2026 m. rugpjūčio 4 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Kodėl universitetinių ligoninių veiklos negalima vertinti vien pagal finansinius rodiklius?
Kai visuomenėje kalbama apie universitetines ligonines, dažniausiai dėmesys krypsta į ilgas pacientų eiles, didelius biudžetus, moderniausią medicinos įrangą ar sudėtingiausias operacijas. Vieniems jos atrodo kaip Lietuvos medicinos flagmanai, kitiems – didelės, brangios ir sunkiai valdomos organizacijos. Tačiau toks požiūris atspindi tik nedidelę jų tikrosios paskirties dalį.
Universitetinė ligoninė nėra tiesiog didesnė ligoninė. Tai institucija, kurioje vienu metu vyksta keturi tarpusavyje neatsiejami procesai – gydomi sudėtingiausi pacientai, rengiami būsimi sveikatos priežiūros specialistai, kuriamos naujos medicinos žinios ir diegiamos inovacijos. Kitaip tariant, universitetinė ligoninė vienu metu yra gydymo, studijų, mokslo ir pažangos centras. Būtent čia atliekamos organų transplantacijos, gydomi retomis ligomis sergantys pacientai, taikomi pažangiausi diagnostikos ir gydymo metodai, vykdomi klinikiniai tyrimai ir rengiami gydytojai, slaugytojai bei kitų sveikatos priežiūros profesijų specialistai. Čia gimsta sprendimai, kurie vėliau tampa įprasta praktika visoje šalies sveikatos sistemoje.
Šiandien Lietuvoje veikia trys universitetiniai medicinos centrai – Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos ir Klaipėdos universiteto ligoninė. Kiekvienas jų atlieka ne tik gydymo, bet ir valstybei strategiškai svarbias funkcijas. Jie užtikrina aukščiausio lygio specializuotų paslaugų prieinamumą, rengia specialistus, vykdo mokslinius tyrimus ir padeda diegti pažangiausius gydymo metodus visoje Lietuvoje.
Šį universitetinių ligoninių vaidmenį aiškiai apibrėžia ir Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos tinklą reglamentuojantys teisės aktai. Juose universitetinės ligoninės priskiriamos šalies kompetencijų centrams – įstaigoms, kurios teikia dėl sudėtingumo, reikalingos patirties ar infrastruktūros kitur kokybiškai neteikiamas paslaugas, organizuoja integruotą specializuotą pagalbą, metodiškai vadovauja kitoms gydymo įstaigoms, rengia specialistus ir prisideda prie visos sveikatos sistemos kompetencijų stiprinimo. Mažai valstybei tai ypač svarbu. Lietuva negali kiekvienoje ligoninėje turėti transplantacijų programų, retų ligų centrų ar visų aukščiausio lygio specialistų. Todėl sudėtingiausių paslaugų koncentravimas universitetinėse ligoninėse yra ne administracinis pasirinkimas, o būtina kokybiškos ir saugios medicinos sąlyga.
Tačiau universitetinės ligoninės negali būti vertinamos kaip atskira sveikatos sistemos sala. Jos gali veikti sėkmingai tik tada, kai stiprios visos sistemos grandys – visuomenės sveikata, pirminė sveikatos priežiūra, sveikatos centrai ir regioninės ligoninės. Universitetinių ligoninių paskirtis nėra pakeisti šias grandis. Jų paskirtis – spręsti sudėtingiausius atvejus, telkti aukščiausią kompetenciją ir didinti visos Lietuvos sveikatos sistemos pajėgumą.
Todėl kalbėdami apie universitetines ligonines iš tikrųjų kalbame ne tik apie tris didžiausias šalies gydymo įstaigas. Kalbame apie tai, kaip bus rengiami būsimi gydytojai, kaip greitai Lietuvos pacientus pasieks naujausi mokslo laimėjimai, kaip šalis bus pasirengusi sudėtingiausiems medicinos iššūkiams ir kokią sveikatos sistemą turėsime po dešimties ar dvidešimties metų.
Keturios universitetinių ligoninių misijos
Universitetinės ligoninės dažniausiai siejamos su sudėtingiausių pacientų gydymu. Tačiau tai tik viena jų veiklos dalis. Iš tikrųjų jos vienu metu vykdo keturias tarpusavyje glaudžiai susijusias misijas. Kiekviena jų svarbi atskirai, tačiau tik visų jų visuma leidžia universitetinėms ligoninėms tapti visos šalies medicinos pažangos varikliu.
