Šiuolaikinėje mokykloje mokytojui vis dažniau praverčia ne tik gilios vieno dalyko žinios, bet ir gebėjimas derinti skirtingų dalykų žinias ir kompetencijas. Antroji specializacija gali padėti mokytojui subalansuoti darbo krūvį mokykloje, suteikti daugiau galimybių integruoti skirtingus dalykus ar net paskatinti keisti darbo pobūdį.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja, projekto „TĘSK: ateik, tobulėk, prisidėk!“ vadovė Ilona Tandzegolskienė-Bielaglovė sako, kad į papildomas studijas ateina labai skirtingos patirties turintys pedagogai. Vieni nori įgyti antrą specializaciją, kiti – persikvalifikuoti.
Antra specializacija – ir mokytojui, ir mokyklai
Pasak I. Tandzegolskienės-Bielaglovės, papildomų studijų metu mokytojas gali pasirinkti dar vieną dėstomo dalyko specializaciją ir ją derinti su jau turima. Derinių būna įvairių: istorija ir vokiečių kalba, biologija ir chemija, matematika ir informatika, pradinis ugdymas ir matematika, ikimokyklinis ugdymas ir dailė ar technologijos.
„Mūsų kultūroje įprasta kalbėti apie vieno arba dviejų dalykų mokytoją. Dažnai sakoma, kad vieno dalyko mokytojas labai giliai išmano savo dalyką, tačiau šiandien vis dažniau kalbame apie tai, kad svarbus ir gebėjimas greitai persiorientuoti, turėti ne tik gilių dalyko žinių, bet ir platų tarpdiscipininį matymą“, – teigia I. Tandzegolskienė-Bielaglovė.
Toks modelis, anot pašnekovės, Europoje nėra neįprastas. Remdamasi savo patirtimi ji pateikia Suomijos ir Norvegijos pavyzdį, kur rengiami 2 arba 3 dalykų mokytojai, tuo tarpu Danijoje rengiami jau trijų dalykų mokytojai, o Šveicarijoje net keturių dalykų mokytojai. Lietuvoje dvi specializacijos gali būti ypač aktualios tiems pedagogams, kurių dėstomam dalykui skiriama nedaug savaitinių pamokų. Derindamas du dalykus mokytojas gali užsitikrinti pakankamą darbo krūvį vienoje mokykloje. Kelių sričių kompetencijos taip pat praverčia taikant integruotą arba fenomenais grįstą ugdymą.
Į studijas ateinančių mokytojų pasirinkimai išties labai skirtingi. Vieni mokytojai pasirenka pereiti į pradinį ugdymą, o kiti, priešingai, iš pradinių klasių mokytojo pereina dirbti konkretaus dalyko mokytoju ir darbuojasi su vyresnio amžiaus mokiniais. Pasitaiko ir didesnių pokyčių – dalyko mokytojai renkasi ikimokyklinį ugdymą arba specialiosios pedagoginės pagalbos specialisto profesiją.
„Tai jau labai stiprus pokytis – iš gimnazijos ar progimnazijos pereinama į kitokiu principu veikiančią organizaciją, kur visiškai kitoks ugdymo turinys, o pasirinkus pagalbos specialisto kelią keičiasi ir pačios profesinės funkcijos. Tai dideli pokyčiai. Kai tenka dirbti su šiais pedagogais, matau, kad jie tikrai yra labai motyvuoti, o sprendimą keisti profesinės veiklos kryptį priėmė labai tikslingai ir sąmoningai“, – akcentuoja I. Tandzegolskienė-Bielaglovė.
Į mokyklą atėjo dviem mėnesiams
VDU Švietimo akademijoje vokiečių kalbos modulį baigusi geografijos ir vokiečių kalbos mokytoja Gintarė Budrienė mokytoja tapti neplanavo. Nuo vaikystės ją domino geografija, kelionės ir turizmas, todėl studijuodama Vilniaus pedagoginiame universitete ji pasirinko geografiją. Tuo metu mokyklą įsivaizdavo kaip studijų metu įgytų žinių pritaikymo vietą, bet ne kaip savo profesinį kelią.
Viskas pasikeitė pandemijos metu. Sustojus turizmo sektoriui ir pasibaigus motinystės atostogoms, Gintarė nusprendė išbandyti savo specialybę mokykloje.
„Man buvo įdomu įgyti geografinių žinių, o pandemijos metu, kai turizmas buvo visiškai sustojęs, kaip tik baigėsi mano dukros auginimo atostogos. Pagalvojau: gal reikia pabandyti savo specialybę, kurią turiu įgijusi? Atėjau į mokyklą dviem mėnesiams – tik užbaigti mokslo metų, kol mokytoja atostogavo. Ir pasilikau. Dabar jau dirbu čia šeštus metus“, – pasakoja G. Budrienė.
