Ar politinė kalba gali tapti meno kūriniu, o mezgimas – sporto treniruote? Spalio 22–25 dienomis Kaune vyksiantis antrasis „Performanso meno savaitgalis“ kvies pažvelgti į šią meno formą iš netikėtų perspektyvų. Keturiolika skirtingų performansų tyrinės mūsų kasdienybę, įpročius ir visuomenės gyvenimą. Tarp festivalio dalyvių – menininkai Joelis Aškinis ir Gertrūda Gilytė, savo kūryboje įpinantys politinę retoriką, savęs tobulinimo kultūrą ir kasdienybės absurdą.
Tikrovės įkvėptas absurdas
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame sportą pakeitė mezgimas. Žmonės treniruoja riešus, lanko intensyvias mezgimo treniruotes, o išmaniosios programėlės skaičiuoja numegztas akis. Tarptautinėse varžybose vienuolikos vyrų komandos rungiasi, kuri greičiau numegs didžiulį pledą. Lankstūs riešai čia vertinami taip pat, kaip mūsų pasaulyje ištreniruotas pilvo presas.
Tokį pasaulį savo pirmojoje rašomoje knygoje kuria Berlyne gyvenanti performanso menininkė Gertrūda Gilytė. Vieną šios fiktyvios tikrovės epizodą ji perkėlė į performansą „DECADENCE“, kurį spalio 25 dieną pristatys Kaune. Žiūrovai bus pakviesti į treniruotę, kurioje vietoj įprastų sporto pratimų jų lauks mezgimas pagal griežtas instrukcijas, intensyvūs ir lėti intervalai, muzika bei trenerės komandos.
Iš pirmo žvilgsnio absurdiška situacija, tačiau menininkė siūlo pagalvoti, ar ji iš tiesų taip nutolusi nuo mūsų kasdienybės.
„Wellness kultūra gali paimti bet kokią veiklą ir paversti ją produktu, performatyvia, išmatuojama, konkurencine. Tai galėtų būti ne tik mezgimas: bėgimas, meditacija, joga“, – pastebi G. Gilytė.
Kitoje „Performanso meno savaitgalio“ programos dalyje žiūrovų lauks dar vienas pažįstamas, absurdo bruožų nestokojantis reginys. Menininkas Joelis Aškinis performanse „Partija Nr. 1“ įsikūnys į fiktyvų politiką, kuris įvairiausiomis retorinėmis priemonėmis mėgins užsitikrinti auditorijos balsus. Įtikinėjimas, pažadai, bauginimas, pataikavimas, statistika ir istorinės politinės kalbos čia susipins į retoriką, kuri skamba įtikinamai, tačiau pamažu ima prarasti prasmę.
Abu kūriniai iš pirmo žvilgsnio kalba apie visiškai skirtingus dalykus. Vis dėlto juos sieja panašus kūrybinis principas: paimti mums gerai pažįstamas situacijas, pakeisti jų taisykles ir dekonstruoti kasdienybę, prie kurios absurdiškų grimasų jau esame tiek įpratę, kad jų nebepastebime.
Kasdienybės vaidmenys
„Manau, performansas, kaip meno sritis, leidžia savo kūriniu tiesiogiai nugulti ant kasdienybės: viena sekundė to, ką suvokiam kaip buitį, kita – to, ką bandom interpretuoti jau kaip kūrinį“, – sako J. Aškinis.
Menininkas domisi performatyvumu ne tik mene, bet ir įvairiose profesijose. Pasak jo, kiekvienas profesinis vaidmuo turi tam tikras taisykles, ženklus ir lūkesčius, kurie nebūtinai sutampa su paties žmogaus asmenybe.
Kaip pavyzdį jis pateikia prekybos centro darbuotojo marškinėlius su užrašu „Klauskite, galiu padėti“. Jeigu žmogus su tokiu užrašu pasirodytų parke ar miesto gatvėje, praeiviai galėtų jį palaikyti gidu, psichologu ar, tarkim, performanso menininku: tas pats ženklas, pakeitus aplinkybes, įgyja visiškai kitą reikšmę.
Politiko profesijoje, J. Aškinio manymu, tokia vaidmens, asmenybės ir aplinkos sąveika ypač ryški.
„Politikui ar politikei reikia kurti veikėją, kuriuo ar kuria privalo galiausiai ir tapti. Jei rašymui reikia plunksnos, elektros darbams – izoliuotų replių, o chirurgijai – skalpelio, tai politikoje pagrindinis įrankis yra pats žmogus“, – svarsto menininkas.
Tuo tarpu G. Gilytė pastebi, kad asmeninis tobulėjimas šiandien dažnai tampa viešai demonstruojamu procesu: rūpinamės savimi, stebime savo pažangą, matuojame rezultatus ir dalijamės jais su kitais.
„Juk pats „savęs tobulinimas“ jau yra performansas: tai veikla, kurią atliekame, stebime save ją atliekant ir rodome kitiems“, – teigia menininkė.
Prieš septynerius metus pradėjusi tyrinėti sveikatingumo ir savęs tobulinimo kultūrą, ji atrado, kad šias temas tiksliausia nagrinėti ne vaizduojant jas iš šalies, o pačiai atliekant atitinkamus veiksmus. Taip performansas tapo ne iš anksto pasirinkta menine forma, o natūraliu jos kūrybos tęsiniu.
Kai pažįstamos taisyklės ima byrėti
J. Aškinio performanse „Partija Nr. 1“ politinės kalbos tampa medžiaga eksperimentui. Menininkas gretina istorinius ir šiuolaikinius politinės retorikos pavyzdžius, pasitelkia tikras įtikinėjimo strategijas, tačiau jų prasmę nuolat keičia ir ardo.