Klaidinga manyti, kad universitetinės ligoninės sukurtos tam, kad gydytų kuo daugiau pacientų. Jų tikroji paskirtis – gydyti tuos pacientus, kurių kitose gydymo įstaigose dėl ligos sudėtingumo, reikalingų technologijų ar kompetencijos gydyti negalima, rengti specialistus, kurti naujas medicinos žinias ir prisidėti prie visos sveikatos sistemos pažangos.
Pirmoji misija – gydyti sudėtingiausius pacientus
Universitetinėse ligoninėse koncentruojamos tos paslaugos, kurioms būtina didžiausia specialistų patirtis, pažangiausios technologijos ir daugiadalykės komandos. Čia atliekamos organų transplantacijos, sudėtingos širdies ir kraujagyslių operacijos, neurochirurginės intervencijos, gydomi onkologiniai pacientai ir retomis ligomis sergantys žmonės, taikomos pažangiausios intervencinės diagnostikos ir gydymo technologijos.
Lietuvoje būtent universitetiniai centrai vykdo transplantacijų programas, koordinuoja retų ligų diagnostiką ir gydymą, kaupia didžiausią patirtį gydant ypač sudėtingus klinikinius atvejus. Tokia kompetencijos koncentracija nėra atsitiktinė. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad kuo daugiau tam tikrų sudėtingų procedūrų atliekama viename centre, tuo geresni gydymo rezultatai ir mažesnė komplikacijų rizika.
Tačiau universitetinių ligoninių paskirtis nėra gydyti visus pacientus. Universitetinė ligoninė nėra „aukštesnė pakopa“, į kurią turėtų patekti kiekvienas pacientas. Ji skirta tiems atvejams, kai dėl ligos sudėtingumo reikia tokios kompetencijos ir technologijų, kurių kitose gydymo įstaigose objektyviai nėra. Didžioji dalis sveikatos priežiūros paslaugų turi būti teikiama arčiau žmogaus – šeimos gydytojo komandoje, sveikatos centruose ir regioninėse ligoninėse. Kai ši pusiausvyra sutrinka, universitetiniai centrai perkraunami, ilgėja laukimo eilės, o pacientai ne visada gauna pagalbą ten, kur ją būtų galima suteikti greičiausiai.
Antroji misija – rengti būsimus sveikatos priežiūros specialistus
Universitetinė ligoninė kartu yra didžiausia praktinio medicinos mokymo bazė. Čia medicinos studentai pirmą kartą susiduria su realiais pacientais, mokosi klinikinio mąstymo, sprendimų priėmimo ir darbo daugiadalykėje komandoje. Tačiau universitetinių ligoninių vaidmuo gerokai platesnis. Jose rengiami rezidentai, kvalifikaciją kelia gydytojai specialistai, mokosi slaugytojai, akušeriai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, medicinos biologai, radiologijos technologai ir kitų sveikatos priežiūros profesijų atstovai.
Didžioji dalis Lietuvos rezidentų praktinį pasirengimą įgyja būtent universitetinėse ligoninėse. Todėl jų darbo kokybė šiandien tiesiogiai lemia, kokią sveikatos sistemą turėsime po dešimties ar dvidešimties metų. Ši funkcija tampa vis svarbesnė dėl ryškėjančio gydytojų ir slaugytojų trūkumo. Tačiau neužtenka parengti daugiau specialistų. Ne mažiau svarbu sudaryti sąlygas jiems likti dirbti Lietuvoje, suteikti profesinio augimo galimybių ir užtikrinti konkurencingą akademinę aplinką.
Čia verta prisiminti ir vieną paradoksą, apie kurį jau kalbėjome ankstesnėje straipsnių ciklo dalyje. Lietuvoje kasmet medicinos studijas baigia daugiau absolventų, negu valstybė finansuoja rezidentūros vietų. Tai reiškia, kad dalis jaunų gydytojų negali tęsti pasirinktos specializacijos arba yra priversti ieškoti galimybių užsienyje. Tokia situacija sunkiai suderinama su nuolatiniu specialistų trūkumu, apie kurį kalba beveik visos gydymo įstaigos.
Mokymas universitetinėje ligoninėje nėra „nematomas darbas“. Patyręs gydytojas konsultuoja, operuoja ar atlieka procedūrą kartu mokydamas studentą ar rezidentą. Vyksta klinikinių atvejų aptarimai, paskaitos, egzaminai, kvalifikacijos tobulinimo renginiai. Visa tai reikalauja papildomo laiko ir išteklių, tačiau būtent taip rengiami būsimi Lietuvos sveikatos priežiūros specialistai.
