Rugpjūčio 28 d. festivalyje „Būtent!“ vyko Europos migracijos tinklo (EMN) Lietuvoje surengta diskusija, kiek ir kokių migrantų reikia Lietuvai.
Diskusijoje dalyvavo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Investors’ Forum ekonomistas Adomas Klimantas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Virginijus Sinkevičius bei Priėmimo ir integracijos agentūros vadovas Gediminas Pocius.
Svarbiausia – ne skaičius, o kryptis
2026 m. patvirtinta 25 tūkst. užsieniečių įdarbinimo kvota sudaro apie 0,9 proc. Lietuvos nuolatinių gyventojų skaičiaus, kuris, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2025 m. liepos 1 d. siekė apie 2,9 mln. Visgi diskusija vis dažniau sukasi ne apie patį skaičių, o apie kryptį – kokios kvalifikacijos žmonių iš tikrųjų reikia ir kokią valstybę norime matyti ateityje.
Pasak V. Sinkevičiaus, tai esminis kelerių metų perspektyvos klausimas: „Jeigu mes norime aukštesnės pridėtinės vertės, norime išvengti vidutinių pajamų spąstų, tai aišku, kad mums reikia orientuotis į aukštesnę kvalifikaciją.“
A. Klimantas atkreipė dėmesį, kad realybė kol kas kitokia – aukštą pridėtinę vertę kuriantys žmonės sudaro tik nedidelę atvykstančiųjų dalį (apie 5 proc.). „Reikėtų diskutuoti, kaip padaryti, kad didesnę dalį pyrago atvykstančių žmonių užimtų talentai“, – teigė jis, ragindamas valstybę kryptingai siekti, kad Lietuva būtų matoma išsilavinusių žmonių akiratyje.
„Ką mes šiandien galime padaryti, kad Lietuva išsiskirtų ir būtų matoma?“ – klausė LRT laidų vedėja, diskusijos moderatorė Audra Avižiūtė.
A. Klimantas išskyrė du veiksnius, galinčius pritraukti talentus – viešąjį saugumą ir šalies įvaizdį: „Vis dažniau iš atvykstančiųjų girdime, kad jie nori čia būti, nes Lietuvoje labai saugu. (…) Pažiūrėkit, kokį įvaizdį per 20 metų susikūrė Estija: Europos startuolių sostinė, geriausia vieta gyventi ir kurti verslą. Galbūt ir mes galime sukurti tokį įvaizdį, kad aukštos kvalifikacijos inžinieriui į Lietuvą atvykti verta.“
Vakarų Europos pamokos
L. Kasčiūnas ragino mokytis iš Vakarų Europos klaidų ir kurti „kontroliuojamą imigracijos politiką“. Kaip pavyzdžius jis pateikė du skirtingus integracijos modelius – švediškąjį, akcentuojantį įvairovę, ir prancūziškąjį, grindžiamą asimiliacijos principu.
Pasak Seimo nario, Švedijos pasirinktas integracijos modelis nepasiteisino taip, kaip buvo tikėtasi, ir neužkirto kelio uždarų bendruomenių formavimuisi.
Prancūziškas modelis, pasak L. Kasčiūno, taikė asimiliacinę strategiją: „Jeigu tu nori jaustis prancūzu Prancūzijoje, tu turi išmokti kalbą, tu turi perimti kultūrą.“ Atrodytų, tai turėtų veikti geriau nei švediškas principas, tačiau, politiko teigimu, ir Prancūzijoje išliko uždarų bendruomenių, todėl matyti, kad asimiliacinis modelis „iki galo neveikia“.
Politiko nuomone, sprendimus ir „saugiklius“ reikia numatyti jau šiandien, kad ateityje procesai netaptų negrįžtami.
Migracija nėra monolitiškas procesas
Anot G. Pociaus, kalbėdami apie migraciją dažnai darome sau meškos paslaugą, nes ją vertiname kaip vientisą procesą. Tačiau Lietuvos kontekste egzistuoja skirtingos migrantų grupės. Kaip pavyzdžius jis paminėjo ukrainiečius, kurie atvyko dėl karo, baltarusius, kurių atvykimo priežastys taip pat įvairios, darbo migrantus ir prieglobsčio prašytojus.
