Skolininko bankrotas kreditoriui dažnai skamba kaip blogiausia žinia: pinigų nėra, turtas prarastas, o galimybė susigrąžinti skolą atrodo minimali. Tačiau bankroto byla nebūtinai reiškia, kad kreditoriui belieka pasyviai laukti, kiek skolos bus padengta iš likusio turto.
Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenimis, 2026 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvoje pradėta 260 įmonių bankroto procesų, o ketvirčio pabaigoje jie buvo vykdomi 1 846 įmonėse. Baigtuose procesuose bendras kreditorių reikalavimų patenkinimas siekė 9,6 proc., o kitų privačių kreditorių grupėje – vos 1,5 proc.
Šie skaičiai primena svarbią taisyklę: teismo patvirtintas finansinis reikalavimas dar negarantuoja pinigų susigrąžinimo. Advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris ir nemokumo administratorius dr. Justas Sakavičius teigia, kad, norint išsaugoti bent realią galimybę atgauti skolą, kreditoriui dažnai reikia veikti aktyviai – aiškintis, kur dingo turtas, kokie sandoriai buvo sudaryti prieš bankrotą, ar administratorius išnaudojo visas priemones ir ar vadovų veiksmai nepadarė žalos kreditoriams.
Pirmas žingsnis – reikalauti informacijos
Kreditorius turi teisę gauti informaciją ne tik apie nemokumo proceso eigą, bet ir apie bankrutuojančios įmonės finansinę būklę. Kreditorius neturėtų pasitenkinti formaliais nemokumo administratoriaus atsakymais apie procesą, tačiau, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jis gali reikalauti duomenų apie nemokios įmonės veiklą bei sandorius. Jeigu paskutinėse finansinėse ataskaitose buvo matyti prekių atsargos, įranga, transporto priemonės, programinė įranga ar reikšmingos pirkėjų skolos, o iškėlus bankroto bylą šio turto nebeliko, kreditoriui verta klausti, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiomis sąlygomis šiuo turtu buvo disponuojama.
„Svarbu išsiaiškinti, kam, kada, kokiu pagrindu ir už kokią kainą turtas buvo parduotas, perduotas, nurašytas ar kitaip išimtas iš įmonės apskaitos. Tokiais atvejais gali būti reikalingi banko sąskaitų išrašai, didžiosios knygos duomenys, ilgalaikio turto apskaitos dokumentai, atsargų judėjimo duomenys, debitorių sąrašai ir sutartys su susijusiais asmenimis“, – teigia advokatas.
Kai vien bendros informacijos nepakanka – kreditorius turi teisę į įmonės veiklos patikrinimą
Jeigu, anot teisininko, kyla įtarimų, kad turtas prieš bankrotą galėjo būti perleistas susijusiems asmenims, veikla perkelta į kitą bendrovę ar sudaryti kreditoriams žalingi sandoriai, vien bendro pobūdžio informacijos gali nepakakti, o kreditorius įgyja teisę susipažinti su įmonės veikla pagal specialią įstatyme numatytą tvarką.
Tokiais atvejais kreditorius gali siekti dokumentų patikrinimo gavus teismo leidimą. Ši priemonė turi būti siejama su konkrečiu tikslu: galimu sandorio ginčijimu, kreditorių susirinkimo sprendimo skundimu ar tyčinio bankroto inicijavimu, ir teismui ją pritaikius, joks subjektas negali išsisukti nuo informaijos pateikimo kreditoriui.
„Todėl prieš kreipiantis į teismą svarbu pasiruošti: apsibrėžti tikrinamą laikotarpį, žinoti konkrečius įmonei vadovavusius asmenis, įtartinas sąskaitas ar sandorius, įvardinti teismui konkretų dingusį ar nenaudingai perleistą turtą bei įtarimų keliančias finansines operacijas. Taip pat svarbu turėti kompetentingų asmenų (pvz., advokatų, auditorių ir pan.) komandą, kuri atliks tikrinimą. Kitaip teismas gali nesutikti leisti atlikti dokumentų patikrinimą, o net ir tokį leidimą gavus, neturint specialių žinių, procesas gali būti bevaisis“, – teigia advokatas.
