Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas dr. Evaldas Stankevičius
2026 m. Ekonomikos mokslų premija Robertui E. Hallui ir Michaelui Woodfordui skirta už mikroekonominius makroekonominio stabilizavimo pagrindus, o ši akademiškai skambanti formuluotė iš tikrųjų apima vieną seniausių ir praktiškiausių ekonominės politikos klausimų – valstybė ir centriniai bankai siekia išlaikyti kainų stabilumą, tačiau kartu nenori, kad kova su infliacija baigtųsi gilia recesija, dideliu nedarbu ir ilgalaikiu pajamų praradimu.
Nobelio komiteto pristatymas aiškiai parodė, kad R. E. Hallo ir M. Woodfordo darbų reikšmė slypi ne vien atskiruose modeliuose – jie padėjo sukurti sistemą, kuri leidžia suprasti, kaip namų ūkių ir įmonių sprendimai galiausiai veikia vartojimą, infliaciją, gamybą ir ekonomikos svyravimus.
Kaip du mokslininkai pakeitė ekonomikos supratimą?
Šios premijos istorinės ištakos siekia ekonomisto Johno Maynardo Keyneso laikus, kai po Didžiosios depresijos išryškėjo aktyvesnės ekonomikos stabilizavimo politikos poreikis. Tačiau XX a. aštuntajame dešimtmetyje kilusios ekonominės krizės parodė, kad ankstesni modeliai nepakankamai paaiškina, kodėl infliacija ir nedarbas gali didėti vienu metu.
Viena pagrindinių šių modelių silpnybių buvo tai, kad ekonomikos rodiklių ryšiai buvo analizuojami nepakankamai atsižvelgiant į tai, kaip žmonės ir įmonės priima sprendimus bei reaguoja į ekonominę politiką. R. E. Hallo ir M. Woodfordo darbai padėjo įveikti šį trūkumą – paaiškinti, kaip atskirų namų ūkių ir įmonių sprendimai veikia visos ekonomikos raidą.
R. E. Hallo pagrindinis indėlis susijęs su vartotojų elgsena ir jų lūkesčiais dėl ateities. 1978 m. mokslininkas parodė, kad žmonės sprendimus dėl vartojimo priima atsižvelgdami ne tik į dabartines pajamas, bet ir į tai, kokių pajamų tikisi ateityje. Ši įžvalga svarbi ekonominei politikai, nes padeda suprasti, kodėl, pavyzdžiui, papildomos valstybės išmokos ne visada paskatina vartojimą. Jei žmogus nerimauja dėl savo finansinės ateities, gautus pinigus jis gali pasirinkti taupyti, o ne išleisti.
M. Woodfordo tyrimai padėjo paaiškinti, kaip įmonių kainodara ir vartotojų bei verslo lūkesčiai lemia pinigų politikos poveikį ekonomikai. Kadangi įmonės ne visada gali iš karto pakeisti kainas, centrinio banko sprendimai dėl palūkanų normų veikia ne tik infliaciją, bet ir vartojimą, investicijas, gamybą bei užimtumą.
Mokslininkas taip pat atskleidė, kad centriniai bankai ekonomiką gali veikti ne vien keisdami palūkanų normas, bet ir aiškiai komunikuodami savo būsimus sprendimus. Tai formuoja gyventojų, įmonių ir finansų rinkų lūkesčius, kurie savo ruožtu daro įtaką ekonominiams sprendimams.
Kodėl kova su infliacija gali brangiai kainuoti?
Abiejų mokslininkų darbai padėjo sukurti tvirtesnį teorinį pagrindą šiuolaikiniams makroekonominiams modeliams. Jų tyrimai leido geriau suprasti, kaip individualūs ekonominiai sprendimai kartu lemia visos ekonomikos svyravimus.
Šių atradimų reikšmė ypač svarbi siekiant suvaldyti infliaciją ir kartu išvengti gilaus ekonomikos nuosmukio. Pernelyg silpna centrinio banko reakcija gali leisti infliacijai įsitvirtinti, o pernelyg griežta – sumažinti vartojimą, investicijas ir užimtumą.
Nobelio premija įvertinti tyrimai suteikė vyriausybėms ir centriniams bankams patikimesnį teorinį pagrindą vertinti tokių sprendimų pasekmes ir švelninti ekonomikos pakilimus bei nuosmukius.
About the Author