Todėl studijų ir mokymo funkcija nėra universitetinės ligoninės papildoma veikla. Tai viena pagrindinių jos misijų, kurios finansavimas neturėtų būti paliekamas vien „likutiniam principui“.
Trečioji misija – kurti mokslą ir diegti inovacijas
Medicina šiandien keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau. Kasdien pasaulyje paskelbiami tūkstančiai naujų biomedicinos mokslinių publikacijų. Kiekvienais metais registruojami nauji vaistai, kuriami pažangesni diagnostikos metodai, diegiami dirbtinio intelekto sprendimai, robotinės chirurgijos technologijos ir personalizuotos medicinos metodai. Nė vienas gydytojas negali vienas aprėpti tokio žinių srauto. Todėl universitetinės ligoninės yra ta vieta, kur naujos mokslo žinios kritiškai įvertinamos, paverčiamos klinikinėmis rekomendacijomis ir saugiai pritaikomos pacientų gydymui.
Lietuvoje didžioji dalis klinikinių tyrimų, biobankų veiklos, tarptautinių mokslinių projektų ir pažangiausių gydymo metodų diegimo taip pat koncentruojama universitetiniuose centruose. Čia bendradarbiaujama su universitetais, tarptautiniais mokslinių tyrimų tinklais, gyvybės mokslų įmonėmis ir inovacijų kūrėjais.
Svarbu suprasti, kad mokslas nėra atskira veikla nuo pacientų gydymo. Būtent dėl mokslinių tyrimų šiandien turime modernesnius vaistus, tikslesnę diagnostiką ir saugesnes operacijas. Universitetinėse ligoninėse sukaupta patirtis vėliau tampa naujomis gydymo rekomendacijomis ir kasdiene praktika visoje Lietuvos sveikatos sistemoje. Taigi investicijos į mokslą ilgainiui virsta geresniais pacientų gydymo rezultatais.
Daugeliui pacientų dalyvavimas klinikiniuose tyrimuose gali suteikti galimybę anksčiau gauti pažangų gydymą, kuris dar nėra tapęs įprasta praktika. Gydytojams tai leidžia dalyvauti tarptautiniuose projektuose, nuolat atnaujinti žinias ir dirbti kartu su stipriausiais savo sričių specialistais.
Todėl mokslas universitetinėse ligoninėse nėra akademinė prabanga. Tai viena svarbiausių sąlygų, leidžiančių Lietuvos pacientams gauti šiuolaikišką gydymą savo šalyje ir užtikrinti, kad Lietuvos medicina neatsiliktų nuo pažangiausių Europos valstybių.
Universitetinės ligoninės taip pat yra svarbus tiltas tarp universitetų, fundamentinių mokslinių tyrimų, klinikinės praktikos ir inovatyvaus verslo. Kuo stipresnis šis ryšys, tuo daugiau galimybių Lietuvai dalyvauti tarptautiniuose moksliniuose projektuose, pritraukti investicijų ir kurti didelę pridėtinę vertę visai valstybei.
Ketvirtoji misija – telkti ir stiprinti visą sveikatos sistemą
Ši universitetinių ligoninių funkcija visuomenėje aptariama rečiausiai, nors jos reikšmė valstybei – milžiniška. Universitetinės ligoninės neapsiriboja vien savo pacientų gydymu. Jos konsultuoja kitų gydymo įstaigų specialistus, rengia nacionalines diagnostikos ir gydymo metodikas, koordinuoja retų ligų priežiūrą, organizuoja kvalifikacijos tobulinimą, dalyvauja rengiant sveikatos politikos sprendimus, kuria registrus ir padeda diegti naujus gydymo standartus visoje Lietuvoje.
Iš esmės jos tampa visos sveikatos sistemos kompetencijų centrais. Tokį jų vaidmenį aiškiai įtvirtina ir Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos tinklo modelis, kuriame universitetinėms ligoninėms numatyta ne tik teikti aukščiausio lygio paslaugas, bet ir vykdyti metodinį vadovavimą, koordinuoti specializuotų paslaugų tinklus bei stiprinti visos sistemos kompetencijas.
COVID-19 pandemija šį vaidmenį atskleidė ypač aiškiai. Universitetiniai centrai ne tik gydė sunkiausius pacientus, bet ir rengė gydymo rekomendacijas, konsultavo kitų ligoninių medikus, vykdė mokslinius tyrimus bei koordinavo naujų gydymo metodų diegimą.
