Įsivaizduokime šeimą Lietuvoje. Tėvų santykiai byra, šeimoje būta smurto, ir mama išvyksta su vaikais į kitą valstybę – tarkime, Ispaniją. Ji sako taip pasielgusi todėl, kad likdama Lietuvoje nebegalėjo užtikrinti nei savo, nei vaikų saugumo. Tuo metu vaikų tėvas kreipiasi į institucijas: vaikai išvežti be jo sutikimo, todėl turi būti grąžinti į Lietuvą.
Kas tokiu atveju svarbiau: tai, kad vaikų įprastinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, ar aplinkybė, kad motina išvyko siekdama apsaugoti juos nuo galimo pavojaus? Vieno atsakymo nėra. Tarptautinė šeimos teisė siekia užkirsti kelią vienašališkam vaikų išvežimui į kitą valstybę, tačiau kartu numato galimybę negrąžinti vaiko, jei dėl to jam grėstų rimta fizinė ar psichologinė žala.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės mokyklos profesorės dr. Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė ir dr. Katarzyna Bogdziewicz šią dilemą nagrinėjo jau 19-ąjį kartą vykusiame Tarptautinės šeimos teisės draugijos pasauliniame kongrese. Šiemet į Stambulą susibūrę daugiau kaip 300 šeimos teisės ekspertų, mokslininkų ir praktikų iš beveik 50 valstybių daugiausia dėmesio skyrė pažeidžiamumui šeimos teisėje – nuo socialinės nelygybės, senėjimo, negalios ir psichikos sveikatos problemų iki smurto artimoje aplinkoje ir vaikų gerovės.
Kai išvykimas tampa bandymu apsaugoti vaiką
Tarptautinės vaikų išvežimo taisyklės skirtos tam, kad vienas iš tėvų negalėtų savo sprendimu perkelti vaiko į kitą valstybę ir taip pakeisti teisinės aplinkos, kurioje sprendžiamas šeimos ginčas. 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir Europos Sąjungos reglamentas „Briuselis II ter“ nustato mechanizmus, pagal kuriuos tokiais atvejais sprendžiama dėl vaiko grąžinimo ir skirtingų valstybių institucijų bendradarbiavimo. Tačiau sudėtingiausios tampa situacijos, kai vienas iš tėvų teigia išvykęs dėl smurto šeimoje. Tuomet teismui tenka vertinti ne tik patį vaiko išvežimo faktą, bet ir aplinkybes, dėl kurių tėvas ar motina nusprendė išvykti. Smurtas gali būti fizinis, tačiau grėsmę vaikui gali kelti ir psichologinis smurtas, kontrolė ar grasinimai. Tokias aplinkybes ne visuomet lengva įrodyti, ypač kai sprendimus reikia priimti gana greitai.
„Vertinant tokią riziką svarbu atsižvelgti į konkrečias vaiko ir šeimos aplinkybes, o ne apsiriboti vien formaliu klausimu, ar buvo priimtas sprendimas dėl smurto. Teismui svarbu suprasti, kokioje aplinkoje vaikas gyveno, kokią patirtį jis turėjo ir kas jo lauktų grįžus“, – sako šeimos teisės ir vaiko teisių apsaugos ekspertė, MRU profesorė dr. Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė.
Tokiose bylose vien nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas teisėtai, nepakanka. Reikia įvertinti ir aplinkybes, kuriomis jis turėtų grįžti.
Karas Ukrainoje pakeitė situaciją
Šis klausimas tapo dar sudėtingesnis prasidėjus plataus masto Rusijos karui prieš Ukrainą. Šeimos buvo priverstos judėti per sienas, vaikai atsidūrė kitose valstybėse, šeimos buvo išskirtos – nebūtinai dėl konfliktų šeimoje, bet dėl karo – nutrūko įprasti socialiniai ryšiai. Pasitaikė atvejų, kai stigo dokumentų ar informacijos apie vaiko šeimos situaciją. Laikui bėgant šeimos santykiai gali pasikeisti taip, kad tampa sunku nustatyti, kur yra vaiko įprastinė gyvenamoji vieta ir kokia situacija jo lauktų grįžus. Tačiau ar pats karo faktas reiškia, kad vaikas negali būti grąžintas?
„Karo aplinkybės savaime nepanaikina tarptautinės vaikų išvežimo sistemos taisyklių, tačiau jos gali turėti didelę reikšmę vertinant konkrečią riziką vaikui. Svarbu nustatyti, kokia yra reali situacija konkrečioje vietoje, į kurią vaikas turėtų grįžti, ir kokias pasekmes toks grįžimas turėtų jo saugumui bei gerovei“, – aiškina prof. dr. Katarzyna Bogdziewicz.
Karas išryškino ir kitą problemą: institucijoms tenka veikti greitai, tačiau kartu būtina surinkti patikimą informaciją apie vaiką ir jo šeimos situaciją. K. Bogdziewicz teigimu, tokiais atvejais itin svarbus tampa skirtingų valstybių institucijų bendradarbiavimas:
„Vaiko apsauga negali priklausyti vien nuo to, kaip greitai viena valstybė gali gauti informaciją iš kitos. Reikalingos procedūros, kurios leistų tokias situacijas spręsti operatyviai ir kartu užtikrintų individualų vaiko situacijos įvertinimą.“
Vaikas turi savo teises
Tarptautinės šeimos teisės požiūris į vaiką per laiką taip pat pasikeitė. Nuo požiūrio į vaiką kaip į suaugusiųjų sprendimų objektą pereita prie vaiko kaip savarankiškų teisių turėtojo sampratos. Todėl sprendžiant tarptautinio vaikų išvežimo bylas vis svarbesnis tampa ir paties vaiko balsas. Jo nuomonė nėra vienintelis kriterijus, tačiau ji gali būti reikšminga vertinant vaiko interesus, jo patirtį ir tai, kaip jis pats supranta savo situaciją.
„Vaiko dalyvavimas tokiose bylose neturėtų būti suprantamas kaip pareiga pasirinkti vieną iš tėvų. Vaikas neturėtų tapti tėvų konflikto teisėju ar tarpininku. Tačiau jo patirtis ir nuomonė gali būti svarbi sprendžiant, kokia aplinka jam būtų saugiausia ir geriausiai atitiktų jo interesus“, – sako prof. dr. I. Kudinavičiūtė-Michailovienė.
Tarptautinių vaikų išvežimo bylose susiduria tėvų teisės, valstybės pareiga užkirsti kelią vienašališkam vaiko išvežimui ir pareiga apsaugoti vaiką nuo žalos. Karo Ukrainoje patirtis šią dilemą padarė dar sudėtingesnę, tačiau pati problema aktuali ir taikos metu, kai šeimos gyvena tarp kelių valstybių, o jų konfliktai peržengia vienos šalies teisės ribas.
„Svarbiausia nepamiršti, kad kiekvienoje tokioje byloje kalbame apie konkretų vaiką, o ne vien apie teisės taisyklių taikymą. Tarptautinė sistema – tiek teisinis reguliavimas, tiek tarpinstitucinis bendradarbiavimas – turi užtikrinti, kad vaiko išvežimas netaptų būdu vienašališkai pakeisti jo gyvenamąją vietą, tačiau lygiai taip pat ji turi būti pajėgi apsaugoti vaiką tais atvejais, kai grįžimas jam reikštų realų pavojų“, – apibendrina I. Kudinavičiūtė-Michailovienė.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotraukos: Lukas Kodis
About the Author
