Popierių, peiliuką ir begalinę kantrybę 20-metis Nojus Žusinas pavertė savo kūrybos įrankiais. Karpiniais susidomėjęs dar mokykloje, šiandien jaunosios kartos tautodailininkas kuria darbus, kuriuose susipina lietuvių liaudies tradicijos, gamtos ir architektūros motyvai, astronomija, mistika bei abstrakčios kompozicijos.
Būdamas vos 17-os Nojus surengė pirmąją personalinę parodą „Juodai baltos vizijos“, o po metų pristatė ir antrąją didelės apimties parodą „Balti raštai“. Nors karpinių menas dažnai siejamas su tradiciniais lietuviškais raštais, Nojus į jį žvelgia savaip – popieriuje kuria savitą vizualinį pasaulį ir nebijo eksperimentuoti.
Jaunąjį tautodailininką labiausiai žavi kūrybos procesas
Šiandien Nojaus karpinių stilių galima suskirstyti į tradicinės tematikos, vaizduojamojo meno ir abstrakčius karpinius. Dauguma tradicinės tematikos karpinių yra karpytos prieverpstės, vaizduojamojo meno darbai susidaro iš įvairių tematikų ir vaizdinių (gamta, gyvūnai, architektūra, astronomija, pasakos ir mistika), o abstraktūs karpiniai sudaryti iš atsikartojančių raštų, struktūruotų kompozicijų ir simetrinių atvaizdų.
Vilniaus tautodailininkų sąjungai priklausantis Nojus sako, kad prieš kone dešimtmetį atrastas užsiėmimas labiausiai jį sudomino dėl paties proceso: „Popieriaus pjaustymas ir karpymas suteikia sunkiai paaiškinamą pasitenkinimo jausmą.“
Laiko, praleisto prie karpinių, vaikinas sako neskaičiuojantis, tačiau prisimena, kad paskutinis ilgiausiai užtrukęs darbas yra iš pirmosios parodos – jam atlikti prireikė maždaug 13 valandų vien karpymo, neskaičiuojant piešimo ir pertraukų.
„Apskritai, procesas nuo idėjos iki galutinio rezultato, yra pakankamai paprastas. Pirmiausia skiriu laiko idėjų generavimui, tada jas perteikiu ant popieriaus. Kadangi mano idėjos lakesnės nei piešimo įgūdžiai, dažniausiai prireikia kelių kartų, kad vaizdą perteikčiau taip, kaip įsivaizdavau“, – dalinasi jaunasis menininkas, šiuo metu studijuojantis Kauno kolegijoje.
Vėliau, pasakoja Nojus, vyksta karpymas: „Jo metu pakankamai dažnai keičiu peiliuką, taip užtikrindamas švelnesnį karpymą. Paskutinis žingsnis – rėminimas: reikia išsirinkti tinkamą popierių, priklijuoti darbą ir jį įrėminti.“
Karpinių kūrime – ne tik džiaugsmas, bet ir iššūkiai
Nors toks užsiėmimas iš šalies gali pasirodyti kaip puikus būdas atsipalaiduoti, Nojus atskleidžia ir kitą jo pusę – nuo sąnarių skausmų iki kūrybinių blokų.
„Karpant ilgesnį laiką, pradeda skaudėti pirštų sąnarius ir tas skausmas būna jaučiamas pakankamai ilgai. Tuo tarpu kalbant apie kūrybinę dalį, dažnai susiduriu su kūrybiniais blokais. Padaryti kažką originalaus yra sudėtinga, kai pasaulis pilnas dirbtinio intelekto, panašių idėjų“, – dalinasi vaikinas.
Vis dėlto, tai netrukdo Nojui mėgautis šia veikla: „Nors tai truputį banalu, bet viskas, kas susiję su karpymo menu, man kelia didelį džiaugsmą, o labiausiai džiaugiuosi galėdamas šio meno mokyti kitus.“
Vaikinas taip pat atskleidžia nemažai laiko skiriantis atsirinkti, ką nori kurti, dažnai ne kartą apgalvojantis visą procesą: „Kartais tai išties išeina į naudą – tada žinau, kad projektai ir darbai, kurių imuosi ir noriu pasidalinti su visais, yra mano autentiška išraiška.“
Pasakodamas apie ateities planus, Nojus atskleidžia norintis atidaryti asmeninę galeriją ar studiją: „Noriu susieti save su kūrybiniu ženklu, kuris toliau lydėtų mane kūrybiniame kelyje ir leistų žengti didesnius žingsnius.“
About the Author
