Iki didžiųjų metų švenčių buvo likusios vos kelios dienos, kai gruodžio 20-osios naktį Martynai temperatūra pakilo iki 41 °C. Manydama, kad susirgo stipria infekcija, ryte ji kreipėsi į šeimos gydytoją. Tačiau kraujo tyrimų rezultatai paskatino šeimos gydytoją ją nukreipti į skubiosios pagalbos skyrių.
Būdama gydytoja Martyna suprato, kad situacija gali būti sudėtingesnė, vis dėlto tuo metu labiau rūpinosi ne savo sveikata, o darbu.
„Labai nesijaudinau. Pamenu, didžiausias mano klausimas tuo metu buvo: „Kas už mane budės per Kūčias?“ Galvojau, kelios dienos antibiotikų ir jau jausiuosi geriau. Dabar ši mintis man labai gerai atspindi, kaip tuo metu gyvenau: darbo grafikas buvo itin intensyvus, o poilsiui beveik nelikdavo laiko“, – prisimena ji.
Skubiosios pagalbos skyriuje tuomet trisdešimt dvejų Martyna išgirdo diagnozę – ūminė leukemija.
„Tą akimirką žemė išslydo iš po kojų. Pirma mintis buvo: viskas, gyvenimas baigtas“, – sako Martyna.
Diagnozė ją ypač išgąsdino ir dėl profesinės patirties. Rezidentūros metu Martyna buvo dirbusi hematologijos ir onkologijos skyriuose, mačiusi sunkiai sergančius žmones ir pati iki tol manė, kad leukemija yra viena baisiausių ligų.
Šiandien, praėjusi chemoterapinį gydymą ir alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją, ji apie šią patirtį kalba norėdama, kad ką tik diagnozę išgirdę žmonės matytų ne tik tai, kas jų laukia gydymo metu, bet ir gyvenimą po jo.
Svarbu matyti ne tik ligą, bet ir tai, kas gali būti po jos
Martynos pasakojimas – asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalis. Projekte savo patirtimis dalijasi onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai.
Pasak asociacijos „Kraujas“ pirmininkės Ievos Drėgvienės, kalbant apie onkologinę ligą vis dar per dažnai sustojama ties diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia.
„Išgirdus onkologinės ligos diagnozę labai lengva patikėti, kad nuo šiol visas gyvenimas bus tik liga. Todėl mums ypač svarbu rodyti žmones, kurie praėjo gydymą ir grįžo į gyvenimą – kartais kitokį nei anksčiau, su pasikeitusiais prioritetais, bet ne mažiau visavertį. Tokios istorijos nėra pažadas, kad visų kelias bus vienodas. Jos suteikia tai, ko diagnozės akimirką dažnai labiausiai trūksta – galimybę pamatyti ateitį. Kuo daugiau kalbėsime ne tik apie ligą, bet ir apie gyvenimą po jos, tuo mažiau vietos liks vėžio stigmoms ir įsitikinimui, kad diagnozė yra gyvenimo pabaiga“, – sako I. Drėgvienė.
Martynai kitų žmonių patirtys svarbios buvo ir pačiai gydantis. Pirmųjų dienų ligoninėje ji beveik neprisimena. Šoką išgyveno visa šeima, o didžiule atrama tapo vyras, sesuo, draugai, kolegos, vėliau – gydytojai ir slaugytojai.
Dar pirmąjį mėnesį ligoninėje ji atrado ir „Drąsos ambasadorių“ pasakojimus.
„Pačioje gydymo pradžioje sužinojau apie projektą „Drąsos ambasadoriai“ ir perskaičiau jame publikuotas istorijas. Kai kurios buvo tokios sudėtingos, kupinos komplikacijų, kad pagalvojau: gal mano situacija nėra tokia bloga – juk ne reanimacijoje esu…“, – prisimena Martyna.
Kitų žmonių patirtys padėjo į savo situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos ir kartu priminė, kad gyvenimas po diagnozės tęsiasi.
Planai padėjo neprarasti ryšio su gyvenimu
Gydymas truko ilgai. Iš pradžių Martynai buvo skirti keturi chemoterapijos kursai, o po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikės ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos. Tinkamas donoras buvo rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, o transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Šį gydymo etapą Martyna prisimena kaip sunkiausią – tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji rašė į dienoraštį, kurio iki šiol nėra atsivertusi. Tačiau net tuo metu jai buvo labai svarbu neprarasti ryšio su gyvenimu, kuris laukė už ligoninės sienų.
„Kai nenorėdavau valgyti, žiūrėdavau maisto gaminimo vaizdo įrašus. Išsisaugodavau receptus ir planuodavau, ką gaminsiu grįžusi namo. Svajojau, kaip keliausiu, kokias dar nematytas šalis aplankysiu. Man buvo svarbu turėti planų ir dalykų, kurių laukiau už ligoninės sienų“, – pasakoja moteris.
