2026 m. rugsėjo 9 d.
Po rugpjūčio audros, kai elektros tiekimas buvo sutrikęs daugiau kaip 268 tūkst. ESO klientų, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) ragina iš naujo įvertinti, ar valstybės tinklo plėtros ir paramos politika pakankamai stiprina ūkių bei maisto gamybos objektų energetinį atsparumą. Šis klausimas trečiadienį iškeltas Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje, svarstant veiksmus dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, audros padarytos žalos žemės ūkiui ir pagalbos nukentėjusiems subjektams.
Posėdžio metu ESO pristatyta situacija dar kartą parodė, kad ilgalaikis elektros tiekimo nutrūkimas ūkiui nėra vien buitinis nepatogumas. Nuo elektros priklauso gyvulių girdymas ir melžimas, ventiliacija, šaldymas, vandens tiekimas, produkcijos saugojimas ir kiti technologiniai procesai, kurių daugeliu atvejų negalima tiesiog sustabdyti.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas Kaimo reikalų komiteto posėdyje atkreipė dėmesį, kad didesnių galimybių ūkiams patiems gamintis elektros energiją klausimas keliamas jau ne vienus metus.
„Audra labai aiškiai parodė, kad energetinis savarankiškumas nėra vien klausimas, kiek ūkininkas sutaupys už elektrą. Gyvulininkystės ar maistą gaminančiam ūkiui tai gali būti veiklos tęstinumo klausimas. Todėl į gaminančius vartotojus turime žiūrėti ne tik kaip į energetikos rinkos dalyvius, bet ir kaip į regionų bei maisto gamybos atsparumo dalį“, – po posėdžio komentavo jis.
Pasak jo, praktikoje pasitaiko situacijų, kai objektui yra suteikta, pavyzdžiui, 25 kW leistina naudoti elektros galia, tačiau prašant tame pačiame objekte suteikti panašią leistiną generuoti galią saulės elektrinei gaunamas atsakymas, kad vietos tinklo pralaidumo nepakanka arba būtina brangi tinklo rekonstrukcija.
LJŪJS pabrėžia, kad leistina naudoti elektros galia ir techninė galimybė tokią pačią galią generuoti į tinklą nėra tapačios sąvokos. Tačiau ši situacija kelia platesnį klausimą – kaip tinklo plėtros ir prijungimo prioritetuose subalansuojami stambūs elektros gamybos projektai ir decentralizuotą gamybą norintys plėtoti vartotojai regionuose.
„Matome didelius saulės parkus, užimančius ir šimtus hektarų dirbamos žemės, o tuo pat metu ūkininkas, turintis stogus, ūkinius pastatus ir realų elektros poreikį, ne visada gali gauti norimą generavimo galią. Nesakome, kad didelių energetikos projektų nereikia. Keliame kitą klausimą – ar valstybės prioritetuose pakankamai įvertinta decentralizuotos elektros gamybos vertė ten, kur elektra ir pagaminama, ir suvartojama“, – teigia V. Buivydas.
Jaunųjų ūkininkų atstovų nuomone, po pastarosios audros energetikos politiką reikėtų vertinti ne vien pagal pagamintos žaliosios elektros kiekį ar ekonominę grąžą, bet ir pagal tai, kiek ji didina ūkių, maisto gamybos ir regionų atsparumą ekstremalioms situacijoms.
Sąjunga kartu pabrėžia, kad vien saulės elektrinės įrengimas savaime neužtikrina elektros tiekimo dingus tinklui. Tam reikalinga tinkamai suprojektuota sistema, energijos kaupimo įrenginys ir rezervinio arba autonominio veikimo galimybė. Todėl valstybės parama turėtų vis labiau orientuotis į kompleksinius sprendimus – vietinę elektros gamybą, kaupimą ir galimybę kritiniu atveju užtikrinti bent svarbiausių ūkio procesų veikimą.
Vertindama platesnę gaminančių vartotojų politiką, LJŪJS atkreipia dėmesį ir į paramos paskatų struktūrą. 2026 m. paramos planuose gyventojams buvo numatyti skirtingi baziniai paramos dydžiai nutolusioms ir individualiai įrengiamoms saulės elektrinėms. Sąjunga pažymi, kad atskirų kvietimų sąlygos ir technologiniai reikalavimai skiriasi, todėl vien paramos dydžių palyginimo nepakanka, tačiau pati paskatų sistema turėtų būti vertinama ir pagal tai, kiek ji skatina energetinį atsparumą vartojimo vietoje.
„Reikėtų labai aiškiai apsibrėžti, ko siekia valstybė. Jei norime ne tik daugiau žaliosios elektros statistikoje, bet ir atsparesnių namų ūkių, ūkių bei regionų, paramos sistema turėtų labiau skatinti gaminti elektrą kuo arčiau jos vartojimo vietos ir kartu ją kaupti. Pastaroji audra parodė, kad decentralizuota energetika gali turėti daug didesnę vertę“, – sako V. Buivydas.
LJŪJS siūlo Energetikos ministerijai ir ESO, formuojant tinklo plėtros bei paramos politiką, atskirai įvertinti ūkius ir kitus maisto gamybos objektus, kuriuose elektros tiekimo tęstinumas yra būtinas technologiniams procesams, gyvūnų gerovei ir produkcijos išsaugojimui. Sąjungos nuomone, tokiems objektams turėtų būti sudarytos geresnės galimybės gauti generavimo galią, įsirengti vietines saulės elektrines kartu su kaupikliais ir rezervinio veikimo sprendimais, o ribotų tinklo pralaidumų teritorijose – pasiūlytos realios alternatyvos neproporcingoms tinklo rekonstrukcijos išlaidoms.
„Po tokios audros neužtenka vien atstatyti pažeistas linijas. Turime įvertinti, kaip sumažinti pačios sistemos pažeidžiamumą ateityje. Kuo daugiau ūkių galės bent kritinę savo elektros poreikio dalį užsitikrinti vietoje, tuo atsparesnė bus ir maisto gamyba, ir regionai“, – pabrėžia V. Buivydas.
About the Author
