Priežastys, kodėl žmonės iš kitų šalių mokosi lietuvių kalbos, yra skirtingos. Vienus skatina šeimos ryšiai, kitus – studijos, darbas ar gyvenimas Lietuvoje. Vicky‘ei Reiter – Vienos universiteto Filologijos fakulteto doktorantei ir dėstytojai – lietuvių kalbos prireikė atliekant indoeuropeistikos tyrimus.
„Rekonstruojant prokalbę, reikia išmanyti ne tik senąją slavų, senąją graikų, lotynų ar sanskritą, bet ir baltų kalbas. Todėl nusprendžiau pradėti mokytis lietuvių kalbos. Indoeuropeistika yra sudėtinga sritis, skatinanti daug mokytis, pažinti skirtingas kalbas ir nuolat jas lyginti tarpusavyje: „Visi Vienos universitete studijuojantys indoeuropeistiką yra šiek tiek keistoki“, – pasakoja kalbininkė.
Jos gyvenimo principas paprastas – nuolat mokytis. Pašnekovė yra įsitikinusi, kad gyvenimas jai nebūtų toks įdomus, jei neturėtų galimybės nuolat sužinoti ir išmokti ko nors naujo. Lietuvių kalbos ji pradėjo mokytis įstojusi į trečiąsias savo magistro studijas – indoeuropeistiką. Pirmuosius metus lietuvių kalbą ji studijavo kaip pasirenkamąjį dalyką, o galimybę tęsti studijas antraisiais metais vadina dovana iš Lietuvos. „Lietuva remia ir mano studijas Vilniuje, todėl jaučiuosi jums labai dėkinga“, – priduria ji.
Paklausta, kas ją pačią atvedė į indoeuropeistikos studijas, V. Reiter sako tiksliai nebeprisimenanti. Istorinė kalbotyra ją domino jau seniai, o rimtesnė pažintis su šiuo mokslu prasidėjo dėstant slavų ir rusų kalbų istorinę gramatiką. Paskaitose pasitaikydavo pavyzdžių iš kitų indoeuropiečių kalbų, o tai ir paskatino domėtis, kaip gramatiniai reiškiniai galėjo veikti prokalbėje.
Netrukus ji pati pradėjo lankyti indoeuropeistikos paskaitas. „Buvo sudėtinga, bet tai buvo kažkas naujo“, – prisimena doktorantė. Ypač ją sužavėjo temos, su kuriomis per slavistikos studijas beveik nebuvo susidūrusi, pavyzdžiui, akcentologija.
Lietuvių kalbos žinias indoeuropeistė plečia Vilniuje – jau antrą vasarą lanko intensyvius Vilniaus universiteto vasaros kursus. „Man patinka, kad visi čia mandagūs ir kantrūs“, – apie lietuvių kalbos kursus sako ji. Kalbininkui mokytis kalbos turbūt sunkiau – neužtenka tiesiog išmokti žodį, dar norisi žinoti, kaip ir kodėl jis skamba būtent taip, teigia ji.
Pernai V. Reiter kursuose turėjo bendramintį – kitą kalbininką iš Vienos. „Buvome dviese. Vieną dieną vienas klausia apie kirčiavimą, antrą – kitas turi kokį nors kitokį lingvistinį klausimą. Tačiau šiemet – aš viena ir jau nenoriu įkyrėti ir visą laiką klausinėti: atsiprašau, čia tvirtagalė ar tvirtapradė priegaidė?“ – pasakoja ji.
Kai per vieną paskaitą VU prof. Meilutė Ramonienė pasakė, kad dėl kirčiavimo nereikėtų taip jaudintis – juk net lietuviai ne visada žino, kur ir kaip kirčiuoti, – kalbininkės tai, regis, nelabai paguodė. „Sėdžiu ir galvoju: mmm… bet…“ – šypsosi V. Reiter.
„Man labai patinka, kaip skamba lietuvių kalba. Džiaugiuosi jos mokydamasi. Taip, ji sudėtinga. Visi sako: „O, mūsų gramatika labai sudėtinga.“ Taip… Bet… Ne“, – juokiasi pašnekovė. Išgirdusi apie gausybę dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių, turi paprastą atsakymą: „Juk tai archajiška indoeuropiečių kalba – ko jūs norite?“
Didžiausias doktorantės džiaugsmas – mokantis lietuvių kalbos atpažinti tai, kas siekia indoeuropiečių prokalbę. Pavyzdžiui tą pačią pokalbio dieną per paskaitą nagrinėtas veiksmažodis tempti. V. Reiter iškart prisiminė sąsajas su kitų kalbų žodžiais, turinčiais tą pačią šaknį bei jos variantais. „Kai pamatau tokį pavyzdį, man labai patinka. Todėl ir mokausi baltų kalbų. Tas žodis toks senas, taigi – valio!“ – atradimo džiaugsmu dalijasi doktorantė.
Indoeuropeistės žinios mokantis lietuvių kalbos kartais iškrečia ir pokštų. „Kartais pavartoju žodį, o dėstytoja sako: tokio žodžio nėra. Aš sakau: bet juk yra!“ – prisimena V. Reiter. Žodis iš tiesų egzistuoja – tik ne dabartinėje, o senojoje lietuvių kalboje.
Tačiau net ir po trejų metų studijų pripažįsta: suprasti kalbą – dar nereiškia gebėti ja laisvai kalbėti. Perskaityti mokslinį straipsnį ar susirasti nežinomą žodį žodyne kartais gerokai lengviau nei tiesiog prabilti – ypač kai trukdo baimė suklysti.
„Kartais mano galva yra kaip kalėjimas: aš suprantu, noriu kalbėti, bet nepavyksta“, – prisipažįsta ji. Temų pokalbiui V. Reiter tikrai netrūksta. Pavyzdžiui, apie sportą galėtų daug kalbėti – dešimt metų žaidė futbolą, vaikystėje ir krepšinį.
Lietuvių kalba V. Reiter svarbi ne vien kaip dar viena išmokta kalba – jos reikia ir moksliniams tyrimams. Jos disertacijos tema – antrinių veiksmažodžių daryba slavų ir kitų indoeuropiečių kalbose. Ją Vienos universitete doktorantė pradėjo rengti 2023 metų pabaigoje. Didžiąją dalį tyrimo medžiagos ji renka iš senosios bažnytinės slavų kalbos šaltinių – seniausių rašytinių slavų kalbos paminklų, siekiančių IX amžių.
Doktorantę domina, kokiais dėsniais remiantis iš pamatinių žodžių buvo daromi nauji veiksmažodžiai: kodėl su vienais pamatais vartojama viena priesaga, su kitais – kita, kodėl vienos jų būdingesnės iš daiktavardžių, o kitos – iš būdvardžių daromiems veiksmažodžiams. Ieškant atsakymų slavų kalbų duomenis tenka lyginti su lietuvių, senosios graikų, sanskrito, germanų ir kitų indoeuropiečių kalbų duomenimis, siekiant rekonstruoti senesnę darybos sistemą.
„Jau matyti tam tikrų tendencijų, bet reikia dar daug dirbti. Pagrindinis mano klausimas – kodėl?“ – sako pašnekovė. Lietuva jai atrodo viena iš vietų, kur galėtų tęsti savo tyrimus, tuo labiau kad čia dirba mokslininkų, kurių tyrimų temos artimos jos disertacijai. Todėl Lietuvą ji mato ne tik kaip vietą mokytis kalbos, bet ir kaip galimybę ateityje bendradarbiauti su kalbininkais.
VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.
About the Author