Pradėjusi dirbti mokykloje Gintarė atrado galimybę pritaikyti ir kitą nuo vaikystės ją dominusią sritį – vokiečių kalbą bei domėjimąsi Vokietija ir jos kultūra.
Mokykla, kurioje ji dirba, priklauso pasauliniam vokiečių kalbos ir tarpkultūrinio bendradarbiavimo tinklui PASCH. Pastebėjusi, kad geografijos mokytoja laisvai bendrauja vokiškai, mokyklos administracija pakvietė ją savo kalbos žinias pritaikyti neformaliojo švietimo veiklose.
Atsiradus galimybei studijuoti vokiečių kalbos modulį, Gintarė ja pasinaudojo ir tapo pirmosios šių studijų laidos studente. Šiandien ji moko ir geografijos, ir vokiečių kalbos.
Paklausta, kas ją paskatino pasilikti mokykloje, G. Budrienė pirmiausia išskiria darbo dinamiškumą. Anot jos, mokytojo profesijoje neįmanoma ilgai vadovautis vienu scenarijumi – kiekviena diena, kiekviena klasė ir net ta pati pamoka gali būti vis kitokia.
„Mane labiausiai įtraukė tai, kad čia nėra nė vienos vienodos dienos ir pamokos. Net jei tema ta pati, kiti mokiniai, jų nuotaika, emocija, kažkokie buvę įvykiai. Tai labai dinamiškas, veiklus darbas. Mane džiugina mokinių akyse matomas džiaugsmas, patyrus sėkmę, jų pasitikėjimas savimi, žinių atradimas. Tie dalykai, kai gali ne tik gauti, bet ir duoti, mane labai džiugina“, – sako mokytoja.
Gintarės teigimu, būtent nuolatinis poreikis ieškoti skirtingų būdų sudominti mokinius neleidžia mokytojo darbui tapti monotoniškam. Net ir tą pačią temą skirtingoms klasėms ji gali pateikti kitaip: vienus mokinius įtraukia judesio žaidimai, kitus – pokalbis ar darbas su žemėlapiu, tretiems reikia daugiau teorinės medžiagos.
„Kiekvienas vaikas, kiekviena klasė turi savo energiją. Visos grupės yra skirtingos, todėl stebiu situaciją ir viską keičiu. Man svarbu ne pats metodas, o galutinis rezultatas – tai, ką norime pasiekti“, – savo požiūrį į darbą atskleidžia G. Budrienė.
Toks lankstumas, jos manymu, turi derėti su aiškiais susitarimais ir nuoseklumu. Gintarė juokauja, kad jos pamokose turi būti „vokiška tvarka“, tačiau joje visuomet atsiranda vietos ir žaidimui, ir humorui.
„Aš esu ta, kuri gali būti ir labai griežta, bet mokiniai gerbia mokytojus, kurie laikosi savo žodžio ir taisyklių. Jiems viskas aišku, jie žino, kaip turi būti“, – sako mokytoja.
Pradėjusi mokyti vokiečių kalbos, G. Budrienė išsikėlė tikslą – parodyti mokiniams, kad ši kalba gali būti ne tik dar vienas mokomasis dalykas, bet ir raktas į platesnes studijų, darbo bei tarptautinio bendravimo galimybes.
„Mano tikslas buvo populiarinti vokiečių kalbą. Kadangi esame PASCH mokykla, turime ir tam tikrą išskirtinumą. Kai pradėjau dirbti, mokiniai nuo penktos klasės vokiečių kalbos mokydavosi po vieną pamoką per savaitę – žaidimo forma, su įvairiomis dainelėmis, kad įgytų kalbos pagrindus. Pastebėjau, kad gramatika kartais vaikus išgąsdina. Reikia daugiau žaismingumo, daugiau žaidimo“, – sako mokytoja.
Jos pastangos davė rezultatų – vokiečių kalbą besirenkančių mokinių skaičius mokykloje pradėjo augti. Galiausiai susidomėjimas šia kalba tapo toks didelis, kad pirmą kartą mokyklos istorijoje vokiečių kalbos grupę teko dalyti į dvi. Šiandien mokykloje jau mokosi dvi vokiečių kalbos grupės.
Mokytoja pastebi, kad vaikų pasirinkimams įtakos turi ne tik jų pačių interesai, bet ir tėvų požiūris. Todėl Gintarė stengiasi ne tik mokyti kalbos, bet ir parodyti, kodėl verta ją mokytis ir kokias galimybes ji gali atverti ateityje.
Čia jai praverčia ir geografijos žinios. Kalbos pamokose ji mokiniams pasakoja apie vokiškai kalbančias Europos šalis, jų kultūrą, žmones ir galimybes.
„Anglų kalba – tai jau normalu, visi ją turi mokėti. Tačiau mokėdami daugiau kalbų turime visai kitokias galimybes. Parodau žemėlapį, kuriame aiškiai matyti vokiškai kalbančios Vidurio Europos šalys. Tada mokiniai suklūsta: „Tikrai?“ Norisi jiems atskleisti tos kalbos galimybes“, – pasakoja G. Budrienė.
