Regioninė atliekų tvarkymo kaina skirtingose Lietuvos dalyse gali skirtis beveik trečdaliu, tačiau didesnė kaina nebūtinai reiškia, kad atliekos tvarkomos neefektyviai. Galutinę vartotojų mokamą kainą lemia daugybė veiksnių, o prie jos mažinimo gali prisidėti ir patys gyventojai, atsakingai rūšiuodami atliekas.
Remiantis Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) duomenimis, šiuo metu daugiausia už atliekų tvarkymą mokama Panevėžio ir Alytaus regionuose, kur regioninė kaina siekia apie 97 Eur/t. Palyginimui, Vilniaus regione ji siekia 82,53 Eur/t, Utenos – 76,38 Eur/t, o pigiausiame Klaipėdos regione – 62,22 Eur/t.
Kaip pasakoja Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos (LRATCA) prezidentas ir Kauno regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Laurynas Virbickas, atliekų tvarkymo kainos dydį labiausiai lemia keturi pagrindiniai veiksniai: galutinio atliekų sutvarkymo sąnaudos, taikomos technologijos, transportavimo atstumai ir atliekų srautų pasiskirstymas regione.
Atliekų tvarkymo sistema apima kelis tarpusavyje susijusius etapus ir skirtingas atsakomybes – nuo infrastruktūros sukūrimo bei atliekų surinkimo ir perrūšiavimo iki galutinio jų sutvarkymo. Tinkamos atliekos perduodamos perdirbti, dalis panaudojama energijai gauti deginant, o tik mažiausia jų dalis šalinama sąvartynuose. Kiekvienas šių etapų turi savo kaštus, todėl galutinę atliekų tvarkymo kainą lemia visos sistemos veikimas.
Anot jo, pirmiausia kainai reikšmingą įtaką daro turima infrastruktūra – ar pagrindiniai atliekų tvarkymo įrenginiai sutelkti vienoje vietoje, ar išsidėstę visame regione. Pavyzdžiui, kai regione veikia atliekų perkrovimo stotys, į regioninę kainą įtraukiamos jų eksploatavimo, atliekų perkrovimo ir tolesnio transportavimo į tvarkymo įrenginius sąnaudos.
„Kuo toliau atliekas reikia vežti iki tvarkymo įrenginių ar kuo dažniau tam pasitelkiamos perkrovimo stotys, tuo didesnės transportavimo ir perkrovimo sąnaudos. Svarbus ir atliekų srautų pasiskirstymas – kuo didesnę teritoriją apima regionas ir kuo labiau išskaidyta jo atliekų tvarkymo infrastruktūra, tuo daugiau sąnaudų reikia visai sistemai aptarnauti“, – nurodo L. Virbickas.
Regioninei kainai įtakos taip pat turi gyventojų skaičius ir tankis bei susidarančių atliekų kiekis. Nuo to priklauso, kokiam atliekų kiekiui ir gyventojų skaičiui paskirstomos sistemos išlaikymo sąnaudos.
„Kuo daugiau atliekų surenkama ir kuo labiau išvystyta perdirbimo infrastruktūra, tuo ilgalaikėje perspektyvoje, atsiperkant investicijoms, kaina gali mažėti. Ir atvirkščiai – kuo silpnesnė perdirbimo ar rūšiavimo infrastruktūra, tuo kaina gali būti aukštesnė, nes investicijos atsiperka lėčiau, o į naujas technologijas tenka investuoti daugiau“, – priduria Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) komunikacijos komandos vadovas Germanas Kavalskis.
Prioritetas – atliekų perdirbimui
Skirtumai ypač gerai atsiskleidžia palyginus atskirų atliekų rūšių tvarkymo kainas. Mišrių komunalinių atliekų tvarkymas, VERT duomenimis, Vilniaus regione kainuoja 71,18 Eur/t, Utenos – 78,65 Eur/t, Panevėžio – 92,51 Eur/t. Tuo metu biologinių atliekų tvarkymo kaina Vilniuje siekia 15 Eur/t, Utenoje – 76,07 Eur/t, o Panevėžyje – 100,35 Eur/t.
VAATC atstovas pažymi, kad neefektyviausias ir ilgalaikėje perspektyvoje brangiausias būdas tvarkyti atliekas yra jų šalinimas sąvartyne, todėl prioritetas visuomet teikiamas rūšiavimui ir perdirbimui.
