Renkantis maistą šuniui ar katei, žvilgsnis neretai pirmiausia krypsta į ant pakuotės nurodytą mėsos kiekį. Atrodytų, kuo procentas didesnis, tuo produktas turėtų būti kokybiškesnis. Tačiau vien šis skaičius neatskleidžia, ar maistas iš tiesų tinkamas augintiniui. Kodėl didesnis mėsos kiekis nebūtinai reiškia geresnį pasirinkimą ir į ką tuomet verta atkreipti dėmesį?
Pasak Šarūno Valio, „Kauno grūdų“ Gyvūnų gerovės verslų portfelio vadovo, vertinant gyvūnų maistą vieno universalaus kokybės rodiklio nėra – svarbu žiūrėti į visą produkto sudėtį.
„Žmonės, rinkdamiesi maistą šuniui, dažnai pirmiausia pasižiūri, kiek jame yra mėsos. Pirmiausia reikėtų patikrinti, ar ant pakuotės nurodyta, kad tai visavertis pašaras, kokio amžiaus, veislės dydžio ar gyvenimo etapo šuniui jis skirtas. Šuo yra visaėdis, gali virškinti ir pasisavinti tiek gyvūninės, tiek augalinės kilmės maistines medžiagas, todėl vien didesnis mėsos kiekis savaime neparodo, kad maistas bus visavertis ar geriau tiks konkrečiam augintiniui. Svarbu, kiek jame yra baltymų, riebalų, ląstelienos ir kaip šie pagrindiniai mitybiniai parametrai yra subalansuoti. Ne mažiau svarbi ir pačių ingredientų kokybė“, – pastebi jis.
Didelis procentas ant pakuotės gali suklaidinti
Vertinant gyvūnų maisto etiketę, svarbu atsižvelgti ne tik į nurodytą mėsos kiekį, bet ir į tai, kokia forma ji naudojama. Š. Valio teigimu, ypač atidžiai reikėtų vertinti šviežios mėsos procentą, nes didelis skaičius ant pakuotės nebūtinai parodo, kiek jos lieka galutiniame sausame produkte.
„Jeigu matome, kad sudėtyje nurodyta, pavyzdžiui, 70 proc. šviežios mėsos, reikia turėti omenyje, kad maždaug 70 proc. pačios šviežios mėsos sudaro vanduo. Panašiai kaip kepant kotletą – faršo prieš kepimą turime daugiau, o iškepęs kotletas sveria mažiau, nes dalis vandens pasišalina. Panašiai reikėtų vertinti ir šviežios mėsos kiekį sausame gyvūnų maiste“, – aiškina Š. Valys.
Todėl, pasak eksperto, apie maisto kokybę nereikėtų spręsti vien iš mėsos procento. Kur kas svarbiau vertinti bendrą produkto maistinių medžiagų balansą ir baltymų šaltinius – pavyzdžiui, kokia jų dalis gaunama iš gyvūninės kilmės ingredientų.
Svarbi ir naudojamų žaliavų kokybė. Š. Valio teigimu, gamyboje vertinami ne tik pagrindiniai jų rodikliai, tokie kaip baltymų ar riebalų kiekis, bet atliekama ir išsamesnė cheminė analizė. Kiekviena gaunama žaliavų partija tikrinama ir tik įvertinus jos kokybinius parametrus naudojama gamyboje.
Pirmąjį testą atlieka pats augintinis
Šunų ir kačių šeimininkai gali lyginti sudėtį, ingredientus ir kitą ant pakuotės pateikiamą informaciją, tačiau galutinį pasirinkimą tam tikra prasme padaro pats augintinis. Jei maistas jam nepatinka, kiti produkto privalumai netenka reikšmės.
„Net ir geriausia sudėtis nepadės, jei šuo ar katė maisto neės. Maistas turi būti augintiniui priimtino skonio ir aromato. Nors subalansuota sudėtis yra vienas svarbiausių kriterijų, ne mažiau svarbus ir ėdamumas – tiek gamintojui, tiek augintinių šeimininkams“, – teigia Š. Valys.
Ieškant būdų, kaip maistą padaryti patrauklesnį išrankiems augintiniams, pasitelkiami ir technologiniai sprendimai. Vienas jų – granulių padengimas liofilizuota, kitaip tariant, šaltyje džiovinta mėsa. Toks sluoksnis suteikia granulėms ryškesnį mėsos skonį ir aromatą, todėl jos gali būti patrauklesnės augintiniui.
„Atliekame ėdamumo testus, kurių metu augintiniui pateikiami du produktai ir stebima, kurį jis renkasi. Naudodami šaltai džiovintą mėsą kai kuriais atvejais pasiekiame iki 90 proc. pasirinkimo rodiklį – tai reiškia, kad mūsų produktą pasirenka devyni iš dešimties augintinių“, – pasakoja Š. Valys.
Vieno universalaus pasirinkimo nėra
Keičiantis požiūriui į augintinių mitybą, vis daugiau dėmesio skiriama individualiems jų poreikiams. Maistas pasirenkamas atsižvelgiant į šunų ir kačių amžių, dydį, aktyvumą, kūno būklę, sveikatos ypatumus ir konkrečių ingredientų toleravimą.
„Vieno visiems augintiniams tinkamiausio maisto nėra. Pavyzdžiui, tai, kas tinka jaunam ir aktyviam šuniui, nebūtinai tiks vyresniam, mažiau judančiam ar tam tikrų ingredientų netoleruojančiam augintiniui. Todėl renkantis maistą svarbu vertinti ne vien atskirą skaičių ant pakuotės, bet visą produkto sudėtį, jo paskirtį ir tai, kaip jį toleruoja konkretus gyvūnas“, – pabrėžia Š. Valys.
Pasak jo, individualiems augintinių poreikiams pritaikyti sprendimai tampa vis ryškesne gyvūnų maisto rinkos kryptimi. Tačiau galutinį atsakymą, ar maistas pasirinktas tinkamai, suteikia ne vien etiketė: svarbu stebėti augintinio apetitą, virškinimą, kūno svorį, odos ir kailio būklę bei bendrą savijautą.
About the Author
