiu taip pat kūrėsi ir augo kiti folkloro ansambliai –„Dijūta“, „Radasta“, „Apynys“ ir „Ūla“. Be jos šilto rūpesčio neapsiėjo ir seniausias Lietuvoje tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, ji buvo šalia pradėjus rengti tarptautinį folkloro festivalį „Baltica“, buvo gretose tų, kurie, dar nebūdami laisvi, kartu su latvių bei estų folkloristais stojo į pirmąją tarptautinę organizaciją – folkloro festivalių organizavimo tarybą – CIOFF. Tokių šviesuolių kurstomas folkloro judėjimas vis stiprėjo ir paklojo tvirtus pamatus laisvę iškovojusiai Dainuojančiai revoliucijai. Aldonos Ragevičienės rūpestis etnine kultūra tęsėsi ir toliau – Nepriklausomybės pradžioje ji dirbo Kultūros ministerijos etninės kultūros skyriuje, o ilgametis domėjimasis, tyrimai ir atsakymų į giluminius klausimus paieškos 2017 m. nugulė į jos knygą „Medeina, elniai mus paliko“.
Nors Aldona Ragevičienė Vilniaus etnografiniam ansambliui vadovavo neilgai – iki 1972 m. – savo įkurto ansamblio gyvenimą sekė iki paskutinių dienų ir kiekvienai kartai teko laimė pajausti švelnų ansamblio mamos rūpestį, o vadovams – nuoširdų jos palaikymą. Ketvirtoji ansamblio vadovė Milda Ričkutė, Aldonos Ragevičienės dažnai vadinta sese ar dukryte, ją prisimena kaip labai jaunatvišką, energingą, maištingos sielos, ištvermingą, pilną idėjų, gyvenimo džiaugsmo, žingeidžią visoms naujovėms asmenybę, sugebėdavusią pajungti žmones bendram tikslui per gyvą santykį, juoką, gilius pokalbius apie mitologiją, papročius, tradicijas. Pokalbiuose apie darbą su folkloro ansambliais, anot Mildos Ričkutės, Aldona Ragevičienė visada pabrėždavo liaudies dainos pajautą, tikrumą, nuoširdumą, gilų santykį su tradicija. Stebėdama tolesnį „Ratilio“ gyvenimą ji negailėdavo palaikymo ir džiaugdavosi naujomis idėjomis, pavyzdžiui, pagaliau į sceną iškelta tarmiška pasakojamąja ir smulkiąja tautosaka.
Ratiliokai, nors ir netekę viename šiltame šypsnyje glūdinčio ilgos ansamblio istorijos liudijimo, folkloro mamos buvimą neabejotinai jaus ir toliau. 2023 m., ansambliui švenčiant savo 55-metį, Aldona Ragevičienė ir pirmieji ansamblio nariai dabartiniams ratiliokams įteikė ypatingą dovaną – laiškus, kuriuose sutilpo ne tik šilti palinkėjimai, bet ir teisingą kelią rodantys priesakai. „Ratiliuk, Tu žinai, kad turi tik vieną Tėvynę ir vieną svarbiausią kalbą. Jeigu nedirbsi Jai, nemylėsi Jos, (neduok Dieve) išduosi – tai Tavo vaikus ir vaikų vaikus griauš aklas nesuprantamas ilgesys, tuštuma, nes nebus mylėję protėvių ir Tėvynės. Neišgelbės pabėgimai į tolimiausius ar gražiausius pasaulio kraštus. Ratiliuk, dabar Tavo eilė! Laiminu Tave.“ – kartų kartoms skambės pirmosios vadovės žodžiai. Tegul šis palaiminimas lydi ne tik ratiliokus, bet ir visus, norinčius save laikyti lietuviais.
A. Ragevičienės prisiminimai cituojami iš: „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“, sud. A. Ramonaitė, P. Narušis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018.
Teksto autorė Gabrielė Aputytė
About the Author
