Tuomet 28-erių metų Gintarė Visockienė, ieškodama naujo būsto, norėjo ramesnės vietos ir žalumos, bet ne nuosavo namo priežiūros rūpesčių. Šeštadienį pakeliui į Birštoną ji pastebėjo naują kvartalą Aleksote, o pirmadienį jau buvo susitarusi dėl apžiūros.
Iš Panevėžio į Kauną persikėlusi trisdešimtmetė Evelina dairėsi funkcionalaus buto šalia gamtos. Ji būsto Kaune ieškojo pusantrų metų ir apžiūrėjo daugiau nei dešimt projektų.
Vienos sprendimą nulėmė trumpa akimirka, kitos – ilgai trukusios paieškos ir skirtingų variantų lyginimas. Tačiau abiem buvo labai svarbu, kad būtų patikimas vystytojas ir kad būstas būtų apsuptas žalumos.
Prieš pradėdama ieškoti didesnio būsto, Gintarė gyveno miesto centre. Jos senos statybos bute trūko erdvės, žalumos ir ramybės. Svarstė ir apie namą ar kotedžą, bet nuosavas kiemas reikštų vejos pjovimą, augalų priežiūrą ir kitus nuolatinius darbus.
„Parko apartamentai“ jai pasirodė esantys per vidurį tarp buto ir kotedžo: yra kiemelis ir terasa, galima pasikviesti svečių ir pavakaroti lauke, bet nereikia pačiai rūpintis aplinkos priežiūra ir vejos pjovimu.
Kvartalą Gintarė pastebėjo važiuodama pro šalį. „Užteko pamatyti. Iškart patraukė akį“, – prisimena ji. Sprendimas buvo greitas, bet tai buvo kaip tik tai, ko ji ieškojo: ramios vietos netoli centro, daugiau žalumos ir sutvarkytos aplinkos.
Gintarė vertina ne tik savo terasą, bet ir visą kvartalą. Nors čia mažiau privatumo nei nuosavame name, netoliese esantis parkas, Botanikos sodas ir draugiška kaimynystė šį trūkumą atperka.
Evelina, atsikrausčiusi iš Panevėžio, neskubėjo su pirkimu. Jai buvo svarbu rasti naujos statybos butą, kuriame derėtų kaina, vieta ir patinkanti architektūra. Būsto ji ieškojo pusantrų metų ir apžiūrėjo daugiau nei dešimt projektų, kol apsisprendė dėl „Pušų apartamentų“ prie Lampėdžių.
Evelina nenorėjo mokėti už erdvę, kurios nenaudotų. Jai reikėjo funkcionalaus išplanavimo, atskiro miegamojo ir patogios svetainės su virtuve, bet nesinorėjo tiesiog mokėti už plotą. „Norėjau, kad nebūtų nereikalingos erdvės, juolab namie leidžiu ne tiek jau daug laiko“, – sako gyventoja.
Jos butas yra penktame aukšte, o maždaug šešių metrų ilgio balkonas driekiasi palei visą jo ilgį ir atsiveria į Lampėdžių ežerą. „Visi, kas ateina pas mane į svečius, būna balkone“, – pastebi ji. Jos kasdienybėje svarbūs ir netoliese esantys takai bei miškelis, kur ji eina pasivaikščioti su savo biglių veislės šunimi.
Mažesnį, funkcionalų būstą žmonės šiuo metu renkasi ne vien dėl gyvenimo būdo, bet ir dėl kainos, nes per pastarąjį dešimtmetį butai brango gerokai sparčiau nei augo atlyginimai.
Tai nereiškia, kad bandant sutaupyti reikia aukoti patogumą. Architektas Tomas Kuleša pabrėžia, kad kompaktiškas būstas gali būti patogus, jei jo plotas panaudotas racionaliai. Jo teigimu, 52–55 kvadratinių metrų būste gali tilpti du miegamieji ir patogi bendra erdvė, jei plane nėra ilgų koridorių ar sunkiai pritaikomų kampų. „Geras, racionalus išplanavimas leidžia tame pačiame plote realiai naudotis didesne erdve“, – sako jis.
Tačiau mažesnis butas veikia tik tada, kai gyvenamoji erdvė nesibaigia ties lauko durimis. Saugus kiemas, apšviesta gatvė, takai, parkas gali tapti namų erdvės tęsiniu.
Į gerai apgalvotus, konkrečiai vietai pritaikytus nedidelių daugiabučių kvartalus šiuo metu susitelkusi „Centromera“ – plėtotoja, per 22 veiklos metus Kaune įgyvendinusi 11 gyvenamųjų projektų ir pastačiusi 36 daugiabučius su 986 butais. Tarp jų – „Parko apartamentai“ Aleksote, kuriuose gyvena Gintarė, ir „Pušų apartamentai“ prie Lampėdžių, kuriuose gyvena Evelina.
„Parko apartamentų“ teritorija užima apie 4 ha, greta įrengtas maždaug 2 hektarų parkas. „Centromera“ parko tvarkymui skyrė 200 tūkst. eurų, aplinkinėms gatvėms – dar 256 tūkst. eurų. 2019 m. projektas konkurse „Už darnią plėtrą“ pripažintas geriausiu gyvenamuoju projektu Lietuvoje.
„Centromeros“ vadovas Artūras Jurša sako, kad žaluma – vienas iš principų, kuriais bendrovė vadovaujasi kurdama kvartalus. Jo moto – „Dvidešimt žalių atspalvių“: gyventojai turi turėti kur pasivaikščioti, atsisėsti ant žolės, pro langą turi matytis žalia spalva.
Ne mažiau svarbios, pasak A. Juršos, ir bendrosios pastato erdvės. „Norime, kad laiptinės ir koridoriai būtų ne vien kelias iki buto. Pirkėjai, užėję į mūsų daugiabutį, sako, pasijunta kaip viešbutyje ar SPA: prie liftų skamba muzika, kabo paveikslai, stovi gėlių vazonai, kvapų difuzoriai. Tokios detalės sukuria namų jausmą“, – kalba vadovas.
Tokie kvartalai, nuo Paupio iki Sakų ar Bajorų kalvų, tampa įprasti ir Vilniuje bei kituose Europos didmiesčiuose. Juose daugiabučių miesteliai sklandžiai integruojami į esamus rajonus, papildydami ir pagyvindami individualių namų teritoriją.
Kvartalas nepanaikina visų kompromisų: pavyzdžiui, ir nedideliame daugiabutyje privatumo mažiau nei nuosavame name. Tačiau Gintarės ir Evelinos pasakojimai rodo, kad gyvenimo erdvė čia tęsiasi už buto durų – terasoje, parke, bendrose erdvėse. Daugiabučių integracija į privačių namų rajonus atneša naudos ir senbuviams, ir naujakuriams. Sutvarkyta aplinka kuria nematomus darnios kaimynystės ryšius, galimybes bendrauti, paslaugų ir prekybos vietas arčiau namų.
About the Author
