„Klausimas, iš kur esu, visada sukelia gana įdomių situacijų“, – sako 20-metė Sofija Kaniauskaitė. Trumpiausias jos atsakymas – „esu lietuvė“, tačiau tikroji istorija gerokai ilgesnė: būdama penkerių ji iš Lietuvos persikėlė į Šiaurės Airiją, didžiąją gyvenimo dalį praleido ten, o šiandien studijuoja ir gyvena Kroatijoje.
Vis dėlto šią vasarą Sofija pasirinko grįžti ten, kur, kaip pati sako, visada jautė stipriausias savo šaknis. Keliems mėnesiams įsikūrusi Kaune ir atlikdama praktiką Kauno technologijos universitete (KTU), ji norėjo ne tik įgyti profesinės patirties, bet ir išbandyti tai, ko iki šiol nebuvo patyrusi – savarankišką gyvenimą Lietuvoje.
Lietuviškas tradicijas puoselėjo ir svetur
Šiaurės Airijoje prabėgo didžioji Sofijos vaikystės ir paauglystės dalis, todėl į vietos kultūrą ji įsiliejo natūraliai. Vis dėlto lietuviška aplinka niekur nedingo – namuose šeima kalbėjo lietuviškai, klausėsi lietuviškos muzikos, o šalia gyveno ir daugiau iš Lietuvos atvykusių šeimų.
„Galėjau bendrauti su savo amžiaus lietuviais, o draugystės mokykloje leido jaustis abiejų kultūrų dalimi, nors gyvenome ne Lietuvoje. Ryšį su lietuviškomis šaknimis stiprino ir kasmetės vasaros atostogos Lietuvoje, per kurias lankydavau čia gyvenančius artimuosius. Visada save laikiau lietuve ir, nors didžiąją gyvenimo dalį praleidau Šiaurės Airijoje, iki šiol jaučiuosi artimesnė Lietuvai“, – pasakoja ji.
Lietuviška kultūra ryškiai atsispindėjo ir šeimos kasdienybėje. Namuose dažniausiai buvo gaminamas lietuviškas maistas, o per Kalėdas ir Velykas ant stalo atsirasdavo šioms šventėms būdingų patiekalų. Už namų durų Sofijos gyvenimas buvo labiau susijęs su Šiaurės Airijos kultūra – kartu su draugais ji švęsdavo Heloviną, Valentino dieną ir vietines šventes.
„Tarp kultūros namuose ir už jų buvo gana aiški riba, o aš buvau abiejų jų dalis. Kartais suderinti šiuos du pasaulius būdavo nelengva, nes priimdama sprendimus turėdavau atsižvelgti į dvi skirtingas kultūras. Manau, nelengva buvo ir mamai, kuri stengėsi, kad lietuviška kultūra išliktų mano gyvenimo dalimi. Dabar esu jai už tai dėkinga, nors vaikystėje labiau norėjau pritapti prie Šiaurės Airijos kultūros“, – prisimena Sofija.
Pasak jos, vietiniai Šiaurės Airijos gyventojai buvo svetingi ir draugiški, tačiau kultūriniai skirtumai kartais versdavo pasijusti svetima savo aplinkoje. Šį jausmą padėjo įveikti draugystės tiek su vietiniais, tiek su žmonėmis iš kitų kultūrų.
„Šiaurės Airija yra labai įvairi, todėl gyvenimas joje išmokė mane būti atviresnę. Augdama tarp skirtingos kilmės žmonių išmokau juos suprasti ir priimti, o tai tapo svarbia mano požiūrio į gyvenimą dalimi“, – sako ji.
Į Kroatiją atvedė meilė
Nors didžiąją gyvenimo dalį Sofija praleido Šiaurės Airijoje, sulaukusi studijų metų ji pasirinko dar vieną šalį – Kroatiją. Šiuo metu Zagrebe mergina studijuoja skaitmeninę rinkodarą, o sprendimą čia persikelti nulėmė ne tik studijos.
„Iš tiesų tai gana smagi istorija. Į Kroatiją persikėliau todėl, kad čia gyvena mano vaikinas Filipas – norėjau būti kartu su juo ir kartu tęsti studijas. Esame pora jau beveik šešerius metus: prieš man pradedant studijas ketverius metus palaikėme santykius per atstumą, o pastaruosius dvejus gyvename kartu Kroatijoje“, – pasakoja Sofija.
Gyvendama Zagrebe ji neišvengiamai pradėjo lyginti tris gerai pažįstamas šalis. Sofijos teigimu, nors pagal daugelį statistinių rodiklių Lietuva ir Kroatija gali atrodyti gana panašios, kasdienybėje kultūriniai skirtumai juntami kur kas labiau. Vienas ryškiausių – žmonių bendravimas.
