Rugsėjo 29-ąją minima Jungtinių Tautų paskelbta Tarptautinė informuotumo apie maisto švaistymą ir jo praradimus diena. Lietuvoje ši data dar nėra plačiai žinoma, nors problema, apie kurią ji primena, aktuali kone kiekvieniems namams. Šia proga „Maisto bankas“ pasidomėjo, ar gyventojams pavyksta išvengti maisto švaistymo ir kokių produktų vis dėlto dažniausiai tenka atsisakyti.
Neseniai atlikta „Maisto banko“ apklausa parodė, kad visiškai išvengti maisto švaistymo kasdienybėje pavyksta ne visiems. 37 proc. respondentų teigė maisto visai arba beveik neišmetantys, tačiau likę 63 proc. įvardijo bent vieną maisto kategoriją ar produktą, kurį suvartoti pavyksta ne visada. Tarp dažniausiai iššvaistomo maisto – vaisiai ir daržovės, juos paminėjo 23 proc. apklaustųjų. Toliau rikiuojasi duonos gaminiai – 12 proc., pieno produktai – 10 proc., mėsos gaminiai – 5 proc.
„Apklausą atlikome rudenį, kai soduose ir daržuose gausu šviežio derliaus, tad sezoniškumas rezultatams galėjo turėti įtakos. Tačiau vaisiai ir daržovės apskritai yra viena dažniausiai prarandamų maisto kategorijų, jie greitai genda, yra jautrūs laikymo sąlygoms. Tarptautinė statistika metai iš metų rodo tą pačią tendenciją. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, daugiau nei ketvirtadalis vaisių ir daržovių prarandamas dar iki jiems pasiekiant prekybą, tačiau jų švaistymas nesibaigia ir mūsų namuose. Vienas šaldytuve užsibuvęs agurkas ar supuvęs obuolys gali atrodyti kaip smulkmena, tačiau būtent iš tokių mažų kasdienių praradimų galiausiai susidaro labai dideli iššvaistomo maisto kiekiai“, – sako „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius.
Švaistome ne porcijomis, o po truputį
Apklausos atsakymai atskleidė ir dar vieną tendenciją – žmonės kur kas dažniau įvardijo pavienius nesuvartotus produktus nei išmetamą jau pagamintą maistą. Obuolys, kelios duonos riekės, pradarytas pieno ar grietinės pakelis, šaldytuve užsibuvusios daržovės – atskirai tokie kiekiai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau būtent dėl to kasdienio maisto švaistymo galime ir nepastebėti.
„Retas kuris sąmoningai nusiperka maisto tam, kad vėliau jį išmestų. Dažniausiai švaistymas susideda iš mažų dalykų: kažko nespėjome suvalgyti, kažką pamiršome šaldytuve, kažko nusipirkome šiek tiek per daug. Todėl kalbėdami apie maisto švaistymą neturėtume rodyti pirštu ir ieškoti kaltų. Atsakomybę turime prisiimti visi, bet kartu visi turime ir galimybę kažką pakeisti. Kartais tam užtenka prieš apsiperkant pasižiūrėti, ką jau turime namuose, arba pirmiausia suvartoti tai, kas greičiausiai suges“, – sako S. Gurevičius.
Pasak jo, tas pats principas galioja ir už namų ribų. Maisto perteklius susidaro visoje grandinėje, todėl jo mažinimas priklauso ne tik nuo vartotojų. Verslui svarbus kuo tikslesnis planavimas, o susidarius tinkamo vartoti maisto pertekliui – galimybė jį laiku perduoti žmonėms, užuot leidus jam tapti atlieka.
Kaip išmesti mažiau?
Kasdieniams įpročiams pakeisti nebūtinos sudėtingos taisyklės. „Maisto banko“ teigimu, pradėti galima nuo kelių paprastų sprendimų, ypač susijusių su tais produktais, kuriuos gyventojai apklausoje minėjo dažniausiai.