Todėl, jo teigimu, reikėtų kalbėti apie atskiras grupes. Kiekvienai jų taikomi skirtingi integracijos lūkesčiai: pavyzdžiui, iš prieglobstį gavusio asmens tikimasi kitokios integracijos nei iš laikinai darbo pagrindu atvykusio žmogaus. Dėl to svarbu kiekvienai grupei aiškiai komunikuoti dvi pagrindines žinutes: kokias teises ir galimybes suteikia valstybė bei ko tikimasi iš atvykstančiųjų, – teigė G. Pocius.
A. Klimantas šią mintį papildė išskirdamas tris auditorijas, kurioms valstybė turi siųsti atskiras žinutes – patiems migrantams, verslui ir visuomenei.
Verslo atsakomybė
V. Sinkevičius akcentavo verslo atsakomybę už atvykstančiųjų integraciją: „Verslo atsakomybė negali pasibaigti tik ties tuo, kad aš atsivežiau ir daviau darbo vietą.“ Anot jo, valstybė taip pat turėtų reaguoti į gyventojų koncentraciją tam tikrose vietose, kad nesiformuotų uždaros bendruomenės.
Dėl verslo vaidmens migrantų integracijoje pritarė ir A. Klimantas. Anot jo, rengiant Lietuvos migracijos strategiją verslas turėtų būti laikomas svarbia integracijos grandinės dalimi.
Integracija: nuo laikinumo iki integracijos įstatymo
G. Pocius atkreipė dėmesį, kad neapibrėžtumas dėl ateities silpnina motyvaciją integruotis: „Jeigu žmogui yra didelis neapibrėžtumas dėl jo ateities, dėl jo perspektyvų, tai tada automatiškai ta pareigų ir teisių dalis irgi jam atrodo ne tokia svarbi.“ Jis priminė, kad šiuo metu struktūruota integracijos programa taikoma tik prieglobstį gavusiems asmenims – jų būna maždaug 400–500 per metus, apie du trečdalius sudaro Baltarusijos piliečiai. Tokie žmonės turi integracijos planą su aiškiais kriterijais (numatomos konkrečios priemonės ir tikslai, susiję su įsidarbinimu, lietuvių kalbos mokymusi), o programa vidutiniškai trunka apie metus–pusantrų. Šio modelio elementus, jo teigimu, būtų galima pritaikyti platesniam ratui.
Iš auditorijos nuskambėjo pastaba, kad Lietuva vis dar neturi integracijos įstatymo, kuris apibrėžtų, kas laikoma sėkminga skirtingų migrantų grupių integracija.
Kas toliau? Ekspertų atsakymai
Paprašyti įvardyti po vieną prioritetą ir kriterijų, pagal kurį po dešimties metų būtų galima įvertinti politikos sėkmę, dalyviai atsakė skirtingai.
L. Kasčiūnas svarbiausiu žingsniu laiko valstybinės kalbos reikalavimą prasitęsiant leidimą gyventi, o srautų valdymo priemone – kvotų sistemą.
A. Klimantas kaip esminį dalyką įvardijo strategiją ir ilgalaikę valstybės viziją – aiškų supratimą, ko, kiek ir kada reikia; ekonomistas taip pat išreiškė viltį, kad su tokia strategija Lietuva per dešimtmetį galėtų priartėti prie Suomijos lygio.
V. Sinkevičius pritarė dėl strategijos turėjimo, papildydamas, jog laikas valstybei atsakyti į klausimą, kiek ir kokių migrantų reikia Lietuvai.
G. Pocius ragino susitarti dėl migracijos politikos ir integracijos įstatymo, apibrėžti integracijos kriterijus ir sprendimus priimti remiantis ilgalaikiais duomenimis ir objektyviu migracijos poveikio valstybei vertinimu.
EMN (Europos migracijos tinklas) – EMN valstybių narių, stebėtojų statusą turinčių šalių ir Europos Komisijos tinklas, skirtas rinkti, analizuoti ir dalintis naujausia, objektyvia ir palyginama informacija migracijos bei prieglobsčio srityje. Projektą finansuoja ES Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas (2021–2027).
About the Author
