Spalio 22 d. eidama 75-uosius gyvenimo metus mirė socialinių mokslų daktarė, ilgametė Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto docentė Birutė Marytė Pociūtė (1951–2026). 1993–2002 m. ji buvo Filosofijos fakulteto dekanė, 2002–2007 m. – VU prorektorė. Paskelbė per 50 mokslinių publikacijų edukacinės psichologijos, karjeros psichologijos ir kitomis temomis.
Birutę Marytę Pociūtę prisimena jos kolegos Albinas Bagdonas, VU profesorius emeritas, ir Laima Bulotaitė, VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė. Žemiau pateikiame jų mintis.
Artėjant Mirusiųjų pagerbimo dienai, likus mažiau nei porai mėnesių iki asmeninio 75 metų jubiliejaus, spalio 22 d. mus paliko draugė, kolegė ir vadovė doc. dr. Birutė Marytė Pociūtė (1951–2026). Savo dvasia tai buvo ne eilinė ilgametė darbuotoja, o VU patriotė, iki paskutinių dienų išlikusi lojali ir atsidavusi šiai aukštojo mokslo įstaigai ir klasikinio universiteto idėjai.
Birutė gimė 1951 m. gruodžio 17 d. Kaune, Garliavos priemiestyje. Mokymasis mokykloje turėjo būti sėkmingas, nes tik baigusi ją 1970 m. įstojo į VU Istorijos fakulteto psichologijos studijų programą, visais laikais garsėjusią santykinai didele stojančiųjų konkurencija. Tiesa, studijų programa pradėta tik 1969 m. rugsėjį, tad Birutė su kurso draugais priklausė antrajai – 1975 m. – VU psichologijos studentų laidai. Kaip ir dar keli pirmųjų psichologijos laidų absolventai, Birutė buvo paskirta dirbti VU (tuo laiku klestėjo skirstymas į darbovietes po studijų baigimo). Čia ir prasidėjo Birutės kaip mokslininkės, dėstytojos ir įvairaus lygio padalinių vadovės karjera.
1975–1988 m. Birutė buvo Pedagogikos katedros asistentė, vyr. asistentė, pradėjo aspirantūros studijas, o po jų 1983 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato (po nostrifikacijos 1994 m. – edukologijos mokslų daktaro) disertaciją „Studentų adaptacijos asmeninės problemos ir jų sprendimas akademinės grupės kuratoriaus darbe“. 1977 m. jai suteiktas docento pedagoginis vardas.
Nelengvas darbas Birutei teko Lietuvai svarbiu pereinamuoju laikotarpiu: 1989 m. ji tapo tik susikūrusio Filosofijos fakulteto prodekane, nuo 1993 iki 2002 m. dirbo dekane. Tuo pat metu vadovavo ir Bendrosios psichologijos katedrai. Pasibaigus dekanės kadencijai, buvo pakviesta dirbti prorektore studijų reikalams (2002–2007). Tiek kaip formali vadovė (vedėja, dekanė ar prorektorė), tiek kaip kolegė Birutė talkininkavo fakulteto mokslininkų iniciatyvoms kuriant įvairius tyrimų centrus, naujas katedras, naujas studijų programas. 1999–2003 m. ji vadovavo Lietuvos psichologų sąjungai (LPS). Apie 1993 m. LPS buvo patekusi į gilią organizacinę duobę, iš kurios galutinai išsikapstyta Birutei vadovaujant.
Bent porą dalykų Birutė dėstė ir eidama minėtas vadybines pareigas, o nuo 2007 m. iki išėjimo į užtarnautą poilsį ir VU afilijuoto mokslininko vardo suteikimo 2020 m. dirbo docente ir dėstė dalykus „Pedagoginė psichologija“, „Profesinio pasirinkimo psichologija“ bei „Mąstymas ir kalba“.
