2026 m. rugsėjo 14 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Aktyvaus gydymo etapas baigėsi. O kas toliau?
Įsivaizduokime žmogų po insulto. Gyvybė išgelbėta, būklė stabilizuota, gydymas ligoninėje baigtas, tačiau žmogus dar negali savarankiškai vaikščioti, apsirengti, valgyti, kalbėti taip, kaip anksčiau, ar grįžti į darbą. Ar galime sakyti, kad gydymas baigtas? Formaliu požiūriu – galbūt. Žmogaus gyvenimo požiūriu – tikrai ne. Būtent čia prasideda medicininės reabilitacijos esmė: atkurti sutrikusias funkcijas ir kuo labiau sugrąžinti žmogui savarankiškumą.
Pasaulio sveikatos organizacijareabilitaciją laiko esmine sveikatos priežiūros dalimi greta prevencijos, gydymo ir paliatyviosios pagalbos. 2026 m. PSOdar aiškiau pabrėžė funkcionavimo reikšmę greta mirtingumo ir sergamumo. Tai svarbus poslinkis: sveikatos sistema turi vertinti ne tik tai, ar žmogus išgyveno ir kokia diagnozė liko jo ligos istorijoje, bet ir tai, ką jis po gydymo vėl gali daryti.
Reabilitacija nėra „kelialapis į sanatoriją“
Medicininė reabilitacija ir sanatorinis gydymas vis dar neretai suplakami į vieną sąvoką, nors tai nėra tas pats. Kita vertus, būtų klaida sanatorijas laikyti vien poilsio vieta – jų reabilitacijos padaliniuose gydomi pacientai, kuriems teikiama medicininė reabilitacija. Todėl svarbu aiškiai atskirti medicininę reabilitaciją, antirecidyvinį sanatorinį gydymą ir bendrą sveikatinimą.
Medicininė reabilitacija yra kompleksinis procesas, kurį įgyvendina daugiadalykė specialistų komanda. Ji gali prasidėti dar intensyviosios terapijos ar ligoninės palatoje, tęstis ambulatoriškai, reabilitacijos centre, paciento namuose ar, kai reikia, stacionarinėje įstaigoje. Svarbiausias klausimas turėtų būti ne „ar pacientas gavo sanatoriją?“, o „ar jis laiku gavo būtent tokią reabilitaciją, kurios reikia jo funkcijoms atkurti?“
Reabilitacija – investicija, jei matuojame jos rezultatą
Gera reabilitacija gali reikšti ne tik geresnį judėjimą ar mažesnį skausmą. Po insulto žmogui vėl išmokus savarankiškai atsikelti, apsirengti ar nueiti iki tualeto, gali daug metų mažėti slaugos ir artimųjų priežiūros poreikis. Jei darbingo amžiaus žmogus po ligos ar traumos grįžta į darbą, naudą gauna ne tik jis ir jo šeima, bet ir valstybė.
Jungtinės Karalystės specializuotos reabilitacijos registro duomenimis, sunkią galvos traumą patyrusių pacientų grupėje po reabilitacijos vidutinis priežiūros poreikis sumažėjo apie 12,8 valandos per savaitę vienam pacientui. Vokietijoje reabilitacija taip pat vertinama kaip priemonė išsaugoti darbingumą ir mažinti ankstyvą pasitraukimą iš darbo rinkos. Lietuvai verta eiti ta pačia kryptimi – susieti Privalomojo sveikatos draudimo fondo, „Sodros“, socialinių paslaugų ir paciento funkcinės būklės duomenis, kad matytume ne tik suteiktų paslaugų kiekį, bet ir jų realią grąžą žmogui bei valstybei.
Pinigų daugiau, bet ar sistema veikia geriau?