Panašaus pasirengimo reikės ir ateityje – naujų pandemijų, antimikrobinio atsparumo plitimo, cheminių, biologinių, radiologinių ir kibernetinių grėsmių, masinių nelaimių bei karo medicinos situacijų atvejais. Todėl universitetinių ligoninių stiprinimas yra svarbus ne tik sveikatos politikai, bet ir valstybės atsparumui bei nacionaliniam saugumui.
Todėl universitetinių ligoninių poveikis gerokai platesnis negu pacientai, gydomi jų skyriuose. Kiekvienas jose parengtas specialistas, kiekvienas klinikinis tyrimas, kiekviena nauja gydymo metodika ar ekspertinė konsultacija stiprina visos šalies sveikatos sistemą.
Iš šių funkcijų natūraliai kyla ir dar viena universitetinių ligoninių misija – lyderystė. Jos formuoja nacionalinius diagnostikos ir gydymo standartus, rengia ekspertines rekomendacijas, konsultuoja valstybės institucijas, atstovauja Lietuvai tarptautinėse medicinos organizacijose ir padeda nustatyti ilgalaikes medicinos pažangos kryptis. Todėl universitetinės ligoninės yra ne tik pažangiausios gydymo įstaigos, bet ir visos šalies akademinės medicinos lyderės.
Būtent šios keturios misijos paaiškina, kodėl universitetinių ligoninių negalima vertinti vien pagal suteiktų paslaugų skaičių ar finansinį rezultatą. Jos vienu metu gydo, rengia specialistus, kuria mokslą ir stiprina visą sveikatos sistemą. Kiekviena iš šių funkcijų reikalauja papildomų investicijų, tačiau jų kuriama nauda gerokai peržengia vienos gydymo įstaigos ribas.
Kodėl universitetinės ligoninės visada kainuoja daugiau?
Viešojoje erdvėje neretai girdime klausimą, kodėl universitetinėms ligoninėms reikia daugiau lėšų negu kitoms gydymo įstaigoms. Kartais net susidaro įspūdis, kad didesnis finansavimas savaime reiškia neefektyvų darbą. Tačiau toks vertinimas neatsižvelgia į tai, kokias funkcijas šios ligoninės atlieka ir kokią vertę jos sukuria valstybei.
Universitetinė ligoninė negali būti lyginama su gydymo įstaiga, kurios vienintelė paskirtis – suteikti pacientui paslaugą. Ji vienu metu gydo sudėtingiausius pacientus, rengia būsimus specialistus, vykdo mokslinius tyrimus, diegia inovacijas, konsultuoja kitas gydymo įstaigas ir palaiko nuolatinę parengtį retoms, tačiau valstybei itin svarbioms situacijoms.
Sudėtingiausi pacientai
Pirmiausia universitetinėse ligoninėse gydomi pacientai, kurių priežiūra yra sudėtingiausia ir brangiausia. Tai žmonės, kuriems vienu metu reikia kelių sričių specialistų, pažangiausių diagnostikos metodų, sudėtingų operacijų, intensyviosios terapijos ar ilgalaikio stebėjimo.
Mokymas nėra „nematomas darbas“
Antra, universitetinė ligoninė yra didžiausia medicinos mokymo bazė. Patyręs gydytojas operuoja ne vienas. Šalia jo mokosi rezidentas. Konsultacijoje dalyvauja studentai. Po darbo vyksta paskaitos, klinikinių atvejų aptarimai, egzaminai ir moksliniai seminarai. Visa tai reikalauja papildomo laiko ir išteklių, tačiau būtent taip rengiami būsimi Lietuvos medikai.
Mokslas nėra prabanga
Trečia, universitetinė ligoninė kuria naujas medicinos žinias. Klinikiniai tyrimai, biobankai, personalizuota medicina, dirbtinio intelekto sprendimai ir tarptautiniai projektai reikalauja ilgalaikių investicijų. Tačiau būtent čia gimsta sprendimai, kurie po kelerių metų tampa kasdiene medicinos praktika. Svarbu suprasti, kad mokslas nėra atskira veikla nuo pacientų gydymo. Tai investicija į geresnius gydymo rezultatus ateityje.
Pasirengimas tam, kas nutinka retai
Ketvirta, universitetinės ligoninės privalo būti pasirengusios situacijoms, kurios kasdien pasitaiko retai, tačiau valstybei yra gyvybiškai svarbios. COVID-19 pandemija parodė, kad tokios parengties negalima sukurti per kelias savaites. Ji kuriama daugelį metų – ugdant specialistus, kaupiant patirtį ir nuolat palaikant aukščiausią kompetenciją.
