Naujų mokslo metų pradžioje suaktyvėja ir tėvų „WhatsApp“ bei „Messenger“ grupės. Jose tariamasi dėl įvairių klasės reikalų, tačiau neretai dalijamasi ir vaikų telefono numeriais, adresais, sveikatos informacija, nuotraukomis ar asmeninių susirašinėjimų ekrano kopijomis. Ekspertai primena, kad tokiose grupėse paskelbta informacija gali lengvai pasklisti už numatyto gavėjų rato, todėl svarbu įvertinti, ką ir kam iš tikrųjų būtina siųsti.
„Tėvų grupės leidžia greitai keistis aktualia informacija, tačiau toks patogumas dažnai sumažina budrumą. Reikėtų vadovautis paprasta taisykle: grupėje siųsti tik tai, kuo būtumėte pasirengę pasidalinti su visais jos nariais gyvai. Net ir uždarame pokalbyje paskelbta žinutė, nuotrauka ar dokumentas gali būti išsaugoti, persiųsti arba parodyti kitiems žmonėms“, – sako „Tele2“ produkto vadovas Donatas Drakickas.
Pasitikėjimas dar negarantuoja privatumo
Ilgainiui tėvų grupė gali tapti artima bendruomene: jos nariai geriau pažįsta vieni kitus, todėl vis atviriau kalba ne tik apie organizacinius reikalus, bet ir apie asmeninius išgyvenimus. Pasak „Jaunimo linijos“ Klaipėdos padalinio vadovės, psichologės Ievos Plauškutės, toks artumas gali sukurti klaidingą saugumo jausmą.
„Sukurtos grupės suteikia saugumo jausmą, kadangi manome, jog informacija, kuria dalinamės, lieka tik tarp grupės narių. Dažnai kuo ilgiau grupė gyvuoja, tuo didesnį pasitikėjimą ja įgyjame – imame vis geriau pažinti kitus grupės narius, dalinamės savo idėjomis, mintimis, planais. Ji tampa tarsi maža bendruomene“, – sako ji.
„Tele2“ produkto vadovas ragina nepamiršti, jog net ir patikimoje bendruomenėje neįmanoma kontroliuoti informacijos perdavimo srauto. Vienam žmogui persiuntus žinutę ar padarius ekrano kopiją, informacija gali pasiekti ir tuos, kuriems ji nebuvo skirta.
Kuo geriau nesidalinti?
Bendrose grupėse ypač atsargiai reikėtų elgtis su vaikų telefono numeriais, gyvenamosios vietos adresais, asmens kodais ir sveikatos duomenimis. Jose taip pat nederėtų be aiškaus poreikio skelbti dokumentų, nuotraukų ar pasakoti apie vaiko mokymosi rezultatus ir asmeninius sunkumus.
D. Drakickas rekomenduoja bendras grupes palikti organizacinei informacijai, o jautrius klausimus aptarti tiesiogiai su mokytoju, ugdymo įstaigos administracija ar konkretaus vaiko tėvais.
„Bendra tėvų pokalbių grupė nėra tinkamiausia vieta dalintis privačia informacija apie vaiką. Prieš paspaudžiant siuntimo mygtuką verta pagalvoti, kam ją iš tiesų būtina žinoti, ir pasirinkti siauresnį gavėjų ratą bei saugesnį perdavimo būdą“, – teigia jis.
Tuo tarpu psichologė ragina įvertinti ne tik duomenų saugumą, bet ir tai, kaip dėl paviešintos informacijos gali jaustis pats vaikas.
„Svarbu galvoti ne tik apie asmens duomenų saugumą, bet ir apie vaiko teisę į privatumą. Vaiko istorijos – jo sėkmės ir nesėkmės, sunkumai, pažangumas mokykloje, santykiai su kitais vaikais ar kitos asmeninės aplinkybės taip pat nėra informacija, kuria turėtume dalintis lengva ranka. Net jei suaugusiesiems tokia informacija atrodo nereikšminga, vaikui ji gali būti labai asmeniška ir jautri“, – pabrėžia I. Plauškutė.
Viešas konflikto aptarimas gali pakirsti pasitikėjimą
Siekdami išspręsti vaikų konfliktą, tėvai neretai grupėje paviešina susirašinėjimų ekrano kopijas, išsamiai aptaria kito vaiko elgesį ar įvardija konflikto dalyvius. Tačiau toks situacijos nagrinėjimas ją galu dar labiau paaštrinti, pakenkti vaikų tarpusavio santykiams ir sukelti gėdos bei nesaugumo jausmą.
„Kai vaikas sužino, kad jo asmeninė informacija, konfliktai ar susirašinėjimai buvo aptarinėjami jam nežinant, jis gali pasijusti išduotas, sugėdintas ar nesaugus. Gali susvyruoti ne tik pasitikėjimas tėvais, bet ir pasitikėjimas aplinka bei savimi“, – aiškina I. Plauškutė.
Ji priduria, kad toks konfliktų sprendimo būdas kelia ir kitą riziką: sužinojęs, jog patikėta informacija buvo perduota kitiems, vaikas kitą kartą apie savo problemas gali nutylėti. Tai ypač pavojinga, kai jis susiduria su rimtesniais sunkumais ir jam iš tiesų reikia suaugusiojo pagalbos.
Prieš dalijantis informacija tėvų grupėje, ekspertai rekomenduoja sau atsakyti į tris klausimus: ar ją skelbti tikrai būtina, kas nutiktų, jei ji būtų persiųsta, ir kaip dėl to jaustųsi pats vaikas.
About the Author
