Seimo pavasario sesijoje pateiktos Žemės gelmių įstatymo pataisos, kuriomis siūloma nustatyti vienodą atstumą tarp karjerų ir gyvenamųjų bei kitų jautrių pastatų, toliau kelia diskusijų. Karjerų kaimynystėje gyvenančių žmonių keliamos triukšmo, dulkių ir veiklos kontrolės problemos yra realios ir turi būti sprendžiamos. Tačiau pagrindinis klausimas išlieka: ar geriausias būdas apsaugoti gyventojus yra visiems nustatyti vienodą fiksuotą atstumą neatsižvelgiant į konkrečios veiklos pobūdį ir faktinį poveikį?
Įstatymo pataisų iniciatorius Seimo narys Audrius Radvilavičius, grįsdamas siūlomą reguliavimą, remiasi Vokietijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos ir Nyderlandų patirtimi. Šie pavyzdžiai minimi ir bendruomenių išplatintame pranešime. Vis dėlto išsamiau pažvelgus į šių valstybių praktiką matyti, kad jose nurodomi atstumai nėra įstatymuose įtvirtinti absoliutūs draudimai. Dažniausiai tai orientaciniai arba procedūriniai kriterijai, kuriuos galima taikyti lanksčiai, atsižvelgiant į individualų poveikio aplinkai vertinimą ir taikomas poveikio mažinimo priemones.
Europos šalys reguliuoja poveikį, o ne atstumą
Šį pavasarį man kartu su kitais Lietuvos karjerų asociacijos atstovais teko lankytis Europos inertinių medžiagų sektoriaus tarptautiniame forume „Aggregate Europe“. Šis renginys vyko Kipre, kuris tuo metu pirmininkavo ES tarybai, į jį susirinko kalnakasybos sektoriaus atstovai ir ekspertai iš įvairių Europos šalių.
Diskutuojant apie karjerų veiklos reguliavimą išryškėjo bendra tendencija: daugelyje Europos šalių pirmiausia vertinamas realus veiklos poveikis aplinkai ir žmonėms, o ne pagal nutylėjimą pritaikomas vienodas draudiminis atstumas. Kartu įmonės skatinamos investuoti į technologijas, kurios mažina triukšmą, dulkėtumą, vibraciją ir kitą poveikį aplinkai.
Pavyzdžiui, Seimo nario minėti 300 ar 500 metrų atstumai Vokietijoje yra orientacinės rekomendacijos, naudojamos teritorijų planavimo procese. Karjerų eksploatacijai nenumatyti fiksuoti atstumai, kiekvienu atveju atliekamas individualus triukšmo, dulkėtumo, vibracijų ir kitų rodiklių vertinimas. Pagal tai nustatomas reikalingas atstumas ir kitos sąlygos karjero veiklai.
Kai kurios Vokietijos žemės, pavyzdžiui, Bavarija, naudoja vadinamuosius „atstumų katalogus“ (Abstandserlass), juose numatomi 300–500 metrų atstumai yra rekomendacijos savivaldybėms, planuojančioms naujas gyvenamąsias teritorijas šalia jau veikiančių pramonės objektų. Tokiu reguliavimu siekiama priešingo tikslo – riboti gyvenamųjų teritorijų plėtrą link pramoninių zonų.
Poveikį padeda sumažinti technologijos
Lenkijoje, geologijos ir kalnakasybos teisinėje bazėje (Prawo geologiczne i górnicze) taip pat nėra fiksuoto atstuminio ribojimo. Viešoje erdvėje paminėta 250 metrų riba nėra draudimas. Ji reiškia tik tai, kad tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, planuojant sprogdinimo darbus netoli gyvenamųjų namų, būtina atlikti išsamesnį poveikio aplinkai vertinimą.
Jeigu vertinimu įrodoma, kad planuojami darbai neviršys nustatytų saugumo ir aplinkosaugos normų, karjero veikla gali būti vykdoma ir arčiau gyvenamųjų teritorijų. Jei nustatomas galimas poveikis, pirmiausia vertinama, kaip jį sumažinti: įrengti akustinius pylimus, apsaugines želdinių juostas ar pritaikyti kitus technologinius sprendimus. Kai technologinių sprendimų nepakanka, tada taikomos atstumų ribos.
Nyderlanduose 300 metrų taip pat nėra visais atvejais privaloma riba. Tai „orientacinis atstumas“ (richtafstand), kurį galima mažinti, jei pasitelkti technologiniai sprendimai užtikrina atitikimą aplinkosauginiams reikalavimams.
Skandinavijoje atstumai taikomi pavojingesnėms veikloms
Švedijoje minimalaus fiksuoto atstumo tarp karjerų ir gyvenamųjų namų irgi nėra. Viešoje erdvėje paminėti 200 metrų greičiausiai susiję ne su bendra karjerų veikla, o su saugos reikalavimais vykdant sprogdinimo darbus.
