Vilniuje, VILNIUS TECH erdvėse vykusioje didžiausioje praktinėje saugumo konferencijoje „Saugumo kodas 2026“, kurioje tūkstančiai dalyvių ir ekspertų diskutavo apie šalies atsparumą, nuskambėjo griežtas perspėjimas dėl realios civilinės saugos būklės šalyje. Pranešimą „Klaidos įrenginėjant priedangas ir slėptuves. Įranga, sistemos, sprendimai“ salėje „Atsparus verslas“ skaitęs Nacionalinės gaisrinės saugos asociacijos vadovas Martynas Matulevičius pareiškė, kad masiškai ženklinamos priedangos gyventojams suteikia tik klaidingą ramybę, o pavojaus dieną gali virsti spąstais.
Pasak saugumo inžinerijos eksperto, visuomenei demonstruojamas „popierinis pasirengimas“, ataskaitų varnelės ir tūkstančiai iškabintų lipdukų ant mokyklų, darželių bei daugiabučių durų visiškai neatitinka šiuolaikinio karo greičio.
„Iškabinome tūkstančius mėlynų trikampių oranžiniame fone ir nusiuntėme visuomenei raminančią žinią, kad valstybė pasirūpino. Tačiau lipdukas ant durų nesulaiko skeveldrų, nesustabdo smūgio bangos, nefiltruoja gaisro dūmų ir negamina deguonies. Už tų durų šiandien slypi tik šventas tikėjimas, kad kaip nors prasisuksime, ir elementarių inžinerinių žinių trūkumas“, – savo pranešime pabrėžė M. Matulevičius.
72 valandų pasiruošimo doktrina: pasenęs Šaltojo karo reliktas
Didelį pranešimo dėmesį ekspertas skyrė laiko sampratos klaidai, kuri lemia netinkamą infrastruktūros paruošimą. Lietuvoje plačiai žinomas prekės ženklas „LT72“ nusako asmeninį piliečio pasirengimą – turėti išgyvenimo krepšelį, vandens, maisto ir medikamentų trims paroms, kol atvyks pagalba. Tačiau kalbant apie patį priedangų įrengimą, Lietuvoje aklai bandoma remtis Skandinavijos patirtimi.
„Naujausias, 2026 metų Suomijos civilinės saugos vadovas numato reikalavimą priedangą pilnai aktyvuoti per 72 valandas. Suomiai dešimtmečiais taiko šį modelį: taikos metu rūsys yra sandėlis ar sporto salė, o kilus krizei, per tris paras išnešamas turtas, pilamos vandens talpos ir montuojami oro filtrai. Tačiau aš keliu tiesų klausimą: ar mes Lietuvoje tikrai turime tas tris paras?“ – klausė M. Matulevičius.
Eksperto teigimu, Lietuva neturi šimtų kilometrų buferinės zonos. Šiuolaikiniame kare, kai Šiauliuose pakilę NATO oro policijos naikintuvai per keliolika minučių identifikuoja taikinį, o pavojaus statusas pasikeičia į raudoną, nuaidėjus sirenoms pasislėpti lieka vos septynios ar aštuonios minutės.
„Per aštuonias minutes biuro administratorius ar mokyklos sargas nebėgs su įrankiais montuoti įrangos ir neneš lauk gyventojų sukrautų daiktų ar baldų. 72 valandų doktrina buvo kurta lėtai eskaluojamam konfliktui. Šiandien, kai raketos ir dronai atskrieja per minutes, ši taisyklė yra atgyvenusi. Mūsų realybėje priedanga arba veikia per nulį minučių, arba jos apskritai nėra“, – konstatavo asociacijos vadovas.
CVPIS duomenys atveria realybę: apversta inžinerinė piramidė
Ekspertas atkreipė dėmesį į Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (CVPIS) duomenis, kurie atskleidžia, kaip savivaldybės ir valstybinės įstaigos naudoja mokesčių mokėtojų pinigus priedangoms pritaikyti.