„Tikriausiai daugeliui pažįstamas požiūris, kad Pietų Europos gyventojai yra šiltesni ir atviresni, o Šiaurės Europos – santūresni ir labiau linkę laikytis atstumo. Lyginant Kroatiją ir Lietuvą, šiame stereotipe yra dalis tiesos, tačiau tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog skiriasi kultūros. Man, kaip žmogui, vertinančiam asmeninę erdvę, lietuviška kultūra yra artima. Lietuviai kartais gali pasirodyti šalti, tačiau su jais dažniausiai žinai, ko tikėtis. Kroatijoje žmonės labai šilti, nors man šis šiltumas ne visada atrodo nuoširdus. Vis dėlto ir kroatai, ir lietuviai visada pasirengę padėti žmogui, kuriam to reikia“, – pastebi ji.
Skirtumus Sofija pajuto ir pačioje gyvenamojoje aplinkoje. Užaugusi nedideliame Šiaurės Airijos miestelyje, kurį prisimena kaip ramų, persikėlusi į maždaug 800 tūkst. gyventojų turintį Zagrebą ji nustebo dėl miesto triukšmo ir intensyvaus ritmo. Pasak merginos, čia jai taip pat trūksta gamtos ir tos tvarkos, prie kurios yra įpratusi Lietuvoje.
„Grįžusi į Lietuvą džiaugiuosi tvarkingu eismu, ramiomis gatvėmis ir visur supančia žaluma. Lietuva man pirmiausia siejasi su šeima ir gamta – gebėjimu džiaugtis tuo, kas supa, ir vertinti tai, ką turi. O Kroatija išmokė mane ne tik savarankiškai įveikti iššūkius ir išbandyti naujus dalykus, bet ir labiau atsipalaiduoti. Anksčiau buvau įpratusi visur skubėti, neskirdama laiko sustoti ir apmąstyti, kas vyksta“, – sako Sofija.
Norėjo išbandyti savarankišką gyvenimą Lietuvoje
Profesinės patirties Sofija galėjo ieškoti ir kitur, tačiau pasirinkimas grįžti į gimtąją šalį buvo sąmoningas – merginai rūpėjo ne tik darbas, bet ir galimybė daugiau laiko praleisti su čia gyvenančiais artimaisiais.
„Jaučiu nemažai neapibrėžtumo dėl savo ateities ir suprantu, kad laikas, kurį galiu praleisti su Lietuvoje gyvenančia šeima, yra ribotas. Kartu norėjau labiau pasinerti į lietuvišką kultūrą, nes nuo tada, kai išvykau iš Lietuvos, čia niekada nebuvau praleidusi ilgiau nei mėnesio. Nors lietuviškai kalbu laisvai, kalbos įgūdžiais ne visada pasitikiu, todėl norėjau sau įrodyti, kad galiu čia gyventi savarankiškai“, – pasakoja ji.
Ieškodama praktikos vietos Lietuvoje Sofija pasirinko KTU. Pasak jos, Tarptautinių ryšių departamentas (TRD) pasirodė artimas ir dėl pačios sukauptos tarptautinės patirties – ne kartą keitusi gyvenamąją šalį, ji gerai pažįsta iššūkius, su kuriais gali susidurti į naują aplinką atvykę studentai.
„Norėjau padėti kitiems studentams, susiduriantiems su panašiais sunkumais, kokius anksčiau teko patirti ir man. Be to, praktika suteikė galimybę iš arčiau pažinti darbo kultūrą Lietuvoje ir geriau suprasti, ar ateityje norėčiau čia gyventi ir dirbti. Apie galimybę kada nors sugrįžti į Lietuvą visam laikui svarstau jau kurį laiką, todėl ši patirtis leidžia į tokią ateitį pažvelgti realistiškiau“, – sako Sofija.
Tarptautinė patirtis padeda suprasti studentus
Praktiką KTU TRD atliekanti Sofija daugiausia bendrauja su užsienio studentais. Kartu su kitu praktikantu ji prižiūri elektroninio pašto dėžutę, atsako į klausimus apie stojimą į KTU ir padeda spręsti kylančius neaiškumus.
„Labiausiai šiame darbe man patinka galimybė bendrauti ir tiesiogiai padėti žmonėms. Praktikos pradžioje teko nuotoliniu būdu kalbinti studentus, o per įvadinę savaitę prisidėjau prie renginio – pasitikau atvykstančiuosius, juos koordinavau ir padėjau užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai“, – pasakoja Sofija.
Su iš užsienio atvykstančių jaunuolių patirtimis Sofija gali tapatintis ir pati – du kartus persikėlusi gyventi į kitą šalį, ji žino, ką reiškia prisitaikyti prie naujos aplinkos. Šis bendrumas atsiskleidžia ir jos socialiniame gyvenime: tiek Lietuvoje, tiek Kroatijoje mergina lengvai randa bendrą kalbą su kitais tarptautiniais studentais.