Birutės moksliniai interesai psichologijos srityje buvo itin platūs – ją domino ir pagrindinės psichologijos kryptys, naujovės, tačiau save labiau tapatino su biheivioristinės ir kognityviosios psichologijos prieigomis. Iš šių metodologinių pozicijų ji giliau domėjosi karjeros psichologijos klausimais: dalyvavo mokslo projektuose ir jiems vadovavo, dalyvavo kuriant karjeros ugdymo sistemą Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, rengė mokymo medžiagą (pvz., „Konsultavimas renkantis profesiją“, 2008; „Karjeros planavimas: teorija, tyrimai, taikymai“ su bendraautoriais, 2015). Yra paskelbusi per 50 straipsnių.
Kolektyvuose būna žmonių, kuriuos sunku pastebėti, jie lieka nematomi. Birutė buvo tokio nematomo žmogaus priešingybė. Visada turėjo savo nuomonę, nebuvo linkusi įtikti kiekvienam, todėl gal ne visiems patiko jos tiesmukumas, bet ji visada buvo objektyvi ir teisinga, linkinti VU išlaikyti aukščiausią mokslo ir studijų lygį ir talentingiausius dėstytojus. Jai tiko jos pačios dažnokai kartojama frazė – „Būkime griežti, bet teisingi“. Mėgo humorą, nevengdavo pasišaipyti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.
Ir išėjusi į pensiją Birutė labai domėjosi VU ir fakulteto gyvenimu, sekė Lietuvos ir užsienio politikos naujienas. Apie visa tai karštai diskutuodavo su draugėmis. Birutė daug skaitė, buvo nuolatinė knygynų lankytoja. Kartais padejuodavo, kad knygos nebetelpa lentynose, ir mielai pasidalindavo jomis su draugais. Kelis kartus perdavė knygų ligoninėms ir džiaugėsi, kad kažkam jos padės užsimiršti. Birutė daug keliavo, o svečiose šalyse stengdavosi apsilankyti ne tik muziejuose, bet ir teatruose. Užtektų paminėti Vienos operą, „Arena di Verona“, Varšuvos „Opera Królewska“. Deja, keletas suplanuotų kelionių taip ir liko neįgyvendintos. Draugų prisiminimuose Birutė visada išliks kaip geros nuotaikos, optimizmo ir neblėstančio smalsumo užtaisas ir įkvepiantis pavyzdys.
Pati Birutė apie save 1999 m. žurnale „Acta Pedagogica“ rašė: „Mano autobiografiją sudaro kol kas trys svarbiausi momentai: gimiau, mokiausi, dirbau, tačiau paaiškinti, kodėl visa tai dariau, nesu pajėgi, nes lengviau surašyti popieriuje datas, negu vieno ar kito poelgio motyvus. Manau, kad daug ką mano gyvenime nulėmė atsitiktinumas. Tėvai auklėjo laisvai, sudarydami tokias sąlygas ir situacijas, kuriose sprendimą turėdavai daryti pati, todėl anksti pasijutau savarankiška, o tai, žinoma, neapsaugojo nuo daugybės nepagrįstų ir klaidingų poelgių. Mokykloje mokiausi lengvai, konfliktų su mokytojais beveik neturėjau ir, kai atėjo laikas pasirinkti specialybę, pasirinkau psichologo, nors su vienoda rizika galėjau rinktis biologo, chemiko, mediko, inžinieriaus profesiją. Manau, kad pasirinkimą lėmė tai, jog nieko nežinojau apie psichologiją…“
Atsisveikinimas su Birute Maryte Pociūte vyks šeštadienį, spalio 24 d., nuo 16 val. Garliavoje, laidojimo namuose „Gedulo rūmai“ (Šimkaus g. 22, Garliava). Šv. Mišios už velionę bus laikomos Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje – šeštadienį, spalio 24 d., 18 val. (įėjimas per Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemą). Laidotuvės – sekmadienį, spalio 25 d., 14 val. Garliavos miesto (Jonučių) kapinėse. Šeima prašytų vietoje vainikų velionę palydėti viena balta gėle.
About the Author
