Sužeisti vaikai, jaunų karių žvilgsniai ir suvokimas, kad karas per akimirką pakeitė jų gyvenimus – tai, kas po stažuotės Ukrainoje labiausiai įstrigo Klaipėdos universiteto (KU) Slaugos magistrantūros antro kurso studentei Kornelijai Dapkutei. Liepos pradžioje ji dalyvavo dvi savaites trukusioje Lietuvos medikų stažuotėje Ukrainoje. Studentė stebėjo darbą stabilizacijos punkte, sužeistųjų evakuacijas ir iš arti patyrė, kaip medikai dirba nuolatinės grėsmės sąlygomis.
„Sunkiausia buvo susidurti su žmonių, ypač vaikų, sužeidimais. Labai įsiminė ir sužeisti kariai – jų akys, žvilgsniai, suvokimas, kad dar visai neseniai už savo šalies laisvę kovojusio žmogaus laukia ilgas ir sudėtingas gijimas. Emociškai sunkiausia buvo ne patys sužalojimai, o mintis, kokias pasekmes jie turės jaunų žmonių gyvenimui“, – sako K. Dapkutė.
KU studentės stažuotę organizavo Ekstremalių sveikatai situacijų centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Stažuotę koordinavo papildomąsias slaugos studijas KU baigusi Vaiva Jankienė. Apie galimybę dalyvauti K. Dapkutė sužinojo Klaipėdos vaikų ligoninėje, kurioje dirba.
„Ši stažuotė buvo unikali galimybė iš arti pamatyti ir išmokti tai, su kuo įprastomis sąlygomis greičiausiai niekada nesusidurčiau. Mintis vykti į karo zoną kėlė nerimo, tačiau noras mokytis buvo stipresnis. Norėjau suprasti, kaip medikai dirba ekstremaliomis sąlygomis ir kokias pamokas galėčiau parsivežti bei pritaikyti savo, kaip slaugytojos, darbe“, – pasakoja studentė.
Svarbiausia buvo įsilieti į komandą
Lietuvos medikų vaidmuo kito pagal situaciją ir tai, kur tuo metu reikėjo papildomų rankų. Jie atliko įvairias pagalbines užduotis ir asistavo vietos medikams. Stabilizacijos punkte K. Dapkutė kartu su ten dirbusiais savanoriais dalyvavo evakuojant sužeistus karius į didesnių miestų ligonines. Kelionių metu ji stebėjo gyvybinius parametrus, sekė pacientų būklę ir veikė pagal vietos medikų nurodymus.
„Labai svarbu suprasti, kad pirmiausia ten vykome mokytis. Ukrainos medikai yra puikiai susidirbusi komanda, todėl mūsų užduotis buvo ne trukdyti, o įsilieti tiek, kiek tuo metu buvome reikalingi ir naudingi. Kartais didžiausia pagalba – tiesiog būti šalia, stebėti, mokytis ir padaryti tai, ko tuo metu iš tavęs reikia“, – pabrėžia K. Dapkutė.
Naktį – dronai ir raketų ataka
Ryškiausiai jos atmintyje išliko viena naktis stabilizacijos punkte netoli fronto.
„Turėjau vykti į naktinę evakuaciją, o keli kolegos iš Lietuvos išėjo manęs palydėti. Tuo metu virš mūsų pasirodė dronai. Tokioje vietoje niekada tiksliai nežinai, ką matai ir ko gali tikėtis. Vėliau, mums jau važiuojant į miesto ligoninę, prasidėjo raketų ataka“, – prisimena K. Dapkutė.
Kadangi ryšio nebuvo, buvo neįmanoma sužinoti, ar bazėje likusiems kolegoms nieko nenutiko. Tačiau labiausiai sukrėtė ne patirta baimė, o suvokimas, kad tai yra ukrainiečių kasdienybė.
Ukrainos medikų ramybė paliko didžiausią įspūdį
Pasak studentės, aplankytoje vaikų ligoninėje nuo karo pradžios iki K. Dapkutės stažuotės jau buvo gydyta daugiau kaip 300 vaikų. Tačiau net ir susidurdami su didžiuliu pacientų srautu bei sunkiomis traumomis vietos medikai išliko ramūs ir susitelkę.
„Ukrainos medikų ramybė stebino. Į ligonines atvežami kritinės būklės pacientai, tačiau darbas vyksta labai disciplinuotai ir organizuotai. Žavėjo jų gebėjimas išlikti susikaupusiems, tarpusavyje komunikuoti ir išlaikyti pagarbą vienas kitam pačiose sudėtingiausiose situacijose. Nepaisant karo ir milžiniško krūvio, kiekvienas pacientas jiems yra svarbus“, – sako KU studentė.
KU studijos padėjo suprasti, kas vyksta su pacientu
Stažuotės Ukrainoje metu K. Dapkutė rėmėsi KU studijų metu įgytomis žiniomis. Tačiau teorinės žinios – tik tvirtas pagrindas.
„Studijų metu įgytos žinios pravertė vertinant paciento būklę, stebint gyvybinius parametrus, suprantant, kas vyksta su pacientu ir kodėl atliekami vieni ar kiti veiksmai. Tačiau stažuotėje labai greitai supratau, kad teorinės žinios yra tik pagrindas. Daug išmokau stebėdama kitų medikų sprendimus ir darbo organizavimą“, – teigia ji.
Stažuotės dienomis nuovargio nebuvo kada pajusti sako K. Dapkutė: daug laiko praleista ligoninėse, mažai miegota, nes norėjosi kuo daugiau pamatyti ir išmokti.
„Tik grįžus supranti, kad emocinis nuovargis yra labai didelis. Kiekvienas, susidūręs su karo žiaurumu, grįžta šiek tiek pasikeitęs – galbūt ne iš karto tai pajunti, bet vėliau pradedi kitaip vertinti laisvę, saugumą ir galimybę ramiai grįžti namo po darbo“, – sako K. Dapkutė.
„Jau dabar norėčiau grįžti“
Nepaisydama patirtos įtampos, studentė sako nedvejodama vyktų dar kartą. Ji ragina būsimuosius slaugytojus pasinaudoti galimybėmis mokytis iš kolegų kitose šalyse.
„Jeigu tik turite galimybę vykti į stažuotes, misijas ar mokytis iš kolegų kitose šalyse – vykite. Tokios patirtys plečia profesines žinias ir augina kaip žmogų bei specialistą. Kuo daugiau mūsų pamatys ir supras karo realybę, tuo geriau būsime pasiruošę, jeigu tokių žinių ir įgūdžių kada nors prireiktų Lietuvoje. Pati tikrai važiuočiau dar kartą. Tiesą sakant, jau dabar norėčiau grįžti“, – sako K. Dapkutė.
About the Author