Tyčiniam bankrotui įrodyti yra keliama gana aukšta kartelė
Jeigu surinkta informacija rodo, kad įmonės turtas galėjo būti perleistas susijusiems asmenims, veikla perkelta į kitą bendrovę ar vadovas ilgą laiką nevykdė savo pareigų, gali būti pagrindas inicijuoti įmonei ir jos vadovams tyčinio bankroto procedūrą. Tačiau svarbu suprasti: tyčinis bankrotas nėra konstatuojamas vien dėl to, kad vadovas pavėlavo inicijuoti bankrotą, netvarkė apskaitos ar sudarė įmonei nenaudingą sandorį. Reikia pagrįsti ryšį tarp sąmoningai blogo valdymo ir įmonės nemokumo arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Praktiškai tai reiškia, kad kreditorius turi parodyti, kada įmonė tapo nemoki, kokie konkretūs veiksmai buvo atlikti, kas juos atliko ir kaip būtent tie veiksmai pakenkė kreditoriams.
„Ypač atidžiai vertinamos situacijos, kai veikla galėjo būti perkelta į kitą įmonę. Tokiu atveju svarbu ne tik formalūs akcininkų ar vadovų ryšiai, bet ir tai, ar į kitą bendrovę perėjo darbuotojai, klientai, įranga, prekių atsargos, programinė įranga, domenai ar kiti veiklai tęsti reikalingi ištekliai, kitaip tariant, į naują įmonę perkeltos senosios įmonės sutartys (turtinė nauda), bankrutuojančiai įmonei paliekant tik skolas“, – akcentuoja dr. J. Sakavičius.
Jei susiduriama su administratoriaus neveiklumu – galima reikšti netiesioginį ieškinį
Bankroto administratorius atstovauja įmonei ir turi siekti susigrąžinti jai priklausantį turtą. Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai aiški įmonės reikalavimo teisė lieka neįgyvendinta. Pavyzdžiui, bankrutuojanti įmonė gali turėti negrąžintą paskolą susijusiam asmeniui, neapmokėtų sąskaitų ar teisę susigrąžinti avansą. Jeigu administratorius nepagrįstai nesiima veiksmų, kreditorius gali svarstyti pareikšti netiesioginį ieškinį įmonės vardu.
Vis dėlto prieš pradedant tokį procesą būtina įvertinti ir ekonominę pusę. Pagal netiesioginį ieškinį priteistas turtas atitenka bankrutuojančiai įmonei ir papildo bendrą turto masę. Tai reiškia, kad bylą gali finansuoti vienas kreditorius, o naudą pagal kreditorių eiles gali gauti visi. Todėl prieš kreipiantis į teismą verta įvertinti ne tik teisinę perspektyvą, bet ir atsakovo mokumą, bylinėjimosi kaštus bei realią naudą konkrečiam kreditoriui.
Ar galima žalą prisiteisti tiesiogiai iš vadovo?
Kai tampa aišku, kad įmonės turto skolai padengti nepakaks, kreditoriai dažnai klausia, ar galima reikalauti žalos tiesiogiai iš buvusio vadovo ar akcininko.
„Vien nepatenkintas finansinis reikalavimas tokios teisės nesukuria. Ribotos atsakomybės bendrovės skola savaime netampa jos vadovo asmenine skola. Tiesioginis kreditoriaus ieškinys vadovui galimas tada, kai neteisėti veiksmai buvo nukreipti būtent į konkretų kreditorių: pavyzdžiui, jam buvo pateikta klaidinga informacija, nuslėpta tikroji įmonės finansinė padėtis, jis buvo suklaidintas sudarant sutartį arba turtas buvo išimtas iš įmonės turto masės siekiant išvengti atsiskaitymo su konkrečiu žinomu kreditoriumi“, – sako advokatas ir nemokumo administratorius dr. Justas Sakavičius.
Kita galimybė, anot jo, gali atsirasti tada, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatomas jį sukėlęs asmuo. Tokiu atveju, pasibaigus bankroto procesui ir likus nepatenkintam reikalavimui, kreditorius gali individualiai reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo asmens.
Buvimas pasyviam bankroto procese turi savo kainą
Jeigu norima atgauti bent dalį savo reikalavimo iš nemokaus skolininko, pasyvumas nėra gera strategija. Kaip pastebi J. Sakavičius, kuo anksčiau kreditorius pradeda rinkti informaciją, sisteminti dokumentus ir vertinti galimus veiksmus, tuo didesnė tikimybė nepraleisti svarbių galimybių atgauti savo skolą. „Pasyvus laukimas brangiai kainuoja: prarandami dokumentai, sunkėja aplinkybių atkūrimas, keičiasi turto valdytojai, gali būti praleisti teisių gynimo terminai. Bankroto procese kreditoriaus galimybes dažnai lemia ne vien reikalavimo dydis, bet ir greitis: kaip greitai jis gauna informaciją, kaip tiksliai pasirenka priemones ir ar laiku imasi veiksmų“, – sako advokatas.
About the Author