„Vis dėlto, nors atliekų rūšiavimas leidžia efektyviau panaudoti atliekas, pats rūšiavimo procesas reikalauja nemažai išteklių, nes būtina turėti įrangą, kuri tinkamai atskiria skirtingas atliekų frakcijas – degias, biologines ir kitas“, – sako G. Kavalskis.
Po apdorojimo likusių perdirbti netinkamų atliekų deginimo sąnaudos taip pat gali lemti kainų skirtumus regionuose. Pasak LRATCA prezidento, jos įprastai skiriasi dėl jėgainių kainodaros ir sutartinių sąlygų.
„Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje deginamoms atliekoms netaikomos su apyvartiniais taršos leidimais susijusios sąnaudos, todėl atliekų panaudojimas energijai joje yra pigesnis negu Kaune. Taigi kainų skirtumus gali lemti ir istoriškai susiklosčiusios sutartinės bei skirtingoms jėgainėms taikomos sąlygos“, – pažymi L. Virbickas.
Priklauso ir nuo gyventojų įpročių
Nors visi šie veiksniai formuoja bendras atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas, tai, kiek už paslaugą galiausiai moka gyventojas, priklauso ir nuo to, kaip šios sąnaudos paskirstomos tarp vartotojų bei kokia vietinė atliekų tvarkymo rinkliava taikoma konkrečioje savivaldybėje.
L. Virbickas aiškina, kad savivaldybėse galutinei vartotojų mokamai kainai įtakos turi atliekų išvežimo dažnis, konteinerių aptarnavimas, maršrutai, administravimo sąnaudos bei papildomai teikiamos paslaugos.
„Pavyzdžiui, jei savivaldybė organizuoja didelių gabaritų atliekų surinkimą apvažiavimo būdu, tokios paslaugos sąnaudos taip pat tampa bendros sistemos dalimi. Tačiau savivaldybė negali rinkliavos nustatyti savo nuožiūra – ji turi būti pagrįsta atliekų tvarkymo sistemos sąnaudomis. Savivaldybė taip pat nustato, kaip šios sąnaudos atsispindi gyventojų mokamoje rinkliavoje ar įmokoje“, – teigia L. Virbickas.
Prie efektyvesnio atliekų tvarkymo tiesiogiai prisidėti gali ir patys gyventojai – tinkamai rūšiuodami atliekas ir mesdami jas į tam skirtus konteinerius, pažymi VAATC atstovas. Didelių gabaritų atliekas svarbu pristatyti į specialiai įrengtas surinkimo aikšteles, o ne bandyti sutalpinti į įprastus konteinerius ar savavališkai didinti jų angas.
„Tuomet atliekoms išrūšiuoti reikėtų mažiau laiko, procesas vyktų greičiau ir efektyviau, o perdirbimas ar deginimas pareikalautų mažiau papildomų sąnaudų. Tai galėtų turėti teigiamos įtakos galutinei kainai. Vis dėlto tam reikia didesnio pačių gyventojų sąmoningumo ir supratimo, kad jų kasdieniai įpročiai ir rūšiavimo kultūra turi įtakos paslaugos kainai“, – pastebi G. Kavalskis.
Atskiras vaidmuo visoje sistemoje tenka pakuočių atliekoms. Jų rūšiavimo ir tvarkymo sistema finansuojama atskirai, todėl svarbu ne tik tai, kad pakuotės nepatektų į mišrių komunalinių atliekų srautą, bet ir kad pakuočių konteineriuose būtų kuo mažiau jiems nepriskiriamų atliekų.
„Pakuočių rūšiavimo sistema turi atskirą finansavimo mechanizmą, todėl labai svarbu, kad į pakuočių konteinerius patektų kuo mažiau kitų atliekų. Kuo švaresnis surenkamas pakuočių srautas, tuo efektyviau jį galima perdirbti ir tuo mažesnės sistemos sąnaudos. Tai gali padėti stabilizuoti atliekų tvarkymo kaštus, pristabdyti jų augimą, o kokybiškesnių antrinių žaliavų grąžinimas į gamybą – prisidėti ir prie stabilesnių produktų kainų. Tad rūšiavimas yra ne tik aplinkosauginis, bet ir ekonominis uždavinys“, – sako gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė.
About the Author