Mokytoja su mokiniais kalba ir apie galimybes studijuoti bei dirbti užsienyje. Jos nuomone, anglų kalba šiandien suteikia platų tarptautinio bendravimo pagrindą, tačiau papildomos kalbos mokėjimas leidžia geriau pažinti kitą kultūrą ir užmegzti artimesnį ryšį su žmonėmis.
„Juk į svečias šalis važiuojame ir studijuoti, ir dirbti. Be abejo, galime puikiai komunikuoti kitomis užsienio kalbomis, ypač anglų, kaip tarptautine kalba. Tačiau kalbėdamas žmogaus gimtąja kalba turėsi visai kitokias galimybes ir pats jausiesi daug geriau. Šitą dalyką visada akcentuoju“, – teigia ji.
G. Budrienė pabrėžia, kad daugiakalbystė šiandien suteikia daugiau galimybių pažinti pasaulį, studijuoti, dirbti ir kurti ryšius su kitų šalių žmonėmis.
Studijos pritaikytos dirbantiems mokytojams
VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja I. Tandzegolskienė-Bielaglovė pastebi, kad svarstantiesiems apie papildomas studijas dažnai kyla klausimas, kaip jas pavyks suderinti su darbu.
„Jeigu galvoje vis kirba mintis dar kartą atsiversti skelbimą, ieškoma informacijos apie persikvalifikavimo studijas, tikrai kviečiu rinktis ir ateiti studijuoti. Suderinti tikrai įmanoma. Studijos organizuojamos taip, kad konsultacijos dažniausiai vyksta vakarais, iš anksto numatytu laiku, o paskaitos vakarais arba dažniausiai penktadieniais ir šeštadieniais. Šiose studijose dirbama pagal modulių sistemą arba vienu metu derinami tik du ar trys dalykai, kad nebūtų labai didelio naujos informacijos srauto. Todėl studijas galima suderinti su darbu. Svarbiausia – motyvacija. Jeigu ji yra, tikrai verta ateiti ir dalyvauti“, – sako I. Tandzegolskienė-Bielaglovė.
G. Budrienė neslepia, kad papildomos studijos pareikalavo nemažai laiko ir pastangų. Jos paskaitos vykdavo penktadieniais ir šeštadieniais.
„Aš studijavau savaitgaliais – paskaitos vykdavo penktadieniais ir šeštadieniais. Taip, buvo sunku. Savaitgaliai buvo paskirti mokslui, o man, labai mėgstančiai keliauti, tai buvo sudėtinga. Bet džiaugsmas, kurį po to gauni, yra vertas to laiko ir visų tų pastangų“, – pasakoja mokytoja.
Daugiau lankstumo keičiantis darbo krūviui
Šiuo metu G. Budrienė moko ir geografijos, ir vokiečių kalbos. Pasak jos, darbas dviejose srityse suteikia daugiau lankstumo, pamokos tampa įvairesnės, o skirtingų dalykų žinias galima kūrybiškai derinti tarpusavyje.
„Darbas dviejose srityse suteikia savotiško laisvumo. Pamokos tampa įvairesnės. Dabar vis labiau populiarėja CLIL – integruotos pamokų veiklos. Turėdamas dvi specialybes pats gali daug ką integruoti“, – sako G. Budrienė.
Dvi specializacijos praverčia ir tuomet, kai keičiasi mokytojų darbo krūviai. Gintarės teigimu, turint daugiau nei vieno dalyko kompetenciją atsiranda daugiau galimybių išlaikyti stabilesnį darbo krūvį.
„Gali pasikeisti darbo krūvis, o turėdamas dvi specialybes esi lankstesnis. Jeigu kolegų darbo krūviai mažėja, mano krūvis nemažėja. Viena priežasčių – turiu dvigubą specialybę. Ir tada jau atsiperka tas vargas ir laikas, kurį tam skyriau. Čia galima įžvelgti įvairiausių aspektų – ir profesinių, ir finansinių“, – pasakoja mokytoja.
Tačiau Gintarei studijos davė kur kas daugiau nei papildomą kompetenciją. Ji džiaugiasi studijų metu sutiktais dėstytojais, jų profesionalumu ir gebėjimu paskaitas susieti su realiu mokytojo darbu.
„Man labai pasisekė su dėstytojais. Jie buvo labai geri savo srities specialistai, paskaitos – įdomios, gyvos ir tikrai naudingos. Labiausiai patiko tai, kad daug ką galėjau iš karto pritaikyti savo darbe. Tai nebuvo vien teorija, kurią išmoksti egzaminui ir pamiršti. Paskaitose gaudavau idėjų, kurias galėjau parsinešti į klasę ir išbandyti su savo mokiniais“, – savo patirtimi dalijasi G. Budrienė.
About the Author