Vieną akimirką fiktyvus politikas gali kalbėti apie savo programą, kitą – apie partijos logotipo spalvą. Tikslai, pažadai ir argumentai pinasi tarpusavyje, kalbos įtaigumas ima kontrastuoti su jos turiniu.
„Prasmių ir retorinių formų išardymas leidžia šviežiai pažvelgti į kalbą kaip į konstrukciją, subyrančią ir netenkančią savo pirminio informacinio užtaiso“, – aiškina J. Aškinis.
Tyrinėdamas skirtingų laikotarpių politines kalbas, menininkas pastebėjo ir vieną įdomią tendenciją: regis, politinė komunikacija vis labiau trumpėja ir greitėja. Jis svarsto, ar tai nėra prisitaikymas prie šiandienos informacijos vartojimo įpročių, kai viešajame diskurse vis svarbesnės tampa trumpos antraštės ir vaizdo įrašai.
G. Gilytės performanse pažįstamos taisyklės sukeičiamos ne kalbos, o fizinio veiksmo lygmeniu. Mezgimas, tradiciškai siejamas su ramybe, kruopštumu ir bendravimu, čia tampa intensyvia treniruote. Dalyviai sėdi eilėmis, klausosi instruktorės komandų, mezga skirtingu tempu ir turi laikytis nustatyto ritmo. Menininkei svarbus net pats dalyvių išsidėstymas erdvėje.
„Istoriškai mezgama rate – bendruomeniniame mezgimo ratelyje, kur žmonės sėdi vienas prieš kitą, kalbasi, o pats procesas, o ne rezultatas, yra esmė. „DECADENCE“ tą ratą perrikiuoju į eiles, atsigręžusias į vieną instruktorę“, – pasakoja ji.
Pasak G. Gilytės, toks pokytis atspindi platesnę visuomenės tendenciją: nuo lėto, bendro buvimo kartu judame individualaus, į rezultatą orientuoto ir nuolat matuojamo savęs tobulinimo link. Šiandien net poilsis gali tapti dar viena užduotimi, o meditacija – dar vienu pažangos rodikliu.
„Problema atsiranda ne pačioje veikloje, o tada, kai ji virsta paslauga, estetika, turiniu ir varžymosi tarpusavyje įrankiu. Kai rūpinimasis savimi tampa kažkuo, ką reikia parodyti, išmatuoti ir atlikti geriau už kitus“, – sako menininkė.
Ji neslepia pati esanti šios kultūros dalis: anksčiau turėtus intensyvius įpročius, pavyzdžiui, vakarėlius, pakeitė kasdienis sportas ir sveikatingumo praktikos. Intensyvumas, kaip pastebi menininkė, liko tas pats, pasikeitė tik jo forma ir tai, kaip visuomenė jį vertina. Todėl „DECADENCE“ gimsta ne iš atsiribojimo nuo kritikuojamo reiškinio, o iš asmeninio jo atpažinimo.
Performansas, kurį reikia patirti
Kuo tokie kūriniai skiriasi nuo įprasto pasakojimo apie politiką ar savęs tobulinimo kultūrą? G. Gilytės manymu, esminis performanso bruožas yra galimybė ne tik kalbėti apie reiškinį, bet ir jį tiesiogiai patirti.
„Kita forma leistų apie šias temas kalbėti. Performansas leidžia jas patirti pačiam: man ir žiūrovui“, – sako ji.
Menininkė pabrėžia, kad performanse veiksmas vyksta realiu laiku, su tikru kūnu ir realiomis pasekmėmis. Ji nevaidina žmogaus, kuris mezga ar atlieka savęs tobulinimo ritualus, o iš tiesų tai daro, prisiimdama ir galimos nesėkmės ar išsekimo riziką.
„DECADENCE“ bus pirmasis jos dalyvaujamasis performansas. Iki šiol septynerius metus su šiomis temomis menininkė dirbo pasitelkdama vaizdo kūrinius ir solo performansus. J. Aškinio kūrinyje žiūrovų laukia kitokio pobūdžio įsitraukimas. Fiktyvus politikas sieks įtikinti auditoriją savo kalba, o jos poveikis priklausys ir nuo pačių klausytojų gebėjimo atpažinti politinės retorikos mechanizmus.
Paklaustas, kokios reakcijos tikisi, menininkas atsako su jam būdinga ironija: „Norėčiau, kad žiūrovai išeitų užsiverbavę į Partiją „Nr. 1“. O jei savo balso man atiduoti visgi neplanuoja, lai pamąsto, kas buvo ne taip. Neabejoju – kažką panašaus dar teks pamatyti.“
14 performansų savaitgalis
Spalio 22–25 dienomis Kauno menininkų namų organizuojamas „Performanso meno savaitgalis 2026“ kvies susitikti įvairiose miesto erdvėse. Keturių dienų programoje numatyta 14 skirtingų performansų, atskleidžiančių šios meno formos įvairovę.
Joelio Aškinio „Partija Nr. 1“ vyks spalio 24 d. 17 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus auditorijoje.
Gertrūdos Gilytės „DECADENCE“ vyks spalio 25 d. 15 val. Kauno kultūros centro Mažojoje salėje (Vytauto pr. 79). Į dalyvaujamąjį performansą kviečiami tiek mokantys megzti, tiek šių įgūdžių neturintys žmonės. Mezgimo priemonės bus suteiktos, dalyvių prašoma atsinešti jogos kilimėlį.
Visi „Performanso meno savaitgalio 2026“ renginiai nemokami.
Su detalia programa galima susipažinti Kauno menininkų namų interneto svetainėje.
About the Author