Suomijos žemės išteklių gavybos įstatyme (Maa-aineslaki) smėlio ir žvyro kasybai taip pat nėra numatyti atstumo ribojimai. Šioje šalyje, kaip ir Lietuvoje, numatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos elektros linijų, kelių, dujotiekių ir kitų analogiškų objektų apsaugos zonoms, bet kasybos leidimas išduodamas remiantis individualiu poveikio aplinkai vertinimu.
LR Seime paminėta 150 metrų riba taikoma vykdant metalų rūdų, aukso, deimantų ar ličio bei tam tikros marmuro rūšies žvalgybą, kuomet atliekami specifiniai gręžimo ar kiti darbai su sunkiąja technika. Tačiau tai kito pobūdžio veikla nei šiuo metu Lietuvoje vykdoma išžvalgytų žemės gelmių išteklių gavyba.
Telkinių vietos pakeitimas – neįmanoma užduotis
Detaliai išžvalgyti naudingųjų iškasenų telkiniai užima vos 1 proc. Lietuvos teritorijos. Tai geografiškai fiksuotas, per tūkstantmečius susiformavęs gamtos turtas, kurio neįmanoma perkelti kitur.
Šių telkinių ribos yra oficialiai užfiksuotos Žemės gelmių registre ir atsispindi teritorijų planavimo dokumentuose. Į jas privaloma atsižvelgti planuojant bet kokią kitą veiklą, įskaitant ir teritorijų urbanizaciją. Svarbu suprasti gavybos specifiką: pradėjus eksploataciją viename telkinio gale bėgant laikui darbai persikelia į kitą. Karjeras nuolat „juda“, bet tik iš anksto patvirtinto telkinio ribose.
Tuo metu gyvenamieji namai ar sodybos per pastaruosius dešimtmečius statyti nesistemingai, neatsižvelgiant į žemės gelmėse esančius išteklius ir galimybes juos išgauti. Dėl to teiginys, kad „karjerai priartėjo prie gyvenamųjų namų“, atspindi tik dalį realybės. Kai kuriais atvejais gavyba gali būti plečiama link gyvenamųjų zonų. Vis dėlto dalis konfliktinių situacijų kyla dėl to, kad namai buvo pastatyti šalia telkinio, o išteklių gavybos procesas pasiekė iš anksto numatytas ribas.
Geroji užsienio šalių praktika rodo, kad kai kurios valstybės griežtai riboja naujų gyvenamųjų teritorijų plėtrą prie išteklių telkinių ar kitų pramonės objektų. Taip siekiama išvengti įtampų tarp gyventojų, verslo ir valstybės, tuo metu šalis gali efektyviai panaudoti turimus strateginius išteklius visuomenės poreikiams – kelių, geležinkelių tiesimui, būsto statybai, medicinos reikmėms ir kitoms svarbioms sritims.
Sugriežtinus reguliavimą kontrolės problema neišnyks
Moderniuose karjeruose naudojamos dulkių nusodinimo sistemos, akustiniai pylimai, šlapiojo sijojimo technologijos, kai kur jau pasitelkiama ir elektrinė technika. Tokios priemonės leidžia reikšmingai sumažinti poveikį aplinkai ir užtikrinti nustatytas normas atitinkančią gyvenimo kokybę, išlaikant protingą balansą tarp asmeninių lūkesčių ir visuomenės poreikių.
Kita vertus, jei karjerą eksploatuojanti įmonė nesilaiko reikalavimų ir netaiko būtinų apsaugos priemonių, jos veikla gali kelti diskomfortą net ir didesniu nei kelių šimtų metrų atstumu. Lietuvos karjerų asociacija tokių atvejų nepateisina – pažeidimai neturi būti toleruojami. Tikroji priežastis čia yra ne patys atstumai ar karjerų buvimas, o nepakankamas apsaugos priemonių taikymas, technologinės drausmės stoka ir veiksmingos kontrolės trūkumas.
Jei priežiūros sistema neveikia pakankamai efektyviai, būtina stiprinti kontrolę, numatyti adekvačią atsakomybę už reikalavimų nesilaikymą ir ieškoti veiksmingesnių pažeidimų prevencijos priemonių. Fiksuotos ribos nustatymas neužtikrins, kad įmonė laikysis darbo laiko, prižiūrės kelius, mažins dulkėtumą ar naudos tinkamą techniką.
Kokį sprendimo kelią pasirinksime?
Minėti pavyzdžiai rodo, kad Europos šalys taiko individualų poveikio vertinimą, skatina diegti pažangias technologijas, o prasidėjus žemės gelmių išteklių gavybai vykdo veiksmingą veiklos kontrolę.
Tikrasis uždavinys teigiamo pokyčio siekiantiems politikams – užtikrinti, kad žmonės gyventų saugioje ir kuo mažiau trikdomoje aplinkoje, įmonės laikytųsi nustatytų reikalavimų, o valstybė neprarastų galimybės atsakingai naudoti savo ribotus strateginius išteklius. Kitaip tariant, ieškoti ne formalių ribojimų, o realiai veikiančio interesų balanso.
Komentaro autorė dr. Tatjana Kuzavinienė, Lietuvos karjerų asociacijos prezidentė
About the Author