Valstybinės ligonių kasos duomenys rodo ryškų finansavimo augimą: 2019 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondas reabilitacijai ir antirecidyviniam sanatoriniam gydymui skyrė apie 59 mln. eurų, o 2025 m. plane buvo numatyta beveik 168 mln. eurų. Tai maždaug 184 proc. augimas, kai visas PSDF per tą patį laikotarpį augo apie 94 proc. Didėjo ir paslaugų apimtys – 2024 m. unikalių pacientų buvo apie 376 tūkst., palyginti su maždaug 309 tūkst. 2022-aisiais.
Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo kompetencija turi būti naudojama ten, kur jos labiausiai reikia – sudėtingiems, kelių ligų ar didelių funkcinių sutrikimų turintiems pacientams, kuriems būtina daugiadalykė komanda. Paprastesniais, standartizuojamais atvejais dalį paslaugų pagal aiškias nacionalines metodikas galėtų savarankiškiau teikti kiti kompetentingi reabilitacijos specialistai. Kartu būtina ilgalaikė specialistų rengimo ir jų poreikio regionuose politika.
Reabilitacija turi prasidėti anksčiau – kartais dar prieš operaciją
Po insulto, infarkto, didelės operacijos ar sunkios traumos pirmosios savaitės gali būti ypač svarbios funkcijoms atkurti. Todėl reabilitacijos poreikis turi būti vertinamas dar gydymo ligoninėje metu, o pacientą išrašant jau turi būti aišku, kas vyksta toliau: stacionarinė ar ambulatorinė reabilitacija, pagalba namuose, šeimos gydytojo komanda ar, kai reikia, ilgalaikė priežiūra. Pacientas neturėtų būti išrašomas iš vienos sistemos dalies nežinodamas, kas už jį atsakingas toliau.
Dar viena perspektyvi kryptis – preabilitacija, arba paciento parengimas planiniam gydymui dar prieš operaciją. Tam tikroms pacientų grupėms fizinio pajėgumo, mitybos ir psichologinio pasirengimo programos gali padėti geriau toleruoti gydymą ir greičiau atkurti funkcijas. Lietuvoje tokius modelius verta pradėti nuo aiškių indikacijų, pilotinių projektų ir rezultatų vertinimo; reabilitacijos centrų ir kurortų infrastruktūra galėtų būti viena iš vietų jiems išbandyti.
Svarbiausias matas – ką žmogus po reabilitacijos vėl gali
Sveikatos sistema puikiai moka suskaičiuoti konsultacijas, procedūras, gydymo dienas ir išlaidas. Pacientui svarbiausia ne tai. Jam svarbu, ar po reabilitacijos jis geriau vaikšto, gali savarankiškai apsitarnauti, grįžti į darbą ir bendruomenę, ar sumažėjo jo priklausomybė nuo artimųjų ir ilgalaikės priežiūros.
Todėl Lietuvai reikalinga nacionalinė reabilitacijos rezultatų sistema. Visoms PSDF lėšomis finansuojamoms paslaugoms turėtų galioti bendras minimalus rodiklių rinkinys: funkcinė būklė ir savarankiškumas prieš reabilitaciją ir ją baigus, gyvenimo kokybė, grįžimas į darbą ar įprastą veiklą, pakartotinės hospitalizacijos ir ilgalaikės priežiūros poreikis. Tik taip galima palyginti skirtingų paslaugų ir įstaigų rezultatus bei suprasti, kas pacientui iš tikrųjų padeda.
Kur čia sanatorinis gydymas?
Lietuva turi stiprią kurortinės medicinos tradiciją, infrastruktūrą, specialistus ir gamtinius gydomuosius veiksnius. Dalis sanatorijų yra svarbūs medicininės reabilitacijos paslaugų teikėjai, tačiau XXI amžiaus sveikatos sistemoje vien tradicija negali būti nei medicininio veiksmingumo, nei viešo finansavimo argumentas. Vertinant sanatorinio gydymo ar sveikatinimo potencialą reikia klausti konkrečiai: kokia intervencija, kokiam pacientui, pagal kokias indikacijas padeda, kokio dydžio yra poveikis, kiek jis trunka ir ar nauda ekonomiškai pagrįsta.
