„Žmogus gyvena tol, kol jį kas nors atsimena“, – sako dainų autorius ir atlikėjas, verslininkas Kazimieras Jakutis-Pagulbis, naujoje autobiografinėje knygoje „Veidrodin pažiūrėjus“ pasakojantis apie savo gyvenimą: šeimą, kaimo pasaulį, muziką, verslą, meilę, skaudžias patirtis, priklausomybę nuo alkoholio, susidūrimą su KGB, bandžiusiu užverbuoti ir išgauti informaciją apie jo dėdę kunigą.
Knygą autorius pristatys spalį prasidėsiančiame koncertiniame ture. „Veidrodin pažiūrėjus“ – ne tik vieno žmogaus gyvenimo istorija. Tai pasakojimas apie kelias kartas, kurių likimus formavo karas, okupacijos, tikėjimas, skurdas, darbas ir šeimos tradicijos. Kartu tai pasakojimas apie žmogų, kuris ilgą laiką bandė pats pastatyti savo gyvenimo tvirtovę, kol galiausiai suprato, kad svarbiausios plytos joje buvo padėtos dar gerokai prieš jam gimstant.
Kas yra meilė?
Kazimiero Jakučio gyvenimo pradžia – Kalviškių kaime, Ignalinos rajone. Čia, vienkiemyje, prasidėjo jo gyvenimas ir susitiko dvi labai skirtingos šeimos pasaulėjautos: motinos meilės, religijos ir pasiaukojimo bei tėvo tvarkos, asketizmo ir tylos.
Vienas svarbiausių atradimų pačiam autoriui buvo senelio Justino paliktas sąsiuvinis. Tik suaugęs Kazimieras sužinojo, kad jo senelis buvo kaimo poetas ir dainius – žmogus, kurio prašydavo sukurti eiles įvairioms progoms.
„Gal mes esame tas pats žmogus, tik išskirtas laiko?“ – klausia Kazimieras, lygindamas savo gyvenimą su senelio gyvenimu. Justinas dainavo kaimo gryčiose, o anūkas šiandien dainuoja scenoje su gitara. Senelio eilėraščio pavadinimas „Veidrodin pažiūrėjus“ tapo ne tik knygos pavadinimu, bet ir simboliniu visos istorijos raktu.
Tačiau žvelgdamas į praeitį autorius atranda ne tik poeziją. Šeimos istorijoje atsiveria meilės, netekčių, tikėjimo ir išlikimo istorijos. Viena jų – senelio Justino gyvenimas, jo pirmosios žmonos mirtis, skubios antrosios vedybos ir penki vaikai, kuriuos teko iš naujo auginti ir dalytis tarp giminių.
Ypatingą vietą knygoje užima Kazimiero tėvų – Kazimiero ir Janinos – istorija. Jie susitiko chore, tačiau jų santuoka prasidėjo ne nuo didelės romantinės meilės.
Janinos gyvenimą stipriai veikė tikėjimas. Jaunystėje ji buvo įsimylėjusi vienuolį Anastazą, kuris net siūlė jai bendrą gyvenimą. Vėliau Janina ištekėjo už Kazimiero Jakučio – vyro, kuris jai reiškė saugumą ir stabilumą.
Ši istorija knygoje tampa platesnio klausimo pradžia: kas yra meilė, ar ji gali būti ne jausmo pliūpsnis, o sąmoningas sprendimas likti kartu?
„Tai buvo rami, bet nelengva meilė – kaip neišjudinamas lauko akmuo. Jiems teko išgyventi ne vieną sudėtingą išbandymą. Vienas skaudžiausių – mano brolio Igniuko mirtis. Jo kūnelį tėvas parsivežė lagamine“, – rašo autorius.
Iš vienkiemio – į verslą
Toliau knygoje pasakojama apie paties Kazimiero gyvenimo kelią – nuo kaimo vaiko iki muzikanto, verslininko ir „Lono“ kūrėjo. Nors jo mama tikėjosi, jog sūnus taps kunigu ar net vyskupu, jis pasirinko kitokį kelią.
Verslas knygoje nėra tik istorija apie pinigus. Autorius atvirai pasakoja apie norą pačiam kurti savo likimą, rizikuoti, įrodyti sau ir kitiems, kad gali. K. Jakutis verslą kūrė pačioje nepriklausomybės pradžioje, teko susidurti ir su reketu. Verslininkas ne kartą sulaukė nusikalstamo pasaulio atstovų reikalavimų mokėti duoklę, tačiau atsisakė tai daryti.