Kaip vertinti universitetinių ligoninių finansavimą?
Dėl šių priežasčių daugelyje pasaulio valstybių universitetinių ligoninių finansavimas nėra grindžiamas vien suteiktų paslaugų kiekiu. Klinikinės veiklos pajamos negali visiškai padengti studijų, mokslo, inovacijų, ekspertinės veiklos ir nacionalinių kompetencijų centrų funkcijų. Šios veiklos kuria naudą ne tik konkrečiai ligoninei ar jos pacientams. Jų rezultatais naudojasi visa sveikatos sistema – nuo šeimos gydytojo kabineto iki regioninės ligoninės.
Papildomą įtampą kelia ir tai, kad realus paslaugų poreikis ne visada sutampa su iš anksto suplanuotomis sutartinėmis apimtimis. VLK duomenimis, 2026 m. pirmąjį ketvirtį gydymo įstaigos suteikė 40,6 mln. eurų vertės viršsutartinių paslaugų. Stacionarines paslaugas teikiančių įstaigų viršsutartinės sumos sudarė 23,9 mln. eurų, o didžiausios absoliučios sumos teko universitetų, rajonų ir regionų ligoninių grupėms. Tai rodo, kad pacientų poreikis ir faktinė paslaugų apimtis ne visada telpa į iš anksto nustatytas finansavimo ribas.
Kartu finansiniai rezultatai rodo, kad net ir tai pačiai grupei priskiriamų universitetinių ligoninių padėtis skiriasi. Todėl vieno laikotarpio pelnas ar nuostolis negali būti laikomas pakankamu jų misijos, veiklos efektyvumo ar ilgalaikės vertės matu.
Lietuvoje ši diskusija tampa vis aktualesnė. Universitetinės ligoninės susiduria su augančiais pacientų srautais, brangstančiomis technologijomis, didėjančiais kokybės reikalavimais ir specialistų trūkumu. Tuo pat metu visuomenė pagrįstai tikisi trumpesnių eilių, geresnių darbo sąlygų medikams ir spartesnio inovacijų diegimo. Ši problema ypač aktuali universitetinėms ligoninėms, nes būtent į jas dažniausiai nukreipiami sudėtingiausi pacientai, kurių gydymo nei apimties, nei sudėtingumo ne visada galima tiksliai prognozuoti.
Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar universitetinės ligoninės kainuoja daugiau. Svarbiausias klausimas – ar valstybė aiškiai įvertina visas jų atliekamas funkcijas ir suvokia, kokią ilgalaikę grąžą gauna iš šių investicijų.
Pacientų gydymas pirmiausia turi būti finansuojamas iš PSDF, o studijos, mokslas, inovacijų diegimas ir nacionalinių kompetencijų centrų funkcijos – aiškiai apibrėžtais valstybės finansavimo mechanizmais.
Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuvos universitetinės ligoninės?
Universitetinės ligoninės šiandien susiduria su keliais vienu metu vykstančiais procesais. Senstanti visuomenė, didėjantis lėtinėmis ligomis sergančių pacientų skaičius, sparčiai brangstančios medicinos technologijos ir augantys visuomenės lūkesčiai sukuria vis didesnį spaudimą akademinės medicinos centrams.
Didėjantys pacientų srautai
Pastaraisiais metais universitetinės ligoninės tampa vis didesniais traukos centrais. Pacientai į jas vyksta ne tik dėl ypač sudėtingų ligų. Dažnai jie tikisi greitesnės konsultacijos, antros specialistų nuomonės arba paprasčiausiai labiau pasitiki didžiaisiais medicinos centrais.
Toks pasitikėjimas yra didelė universitetinių ligoninių stiprybė. Tačiau kartu jis atskleidžia ir kitą problemą – ne visi pacientai, kurie kreipiasi į universitetinius centrus, iš tiesų turi būti gydomi būtent juose. Kartais pacientas kelis mėnesius laukia konsultacijos universitetinėje ligoninėje, nors analogišką konsultaciją pas tą patį specialistą ar tos pačios kompetencijos gydytoją galėtų gauti gerokai greičiau kitoje gydymo įstaigoje. Šis pavyzdys nėra priekaištas universitetinėms ligoninėms. Jis parodo, kad visa sistema turi geriau paskirstyti pacientų srautus.
