Universitetų autonomija dažnai suvokiama kaip akademinės bendruomenės vidaus klausimas, svarbus rektoriams, profesoriams ir tyrėjams, tačiau gana tolimas platesnei visuomenei. Vis dėlto universiteto laisvės ribos daug pasako ir apie pačios visuomenės laisvę: kiek ji pasitiki savarankiškomis institucijomis, kiek yra pasirengusi priimti kritiką ir išsaugoti erdvę minčiai, kurios iš anksto nekontroliuoja nei politinė valdžia, nei vyraujanti viešoji nuomonė. Todėl šiandien, kai Europoje ir pasaulyje iš naujo svarstomas demokratijos atsparumas, politinės galios ribos, saugumo interesai ir žodžio laisvė, universitetų autonomija vėl tampa ne vien akademiniu, bet ir viešuoju klausimu.
Spalio 14–16 dienomis ši diskusija persikels į Vilnių. Mykolo Romerio universitetas (MRU) kartu su „Magna Charta Observatory“ (MCO) pirmą kartą Lietuvoje rengs tarptautinę MCO metinę konferenciją „Beyond Resilience: Universities as Active Value-Driven Agents in a Changing World“ (liet. „Anapus atsparumo: universitetai kaip aktyvūs, vertybėmis grindžiami veikėjai besikeičiančiame pasaulyje“). Jos programoje numatytos diskusijos apie universitetų autonomiją ir akademinę laisvę, politinį spaudimą aukštajam mokslui, universitetų santykį su valstybe ir saugumo iššūkius, dirbtinio intelekto poveikį bei demokratinį universitetų vaidmenį.
Šių metų konferencijos temos pasirinktos neatsitiktinai. MCO signatarų apklausoje autonomijos stiprinimas ir akademinės laisvės apsauga vis sudėtingesnėje ir labiau reguliuojamoje aplinkoje buvo įvardyti tarp svarbiausių dabarties rūpesčių. Greta jų išskirti visuomenės pasitikėjimo, socialinės atsakomybės ir populizmo augimo klausimai.
Kodėl XXI amžiaus universitetams vėl tenka ginti principus, kuriuos demokratinėse valstybėse jau buvome linkę laikyti savaime suprantamais?
Apie tai prieš Vilniuje vyksiančią konferenciją kalbamės su Lietuvos mokslų akademijos prezidentu prof. habil. dr. Vytautu Nekrošiumi, šios konferencijos globėju.
Autonomija ir demokratija
Prof. habil. dr. V. Nekrošius universitetų autonomijos klausimą tiesiogiai sieja su demokratijos būkle.
„Pasaulyje vis daugėja iššūkių demokratijai, kai politinės galios vis labiau siekia riboti žmonių laisves, reguliuoti jų gyvenimą bei faktiškai nušalinti pagrindinį suvereniteto nešėją Tautą nuo valstybės valdymo procesų. Akivaizdu, kad to siekiančioms politinėms grupėms nepriklausomi ir autonomiški universitetai, kuriuose ugdomas kritinis mąstymas, labai trukdo. Todėl nemažoje dalyje pasaulio valstybių universitetų autonomijoms yra iškilusi reali grėsmė“, – sako profesorius.
Ši mintis leidžia į autonomiją pažvelgti plačiau. Ji nėra universiteto privilegija ar teisė veikti be atsakomybės visuomenei. Autonomija pirmiausia reiškia galimybę universitetui vykdyti savo misiją vadovaujantis mokslo, akademinės etikos ir argumentuotos diskusijos principais, o ne besikeičiančiais politiniais poreikiais.
Demokratinei visuomenei universitetas reikalingas ne tik todėl, kad rengia specialistus. Jis reikalingas ir kaip vieta, kurioje galima tikrinti nusistovėjusias nuostatas, ginčyti autoritetus ir kelti klausimus, kurių atsakymai nebūtinai yra patogūs.
Kas nutinka, kai universitetą finansuoja valstybė?
Universiteto autonomija neišvengiamai susiduria su labai praktišku klausimu. Didelė aukštojo mokslo veiklos dalis finansuojama viešosiomis lėšomis. Valstybė kelia universitetams lūkesčius, o visuomenė pagrįstai tikisi kokybės ir apčiuopiamos naudos. Kur tokiu atveju baigiasi teisėtas lūkestis ir prasideda kišimasis?
Prof. habil. dr. V. Nekrošius vieną jautriausių ribų mato pačiame finansavimo modelyje.
„Realus pavojus universitetų autonomijai gali kilti tuo atveju, jeigu jų finansavimas viešaisiais finansais yra grindžiamas ne konkrečiais ir aiškiai apibrėžtais kriterijais. Tais atvejais, kai politikams priklauso plati diskrecijos teisė dėl universitetų finansavimo apimties, kyla realus pavojus, kad šia teise bus imta piktnaudžiauti.
Kitas svarbus universitetų finansinio savarankiškumo kriterijus yra jų galimybė uždirbti papildomų, ne biudžetinio finansavimo, lėšų. Šioje srityje universitetai Lietuvoje turi gana plačias ir palankias galimybes.“
Taigi svarbus ne vien klausimas, kiek valstybė universitetams skiria lėšų. Ne mažiau svarbu, kokiais principais šie sprendimai priimami. Kuo kriterijai aiškesni ir stabilesni, tuo mažesnė rizika finansavimą paversti politinės įtakos priemone.