„Bet tai nereiškė ramybės ir saugotis teko – nusikaltėliai jėga galėjo įsiveržti į tavo namus bet kurią akimirką, neatsiklausę ir nesibelsdami. Nežinojau, ar tie, kuriems pasakiau „ne“, nesugrįš naktį, todėl nusprendžiau, kad privalau turėti kuo gintis. Įsigijau medžioklinį šautuvą. Miegodavau šalia pasidėjęs ginklą. Jei kas būtų laužęsis – būčiau šovęs.
O kartą, kai bandėme įsitvirtinti Latvijoje, mums liepė nešdintis su visu savo porolonu, antraip pagrasino nupjauti galvas. Rizikuoti nesinorėjo, todėl iš kaimyninės šalies rinkos tąsyk pasitraukėme“, – pasakojo K. Jakutis.
Autorius kalba ir apie vidinę tuštumą, kurią ne visada galima užpildyti materialiais dalykais. Šalia verslo istorijos knygoje atsiranda kur kas jautresnė tema – alkoholis, kai teko pripažinti, kad gyvenimas ima slysti iš rankų: „Vyras, kaip ir arklys, ne visada moka laiku sustoti prie šulinio.“
Sprendimas atsisakyti alkoholio tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo lūžių.
„Alkoholis, į mano kasdienybę įsibrovęs dar studijų metais, nepastebimai griovė viską, ką kūriau. Tai buvo labai jautrus momentas rašant knygą. Kalbėti apie savo pergales lengva, tačiau apie savo netobulumą – tikrai sunku“, – prisipažįsta K. Jakutis.
Prie bendro stalo – devyniolika žmonių
Dar vienas svarbus knygos pasakojimas – apie Pagulbį, kuriame sena apleista pirkia, molinė asla, dūminė pirtis, nešiltintas stogas ir lietaus barbenimas tampa ne nostalgijos dekoracija, o vieta, kurioje žmogus gali susigrąžinti save. „Pagulbis tapo mano bažnyčia, mano scena ir mano ramybe“, – sako autorius.
Tačiau, pripažįsta, tikrosios ramybės be tvirtos šeimos būti negali. Kazimieras su žmona Birute užaugino keturis sūnus, o jų namai, kai čia suvažiuoja visi vaikai su žmonomis ir anūkais, prisipildo šurmulio – prie stalo vos telpa devyniolika žmonių.
„Iš pradžių turėjau iliuziją, kad šeima – tai šventovė, kurioje visada tvyro pagarba, o vienas kitam neištariame nė vieno blogo žodžio. Kol taip galvoji, tol esi pavojuje. Tikroji šeima prasideda tada, kai suvoki: tave įžeis tavo brangiausias žmogus, ir tu jį įžeisi, net to nenorėdamas. Turėsi tai išgyventi. Priimti kaip natūralią gyvenimo dalį, kaip neišvengiamybę. Juk eidamas per lietų sušlampi, o brisdamas per purvą – išsitepi. Ar tai pasaulio pabaiga? Ne. Lietus išdžiūsta, o purvą nusiplauni nuėjęs į pirtį. Taip ir gyvenime: padarei ką nors bloga – pripažink, atsiprašyk ir stenkis daugiau nesipurvinti“, – apie šeimą sako knygos autorius.
„Veidrodin pažiūrėjus“ prasideda nuo šeimos istorijos, tačiau pamažu tampa pasakojimu apie atmintį.
„Atmintis – apgaulingas ir trapus dalykas“, – kalba autorius, lygindamas atmintį su senu kaimo šuliniu, kurio rentiniai laikui bėgant apsineša samanomis, į vidų prikrinta lapų, o vanduo tampa sunkiai įžiūrimas.
„Labai dažnai šeimos archyvuose lieka tik nuotraukos, rečiau – užrašyta istorija. Noriu, kad atmintyje neišnyktų žmonės, kurių jau nebėra, jų pasirinkimai, klaidos, meilės ir netektys. Kad po daugelio metų atsivertęs šią knygą anūkas ar provaikaitis galėtų ne tik sužinoti, kada ir kur gyveno jo protėviai, bet ir suprasti, kokie jie buvo, kuo tikėjo, ko bijojo ir dėl ko gyveno. Turiu ir jus – savo klausytojus. Tikiu, kad ši knyga bus įdomi ir jums – rasite tai, kas artima, o galbūt prisiminsite savo šeimą, savo žmones, savo kelią“, – sako K. Jakutis.
About the Author