Stiprybės suteikė ir žmonės, kurie patys buvo susidūrę su onkologine liga. Martyna sako, kad jų buvimas šalia padėjo ne tik jaustis suprastai, bet ir matyti, kad gyvenimas po diagnozės tęsiasi.
Būtent gebėjimą net sunkiausiu metu pastebėti tai, kas padeda judėti pirmyn, Martyna šiandien sieja su drąsa.
„Drąsa – tai džiaugsmas ir šypsena. Net sunkiausioje situacijoje ieškoti to vieno saulės spindulėlio, vieno gero dalyko, vieno mažo pliuso, dėl kurio verta tikėti, kad viskas bus gerai“, – sako ji.
Žmogui, kuris diagnozę išgirdo visai neseniai, ji pirmiausia leistų išsigąsti: „Baimės reakcija yra visiškai suprantama. Išgirdus tokią diagnozę nereikia būti iš karto stipriam, drąsiam ar pozityviam. Bet reikia neprarasti vilties, neleisti baimei užgožti visko ir tikėti, kad viskas bus gerai. Ir planuoti, ką veiksi, kai pasveiksi, svajoti.“
Antra galimybė, kurią suteikė liga
Liga Martynai tapo ne tik sunkiu išbandymu, bet ir proga iš naujo pažvelgti į gyvenimą, kuriame iki tol didžiąją dalį užėmė darbas.
„Liga man suteikė antrą šansą. Gyvendami nuolat skubančiame, į pasiekimus ir darbą orientuotame pasaulyje ilgainiui galime pamiršti, kas mums iš tikrųjų yra svarbu. Nereikia niekam nieko įrodyti. Nereikia be galo aukoti savęs dėl žmonių, kurie nevertina tavo darbo, laiko ir atsidavimo. Liga privertė sustoti. Dabar man svarbu būti teisingai pačiai sau, saugoti savo sveikatą“, – dalinasi „Drąsos ambasadorių“ herojė.
Po gydymo pasikeitė ne tik Martynos prioritetai, bet ir pati kasdienybė. Kitaip ji šiandien vertina ir galimybę tiesiog laisvai judėti. Dar iki leukemijos diagnozės Martyna gyveno su reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs jos kasdienybės dalimi. Po kaulų čiulpų transplantacijos šis skausmas pasitraukė – tai tapo dar vienu netikėtu pokyčiu, leidusiu naujai įvertinti dalykus, kurie anksčiau galėjo atrodyti savaime suprantami.
„Stengiuosi išnaudoti galimybes pažinti pasaulį, meną, istoriją. Pildau svajones, kurioms anksčiau nerasdavau laiko. Labai džiaugiuosi, kad transplantacija išgydė ir nuo reumatoidinio artrito, jaučiu džiaugsmą galėdama judėti be nuolatinio skausmo“, – pasakoja moteris.
Iš visos patirties Martyna sako labiausiai išmokusi kantrybės ir gebėjimo paleisti kontrolę. Tačiau kalbėti apie savo ligą jai svarbu ne vien dėl savęs.
„Norėčiau, kad kiti sergantieji žinotų: diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Mano atveju ji tapo visiškai naujo gyvenimo etapo pradžia. Ne kiekvienas žmogus gyvenime gauna tokį stiprų postūmį iš pagrindų peržiūrėti savo vertybes, santykį su darbu, žmonėmis ir pačiu savimi“, – sako Martyna.
Žmogus, kurio niekada nebuvo sutikusi, išgelbėjo jai gyvybę
Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima žmogus, kurio ji niekada nebuvo sutikusi – negiminingas kaulų čiulpų donoras.
„Kažkur buvo žmogus, kurio aš nepažinojau, bet kuris sutiko tapti donoru ir išgelbėjo man gyvybę. Tai yra medicinos stebuklas“, – atvirauja ji.
Martynai atrodo svarbu keisti ir tai, kaip apskritai kalbame apie sėkmę. Dažniausiai ją siejame su profesiniais pasiekimais, karjera ar dideliais gyvenimo tikslais, tačiau po ligos ji šį žodį supranta gerokai plačiau.
„Man atrodo, kad verta daugiau kalbėti ir apie kitokią sėkmę. Apie žmogų, kuris susirgo, išgyveno gydymą, iškentė sunkias dienas ir vėl grįžo į gyvenimą. Tokios patirtys dažnai priverčia visiškai kitaip pažvelgti į vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo mažiau onkologinė liga bus apgaubta baimės ir stigmos“, – dalijasi Martyna.
Daugiau „Drąsos ambasadorių“ istorijų rasite projekto internetiniame puslapyje www.drasosambasadoriai.lt
Nuotraukos Jurgitos Kunigiškytės.
About the Author