Prieš vykstant apsipirkti verta patikrinti šaldytuvą ir spinteles bei susidaryti pirkinių sąrašą. Greičiau gendančius produktus šaldytuve naudinga laikyti gerai matomoje vietoje – taip mažesnė tikimybė juos prisiminti tik tada, kai vartoti jau per vėlu. Vaisių ir daržovių taip pat nereikėtų atsisakyti vien todėl, kad jie prarado prekinę išvaizdą. Pernokęs bananas gali tapti kepinio ar kokteilio dalimi, minkštėjančios daržovės – sriuba, troškiniu ar padažu. Likusį pagamintą maistą, jei jis tinkamai laikytas, galima suplanuoti kitos dienos patiekalui arba, jei tam tinkamas, užšaldyti. Svarbu suprasti ir produktų galiojimo datas. Užrašai „Geriausias iki…“ ir „Tinka vartoti iki…“ reiškia ne tą patį. „Geriausias iki…“ pirmiausia nurodo laikotarpį, iki kurio produktas išlaiko geriausias savo savybes, todėl šios datos pabaiga savaime dar nereiškia, kad maistas kitą dieną turi keliauti į šiukšliadėžę.
„Kartais girdime žmones sakant, kad prisipirkę per daug maisto stengiasi jį suvalgyti vien tam, kad nereikėtų išmesti. Tačiau maisto švaistymo mažinimas neturėtų reikšti persivalgymo. Daug svarbiau pastebėti, kokio maisto mūsų namuose lieka dažniausiai, ir pagal tai keisti savo įpročius. Jei nuolat tenka išmesti duoną, galbūt jos tiesiog perkame per daug. Jei šaldytuve genda daržovės, gal verta jų pirkti mažesniais kiekiais, bet dažniau. Kartais užtenka savęs paklausti labai paprasto klausimo – ką kitą kartą galiu padaryti kitaip, kad šio maisto nereikėtų išmesti?“, – dalinasi „Maisto banko“ vadovas.
Kai maisto per daug vienoje vietoje, jis gali padėti kitoje
Maisto švaistymo prevencija nesibaigia namų ūkiuose. Dideli tinkamo vartoti maisto kiekiai dėl įvairių priežasčių lieka ir prekybos, gamybos, žemės ūkio bei kitose maisto grandinės dalyse. Būtent čia kasdien dirba „Maisto bankas“ – iš prekybos vietų, gamintojų, ūkininkų ir kitų partnerių surenka vartoti dar tinkamą maistą, kuris nebebūtų parduotas, ir pasirūpina, kad jis pasiektų stokojančius žmones. Pernai „Maisto bankas“ nuo išmetimo išgelbėjo 6 366 tonas gero maisto, o organizacijos pagalba per metus pasiekia apie 232 tūkst. žmonių visoje Lietuvoje. Pasak S. Gurevičiaus, čia ir slypi vienas didžiausių maisto švaistymo paradoksų.
„Vienoje vietoje turime gero, tinkamo vartoti maisto perteklių, o tuo pat metu kitur yra žmonių, kuriems įpirkti visaverčio maisto be galo sudėtinga. Todėl pirmiausia turime siekti, kad pertekliaus apskritai susidarytų kuo mažiau. Tačiau kai jo išvengti nepavyksta, turime padaryti viską, kad geras maistas pasiektų žmones ir būtų ne išmestas, o suvalgytas. Būtent tam kasdien ir dirba „Maisto bankas“, – sako organizacijos vadovas.
Minint Tarptautinę informuotumo apie maisto švaistymą ir jo praradimus dieną „Maisto bankas“ kviečia pradėti nuo savo namų – atidaryti šaldytuvą ir pasižiūrėti, kokį maisto produktą reikėtų suvartoti pirmiausia. Kartais vieno mažo sprendimo pakanka, kad maistas, kuris rytoj galėtų būti išmestas, šiandien atsidurtų lėkštėje.
About the Author