„Šiuo metu didžiąją dalį mano draugų sudaro ne vietiniai, o iš įvairių šalių atvykę studentai. Man tai labai graži patirtis – bendravimas su skirtingais žmonėmis padeda būti atviresnei naujoms pažintims“, – sako ji.
Sofija teigiamai vertina ir darbo aplinką universitete – pasak jos, profesionalumas čia dera su laisva ir malonia atmosfera, todėl atėjusi į praktiką ji nejaučia įtampos ir jaučiasi komfortiškai.
Kalbėdama lietuviškai pasijuto sava
Keli mėnesiai Lietuvoje Sofijai tapo ne tik profesine, bet ir asmenine patirtimi. Ilgą laiką čia gyvenusi tik trumpų vasaros atostogų metu, šįkart ji galėjo išbandyti visai kitokią kasdienybę – savarankiškai gyventi, dirbti ir nuolat būti lietuviškoje aplinkoje. Pasak merginos, būtent tai sustiprino jausmą, kad Lietuvoje ji pritampa.
„Galimybė kasdien kalbėti gimtąja kalba padėjo man pačiai labiau pasijusti lietuve – būdama čia tuo nė kiek neabejoju. Pastebėjau ir tai, kad lietuviai yra labai logiški, tiesūs ir mėgsta aiškumą, ypač kai kalbama apie tai, kaip reikėtų tinkamai atlikti tam tikrus dalykus. Vaikystėje ir pati ne kartą girdėjau, kad esu tokia, todėl ypatinga atrasti šį panašumą su kitais lietuviais, nors Lietuvoje ilgą laiką negyvenau“, – pasakoja ji.
Artėjant praktikos pabaigai, mintis apie grįžimą į Kroatiją Sofijai kelia dvejopus jausmus. Nors ten jos laukia studijos ir įprastas gyvenimas, po kelių mėnesių Lietuvoje išvykti, anot merginos, nėra taip paprasta.
„Dalis manęs net bijo praktikos pabaigos, nes grįžusi į Kroatiją galiu pasijusti tarsi prarandanti dalį savęs – nebeturėsiu galimybės taip dažnai kalbėti gimtąja kalba. Vis dėlto stengiuosi į tai žvelgti pozityviai ir priimti, kad niekas netrunka amžinai. Esu labai dėkinga, kad galėjau iš arti patirti gyvenimą Lietuvoje. Čia geriau pažinau ne tik šalį, bet ir save, o šias pamokas išsivešiu kartu grįždama į Kroatiją“, – sako Sofija.
Kaune atrado ramybę
Prieš atvykdama į Kauną Sofija apie šį miestą žinojo nedaug. Didelių išankstinių lūkesčių mergina taip pat neturėjo – buvo tik girdėjusi lietuvius sakant, kad Kaune nėra daug ką veikti. Tačiau keli čia praleisti mėnesiai šį įspūdį pakeitė.
„Labiausiai vertinu Kauno ramybę ir gamtą, tačiau ramybė čia tikrai nereiškia nuobodulio. Miestas gyvas, jame gausu įvairios veiklos – tereikia jos paieškoti. Man labiausiai patinka šis derinys: gali jausti miesto ritmą, o kartu pabėgti į gamtą, atsipalaiduoti ir trumpam sustoti“, – pasakoja Sofija.
Per kelis mėnesius Kaunas merginai tapo daugiau nei laikina praktikos vieta. Pasak jos, čia sukauptos patirtys leido užmegzti glaudų ryšį su miestu, kuris, kaip tikisi Sofija, išliks svarbus ir ateityje. Kartu gyvenimas Kaune sustiprino norą vieną dieną sugrįžti į Lietuvą – studijuoti, dirbti ar gyventi.
„Kroatijoje man liko paskutiniai bakalauro studijų metai, o vėliau planuoju siekti magistro laipsnio, nors kur tęsiu studijas, dar nesu apsisprendusi. Kol kas noriu išlaikyti visas galimybes atviras. Man patinka gyventi tiek Kroatijoje, tiek Lietuvoje, todėl idealiu atveju norėčiau savo gyvenimą sieti su abiem šalimis“, – sako ji.
Sofija kol kas neskuba nuspręsti, kurioje šalyje norėtų įsikurti ilgam. Gyvenimą skirtingose valstybėse ji vertina kaip privilegiją ir galimybę įgyti vertingų patirčių, todėl neatmeta, kad ateityje jos gyvenimo žemėlapyje gali atsirasti ir daugiau šalių.
„Norėčiau, kad ir ateityje mano gyvenime netrūktų tokių patirčių – galbūt ne tik Lietuvoje ar Kroatijoje, bet ir kitose šalyse. Kol kas mano ateitis labai neapibrėžta, tad laikas parodys, kur galiausiai nuves šis kelias“, – teigia Sofija.
About the Author