„Atsiverskite CVPIS pirkimus – pamatysite, kad masiškai perkami paprastieji remontai. Glaistomos ir dažomos rūsio sienos, klojamos plytelės, montuojami LED šviestuvai, statomi suoliukai. Kitaip tariant, patalpa daroma maloni pabūti tam tikrą laiką. Mes apvertėme visą inžinerinę logiką aukštyn kojomis ir pastatėme piramidę ant smaigalio“, – pabrėžė M. Matulevičius.
Pasaulinė praktika, įtvirtinta Šveicarijos (BABS TWK ir TWP) bei Suomijos reglamentuose, reikalauja griežtos hierarchijos nuo išorinio kiauto link vidaus:
1. Konstrukcinis kiautas: Laikančiųjų sienų ir perdangos atsparumas. Skaičiuojama viršuje sugriūvančio pastato dinaminė trupinių apkrova. Jei perdanga neatlaiko griūties, visi kiti vidaus darbai praranda prasmę.
2. Perimetro angų apsauga: Sprogimo smūgio banga ieško silpniausios vietos. Langai privalo būti naikinami arba uždaromi sertifikuotais sprogimui atspariais skląsčiais, durys keičiamos į kinetinei bangai ir skeveldroms atsparias šarvo konstrukcijas, o vėdinimo šachtose stacionariai statomi mechaniniai sprogimo vožtuvai (blast valves), kurie nuo slėgio smūgio užsidaro per milisekundes.
3. Filtroventiliacija ir viršslėgis: Autonominė sistema, palaikanti didesnį slėgį patalpos viduje, kad per mikroįtrūkimus neprasiskverbtų dūmai ar nuodingosios medžiagos.
4. Ryšio palaikymas: Autonominės linijos arba pasyvieji ryšio kartotuvai ekranuotose gelžbetoninėse erdvėse.
5. Apdaila ir komfortas: Šis etapas yra pats paskutinis.
„O Lietuvoje pradedama nuo penkto žingsnio – nudažome sienas, paliekame kiauras angas, neturime filtrų, bet raportuojame apie pasirengimą. Tai nėra civilinė sauga, tai biudžeto lėšų įsisavinimas kuriant dekoracijas“, – pažymėjo ekspertas.
Langų plėvelių iliuzija: vietoje apsaugos – skriejanti „giljotina“
Atskirą pranešimo dalį M. Matulevičius skyrė šiandien ypač populiariam reiškiniui – cokolinių aukštų ir rūsio langų klijavimui apsauginėmis plėvelėmis švietimo įstaigose bei biuruose. Tiekėjai pirkėjams pateikia tarptautinius sertifikatus (ISO 16933, EN 13123, EN 13124 ar JAV GSA), tačiau nutyli esmines technines detales.
„Mažiausiai devyniasdešimt procentų langų mūsų mokyklose, darželiuose ir cokoliniuose aukštuose yra paprasti, standartiniai plastikiniai (PVC) langai. Nė vienas minėtas standartas negalioja plėvelei, tiesiog užklijuotai ant įprasto PVC lango stiklo! Šie standartai testuojami visai sistemai poligonuose: specialiems armuotiems plieno rėmams, sustiprintam ankeravimui ir privalomoms stiklo mechaninio fiksavimo prie rėmo sistemoms – struktūriniams silikonams arba plieniniams prilaikymo profiliams“, – aiškino specialistas.
Pasak jo, rinkoje susiklostė kurioziška situacija, kai tiekėjai pirkėjus ramina pseudomoksliniais argumentais.
„Tiekėjai rimtu veidu tikina, kad stiklo paketas rėme įtvirtintas montažinėmis putomis, kurios amortizuos smūgį, o jei stiklas judės – judėjimą esą sugaus virvučių ar troselių gaudyklės. Montažinės putos ir buitinės virvutės prieš dešimčių kilopaskalių sprogimo bangos viršslėgį! Nė vienas tiekėjas negali pateikti realaus sprogimo bandymų protokolo su tokiu PVC langu, nes fizikos apgauti neįmanoma“, – sakė M. Matulevičius.