Šiuo metu aiškiai reglamentuojamos medicininės reabilitacijos ir antirecidyvinio sanatorinio gydymo paslaugos. Diskutuojama, kaip tiksliau apibrėžti sanatorinį sveikatinimą ir prevencinį sanatorinį gydymą. Tokia skirtis būtų prasminga, jei aiškiai nusakytų paslaugos tikslą, paciento būklę, medicininės ir nemedicininės veiklos ribą bei kokybės reikalavimus. Tačiau nauja sąvoka savaime neturi sukurti teisės į PSDF finansavimą: pirmiausia reikia apibrėžti, ištirti, išbandyti ir įvertinti rezultatą, o tik tada spręsti dėl viešųjų lėšų.
Kurortai čia galėtų turėti dar vieną vaidmenį – tapti ne tik paslaugų teikimo, bet ir įrodymų kūrimo vieta. Juose galima vykdyti daugiacentrius klinikinius ir realios praktikos tyrimus, išbandyti preabilitacijos, sveiko amžėjimo bei prevencijos modelius. Tai būtų stipresnė strategija nei bandyti kurortinės medicinos vertę grįsti vien istorine tradicija.
Ką iš tiesų reikėtų pakeisti?
Pirmiausia reikia vieno nuoseklaus paciento kelio: reabilitacijos poreikį vertinti dar ligoninėje, daugiau nesudėtingų paslaugų saugiai teikti ambulatoriškai ir arčiau žmogaus namų, o sudėtingiems pacientams užtikrinti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo bei daugiadalykės komandos pagalbą. Ligoninė, šeimos gydytojo komanda, ambulatorinė ar stacionarinė reabilitacija ir ilgalaikė priežiūra neturi veikti kaip tarpusavyje menkai susijusios sistemos.
Antra, finansuojant viešosiomis lėšomis turi galioti tie patys indikacijų, kokybės, prieinamumo ir rezultatų kriterijai, nepriklausomai nuo to, ar paslaugą teikia vieša, ar privati įstaiga.
Ir trečia, naujos reabilitacijos, prevencijos ar sanatorinės paslaugos turi būti vertinamos pagal tą pačią taisyklę: ne pagal jų pavadinimą ar tradiciją, o pagal klinikinę naudą, saugumą, ekonominį pagrįstumą ir pamatuojamą rezultatą.
Gydymas baigiasi ne išrašymo iš ligoninės dieną
Sveikatos sistemos darbas nesibaigia tada, kai pacientas išrašomas iš ligoninės. Ūminio gydymo sėkmė būtina, tačiau žmogui svarbu ne vien tai, kad liga suvaldyta ar gyvybė išgelbėta. Jam svarbu, ar jis gali atsikelti, vaikščioti, pasirūpinti savimi, grįžti į šeimą, darbą ir bendruomenę. Todėl kitas reabilitacijos sistemos raidos etapas turi būti ne vien kiekybinis – svarbiausi tampa ankstyvumas, tęstinumas ir funkcinis rezultatas.
Tai ypač svarbu senstančiai visuomenei. Ilgesnė gyvenimo trukmė nėra pakankamas sveikatos politikos laimėjimas, jei vis daugiau metų žmogus praleidžia praradęs savarankiškumą. O kai net ir gera reabilitacija nebegali jo visiškai sugrąžinti, prasideda kitas paciento kelio etapas – funkcijų palaikymas, pagalba kasdieniame gyvenime ir ilgalaikė priežiūra. Apie tai – kitoje šio ciklo dalyje.
Daugiau informacijos:
Prof. dr. Saulius Čaplinskas
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys
Mob. 0 610 20 146
El. p. saulius.caplinskas@lrs.lt
About the Author