Šis klausimas įgauna dar vieną matmenį geopolitinio nesaugumo sąlygomis. MCO konferencijoje atskirai bus svarstoma, ar universitetai gali priimti valstybės formuojamus saugumo prioritetus nepakenkdami savo pagrindinėms misijoms. Lietuvai tai nėra teorinė dilema. Valstybė turi teisėtą interesą saugoti jautrias technologijas, tyrimus ir duomenis, tačiau kartu svarbu išsaugoti ribą, už kurios saugumo argumentas nepradėtų nepagrįstai riboti akademinio bendradarbiavimo ir tyrimų laisvės.
Ar akademinė laisvė turi ribas?
Universiteto autonomijos neįmanoma atskirti nuo akademinės laisvės. Tačiau ir ši laisvė nėra absoliuti.
„Akademinės laisvės ribos yra labai plačios ir pirmiausia yra susijusios su Konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių ribomis. Pavyzdžiui, žodžio laisvės ribos apibrėžtos Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Konstitucijos 21 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad su žmogumi be jo žinios ir laisvo sutikimo negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai bandymai“, – teigia prof. habil. dr. V. Nekrošius.
Todėl esminis klausimas yra ne tai, ar akademinė laisvė gali turėti ribas, bet kokiu pagrindu jos brėžiamos. Riba, sauganti žmogaus teises ir orumą, nėra tas pats, kas ribojimas, atsirandantis todėl, kad tyrimo tema, mokslinė išvada ar akademiko pozicija tampa politiškai nepatogi.
Kodėl tai turėtų rūpėti ne tik universitetams?
Tačiau esminis klausimas peržengia akademinės bendruomenės ribas. Kodėl žmogui, kuris universitete nei studijuoja, nei dirba, apskritai turėtų rūpėti jo autonomija?
Prof. habil. dr. V. Nekrošiaus atsakymas aiškus:
„Laisvi universitetai yra svarbūs laisvos ir demokratinės visuomenės egzistavimo garantai. Panaikinus arba esmingai apribojus akademinę laisvę, plačiai atveriami vartai diktatūrų ir kitokių nedemokratinių valdymo formų įsigalėjimui. Rusijos ir Baltarusijos pavyzdžiai tai puikiai įrodo.“
Universitetas yra viena iš institucijų, kurių paskirtis neapsiriboja jau sukauptų žinių perdavimu. Jis moko tikrinti tai, ką laikome žinojimu, atskirti argumentą nuo autoriteto, faktą nuo nuomonės, kritinį klausimą nuo nelojalumo.
Todėl akademinės laisvės silpnėjimas retai būna vien universitetų problema. Dažniausiai jis vyksta kartu siaurėjant nepriklausomų institucijų, viešosios diskusijos ir pilietinės visuomenės erdvei.
Kodėl ši diskusija vyksta Vilniuje?
Ne mažiau reikšmingas būsimos konferencijos kontekstas. Pačioje MCO programoje pabrėžiama Lietuvos vieta regione, jos ryšiai su Ukrainos universitetais ir būsimas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai 2027 metais. Programoje numatyta diskusija ir apie universitetų vaidmenį Ukrainos, Moldovos bei kitų valstybių europinės integracijos procesuose.
Todėl pasirinkimas tarptautinę diskusiją surengti Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, turi ne vien organizacinę reikšmę.
MRU vaidmuo šioje konferencijoje neapsiriboja jos organizavimu. Universitetas tampa erdve, kurioje susitiks skirtingų valstybių akademinės patirtys ir bus ieškoma atsakymų, ką šiandien reiškia universiteto autonomija, atsakomybė ir gebėjimas išlikti laisvam sparčių politinių, technologinių ir geopolitinių pokyčių sąlygomis.
Neatsitiktinai konferencijos pavadinime kalbama apie žingsnį „anapus atsparumo“. Vien gebėjimo atsilaikyti universitetui gali nebepakakti. Vis dažniau iš jo tikimasi aktyvaus vaidmens ginant akademines vertybes, stiprinant demokratinę kultūrą, kuriant visuomenės pasitikėjimą ir kartu neprarandant savarankiškumo.
Todėl universitetų autonomijos klausimas galiausiai nėra vien klausimas apie tai, kiek laisvės reikia pačiam universitetui.
Tai klausimas apie tai, kokio universiteto reikia laisvai visuomenei ir ar pati visuomenė pasirengusi saugoti instituciją, kurios vertė atsiskleidžia gebėjimu mąstyti savarankiškai, abejoti tuo, kas laikoma savaime suprantama, ir kelti nepatogius klausimus. Tai, kaip į šį klausimą atsakome, daug pasako ne tik apie universiteto autonomijos ribas, bet ir apie pačios demokratinės visuomenės brandą.
„Magna Charta Observatory“ (MCO) telkia „Magna Charta Universitatum“ principams įsipareigojusius pasaulio universitetus. Jos veiklos pagrindas yra akademinės laisvės, institucinės autonomijos ir universitetų atsakomybės visuomenei stiprinimas. Šiuo metu „Magna Charta Universitatum“ yra pasirašę daugiau kaip 1 000 universitetų iš 94 pasaulio šalių.
About the Author