Ekspertas paaiškino, kas nutinka realaus incidento metu: plėvelė neleidžia stiklui subyrėti į smulkias skeveldras, todėl stiklo paketas tampa vientisa bure. Plastikinis rėmas ir montavimo putos neatlaiko dinaminio smūgio, o virvutės akimirksniu nutrūksta arba išplėšia tvirtinimus iš sienos.
„Sprogimo banga visą dešimčių kilogramų stiklo paketą vienu gabalu tarsi giljotiną didžiuliu greičiu įsviedžia į patalpos vidų, traukydama baldus ir mirtinai sužalodama ten ant žemės susodintus vaikus ar darbuotojus. Čia susikerta dvi bėdos: tiekėjai, spekuliuojantys baime, ir nesigilinantys parengties pareigūnai, kurie pasirašo aktus nesidomėdami gamintojo montavimo mazgais“, – įspėjo asociacijos vadovas.
Vėdinimas ir ryšys – mirtinos pasirengimo spragos
Gaisrinės saugos ekspertas atkreipė dėmesį ir į kitus du gyvybiškai svarbius faktorius: deguonies tiekimą ir komunikaciją.
Standartiniame sandariame rūsyje susirinkus šimtui žmonių, be specialaus oro tiekimo deguonies pakanka vos porai valandų – vėliau kyla kritinė anglies dvideginio koncentracija ir prasideda asfiksija. Tuo tarpu palikta standartinė pastato ventiliacija kelia dvigubą pavojų: sprogimo metu smūgio banga per skardinius ortakius sudrasko žmonių klausos organus, pažeidžia kvėpavimo organus, o pastatui viršuje užsidegus – buitinė trauka į rūsį pritraukia mirtinus degimo dūmus.
„Priedangai būtina autonominė sistema: stacionarūs sprogimo vožtuvai, hermetinės sklendės, filtrai ir rankinės pavaros, nes per karinį incidentą elektros tinklo nebus. Jei ventiliatorius veikia tik nuo rozetės, dingus elektrai patalpa lieka be oro“, – teigė M. Matulevičius.
Galiausiai pabrėžta ryšio problema: sandariai uždarius storas gelžbetonio duris, patalpa virsta Faradėjaus narvu, kur dingsta mobilusis ryšys. Be pasyviųjų kartotuvų ar autonominių kabelinių linijų žmonės lieka visiškoje nežinioje, negali sužinoti apie pavojaus pabaigą ar išsikviesti pagalbos, jei pagrindiniai išėjimai būtų užversti pastato nuolaužomis.
Trys principai tikram saugumui pasiekti
Apibendrindamas savo pranešimą konferencijoje „Saugumo kodas 2026“, Martynas Matulevičius paragino savivaldą, vystytojus ir verslą nustoti imituoti civilinę saugą ir pereiti prie realių inžinerinių reikalavimų:
Atsisakyti 72 valandų paruošimo iliuzijos: Priedangos privalo veikti per nulį minučių – visos apsaugos sistemos turi būti stacionarios ir paruoštos iš anksto, o piliečiai savarankiškam 72 valandų išgyvenimui turi ruoštis pagal LT72 koncepciją.
Laikytis griežtos inžinerinės hierarchijos: Pirmiausia investuoti į konstrukcinį atsparumą, perimetro angų apsaugą (kinetines duris, skląsčius, sprogimo vožtuvus), filtroventiliaciją ir ryšį, o ne į kosmetinius apdailos darbus.
Reikalauti atsakomybės iš tiekėjų: Nustoti pasitikėti popieriniais sertifikatais, kurie negalioja standartinėms plastikinėms konstrukcijoms, ir reikalauti pilnų sisteminių bandymų protokolų.
„Tikras inžinerinis saugumas kainuoja brangiau nei kosmetinis remontas. Tačiau didžiausia kaina, kokią galime sumokėti – tai kaina už saviapgaulę tą dieną, kai žmonės turės vos septynias minutes pasislėpti ir pamatys, kad buvo apgauti“, – reziumavo Nacionalinės gaisrinės saugos asociacijos vadovas.
About the Author
