Neprarasti humoro jausmo ir išlikti žmogumi – tokį tikslą sau kelia Klaipėdos universitete (KU) išplėstinės praktikos slaugos magistrantūrą studijuojantis Deividas Buividas. Tęsti slaugos studijas jis tvirtai apsisprendė po humanitarinės misijos žemės drebėjimo paveiktoje Venesueloje. Slaugytojas joje praleido 14 dienų, 12 iš jų teikė pagalbą nuo stichijos nukentėjusiems žmonėms.
„Kol matai informaciją ekrane ar girdi skaičius, nelaimę suvoki gana abstrakčiai. Tačiau kai priešais save matai konkretų žmogų, jo šeimą, jo baimę ir tai, kaip per labai trumpą laiką pasikeitė jo gyvenimas, viskas tampa labai realu. Tada supranti, kad nelaimės masto neįmanoma išmatuoti vien skaičiais. Už kiekvieno skaičiaus yra žmogus, šeima ir labai konkreti istorija“, – sako D. Buividas.
D. Buividas iš pradžių dirbo kaip vienas iš dviejų Lietuvos paieškos ir gelbėjimo komandos (LERT) medikų, vėliau prisijungė prie Lietuvos mobiliosios skubiosios medicinos pagalbos komandos (EMT). Jos įrengtoje lauko ligoninėje netoli sostinės Karakaso esančiame La Guairos regione medicinos pagalba suteikta apie 230 pacientų.
Planą iki pietų tekdavo pakeisti tris kartus
Atvykus į Karakasą D. Buividą pirmiausia nustebino kontrastas: iš vienos pusės – didelis, gyvas ir intensyvus miestas, iš kitos – žmonių nerimas, nežinomybė ir neseniai patirto stipraus sukrėtimo žymės. Tikrasis nelaimės mastas atsiskleidė pradėjus dirbti su pacientais ir jų šeimomis.
„Mano darbas buvo toks, kokio ir galima tikėtis iš slaugytojo ekstremalios situacijos metu – pasirūpinti pacientais, padėti komandai ir būti pasiruošusiam tam, kad ryte turėtą planą iki pietų gali tekti pakeisti tris kartus. Ekstremaliojoje medicinoje tai, galima sakyti, beveik tradicija“, – pasakoja D. Buividas.
Lauko sąlygomis komandai teko prisitaikyti prie ribotų išteklių, laiko stokos ir nuolat kintančių aplinkybių. Pasak slaugytojo, sunku buvo ne tik gydyti fizines žaizdas, bet ir matyti žmonių psichologinį sukrėtimą – kai kurie jų per kelias akimirkas neteko namų, saugumo ar artimųjų.
„Profesinė ramybė nereiškia, kad turi tapti bejausmis. Tu matai žmogaus skausmą, jį jauti ir supranti, tačiau tuo pat metu žinai, kad šią akimirką pagrindinė tavo užduotis – padėti. Emocijos niekur nedingsta – tiesiog kartais joms tenka palaukti. Pirmiausia padedi pacientui, o savąsias emocijas gali susitvarkyti, kai darbas baigiasi“, – sako jis.
Žmogiškumas neturi sienų
D. Buividą sukrėtė ir kartu sužavėjo vietinių žmonių dvasinė stiprybė bei dėkingumas. Jam ypač įsiminė vyresnio amžiaus moteris, kuri, pati nieko neturėdama, po suteiktos pagalbos primygtinai norėjo pasidalyti paskutiniu savo turimu vaisiumi. „Tokios akimirkos įrodo, kad žmogiškumas ir šiluma neturi sienų ar kalbos barjerų“, – prisimena slaugytojas.
Už reikšmingą indėlį padedant nuo stichinės nelaimės nukentėjusiems žmonėms Lietuvos komandos nariai buvo apdovanoti „Venesuelos didvyrių“ medaliais. D. Buividas šį apdovanojimą pirmiausia laiko bendro darbo įvertinimu.
„Tokiose misijose nėra vieno žmogaus, kuris padaro viską. Vieni gydo ir slaugo, kiti organizuoja, planuoja, rūpinasi logistika, ryšiu ir padeda vieni kitiems. Medalį gali pasidėti į stalčių, bet patirties, žmonių ir istorijų, kurias parsivežei, į stalčių neįdėsi“, – sako D. Buividas.
Misija sustiprino sprendimą tęsti studijas
Patirtis Venesueloje sustiprino D. Buivido sprendimą profesinį kelią tęsti Klaipėdos universitete – jis studijuos Išplėstinės praktikos slaugos magistrantūrą.
„Ekstremaliose situacijose labai aiškiai pamatai, kiek daug priklauso nuo profesionalo kompetencijos, gebėjimo kritiškai mąstyti ir priimti sprendimus, kai nėra daug laiko svarstymams. Slaugytojo darbas šiandien gerokai platesnis nei vien procedūrų atlikimas – reikia klinikinio mąstymo, gebėjimo vertinti paciento būklę, priimti sprendimus ir dirbti komandoje net labai sudėtingomis sąlygomis“, – teigia D. Buividas.
Išplėstinės praktikos slaugos magistrantūrą jis mato kaip natūralų kitą profesinio kelio žingsnį. Ateityje D. Buividas norėtų toliau dirbti klinikinėje srityje, stiprinti kompetencijas ir, jei bus galimybių, prisidėti prie skubiosios bei ekstremaliosios medicinos.
„Kol kas planas paprastas: kuo daugiau išmokti, kuo daugiau padėti ir neprarasti humoro jausmo. Nes medicinoje kartais reikia ne tik gero klinikinio mąstymo, bet ir mokėjimo išlikti žmogumi“, – apibendrina D. Buividas.
About the Author