Kaip aptarta ankstesnėje šio ciklo dalyje, stiprios regioninės gydymo įstaigos nėra universitetinių ligoninių konkurentės – jos padeda užtikrinti, kad į aukščiausio lygio centrus patektų tie pacientai, kuriems jų kompetencija iš tikrųjų būtina.
Todėl universitetinių ligoninių eilės ne visada reiškia jų darbo trūkumus. Dažnai jos rodo, kad pacientų srautai visoje sistemoje organizuojami nepakankamai tiksliai. Kuo geriau savo funkcijas atlieka šeimos gydytojo komanda, sveikatos centrai ir regioninės ligoninės, tuo daugiau universitetiniai centrai gali koncentruotis į pagrindinę savo misiją – sudėtingiausių pacientų gydymą, specialistų rengimą, mokslą ir inovacijas.
Medicinos pažanga brangsta
Per pastaruosius du dešimtmečius medicina pasikeitė labiau negu per ankstesnį pusšimtį metų. Genominiai tyrimai, molekulinė diagnostika, robotinė chirurgija, personalizuota medicina, dirbtinis intelektas ir pažangūs vaizdinimo metodai šiandien tampa kasdienės medicinos dalimi.
Tačiau kiekviena nauja technologija reiškia ne tik naują įrangą. Ji reikalauja specialistų rengimo, naujų diagnostikos algoritmų, programinės įrangos, techninės priežiūros, kibernetinio saugumo sprendimų ir nuolatinio kompetencijų atnaujinimo. Todėl universitetinių ligoninių finansiniai poreikiai didėja ne todėl, kad jos dirbtų neefektyviai, o todėl, kad pati medicina tampa vis sudėtingesnė.
Didžiausias kapitalas – žmonės
Nė viena technologija nepakeis aukštos kvalifikacijos gydytojo, slaugytojo ar kito sveikatos priežiūros specialisto. Universitetinėse ligoninėse dirbantys specialistai vienu metu gydo pacientus, dėsto studentams, vadovauja rezidentams, vykdo mokslinius tyrimus, rengia publikacijas ir dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Tokia kompetencija formuojasi ne per kelerius metus – ji kuriama dešimtmečiais.
Todėl didžiausia universitetinių ligoninių vertė nėra pastatai ar moderniausia įranga. Didžiausia jų vertė – žmonės. Kiekvienas jaunas gydytojas, slaugytojas ar mokslininkas, pasirinkęs akademinę mediciną Lietuvoje, yra ilgalaikė investicija į visos šalies sveikatos sistemos ateitį.
Klaipėdos universiteto ligoninė – nauja galimybė Lietuvai
Pastarųjų metų pertvarka, sujungus pagrindines Klaipėdos gydymo įstaigas į Klaipėdos universiteto ligoninę, yra vienas reikšmingiausių pokyčių Lietuvos sveikatos sistemoje. Šio sprendimo logika – ne vien administracinis ligoninių sujungimas. Iki Klaipėdos universiteto ligoninės sukūrimo aukščiausio lygio universitetinė medicina iš esmės buvo sutelkta Vilniuje ir Kaune, todėl Vakarų Lietuvos pacientai dėl sudėtingiausių paslaugų turėdavo vykti į Vidurio ar Rytų Lietuvą. Stiprus kompetencijų centras Klaipėdoje gali padėti tolygiau paskirstyti aukščiausio lygio paslaugas tarp Rytų, Vidurio ir Vakarų Lietuvos.
Šios pertvarkos sėkmė neturėtų būti vertinama vien pagal administracinius ar finansinius rodiklius. Svarbiausias klausimas – ar Vakarų Lietuvoje pavyks sukurti stiprų universitetinį centrą, kuris užtikrins aukščiausio lygio paslaugas, stiprins medicinos studijas ir mokslą, pritrauks specialistus bei sumažins būtinybę pacientams dėl daugelio sudėtingų ligų vykti į Vilnių ar Kauną.
Tai svarbu ne tik Vakarų Lietuvai. Stiprus Klaipėdos universitetinis centras galėtų padėti tolygiau paskirstyti pacientų srautus, mažinti regioninę atskirtį ir sustiprinti visos šalies akademinės medicinos potencialą. Kartu tai sudarytų geresnes sąlygas plėtoti mokslinius tyrimus, rengti specialistus ir diegti inovacijas visame Vakarų Lietuvos regione. Ilgalaikėje perspektyvoje tai reikštų ne tik geresnį paslaugų prieinamumą pacientams, bet ir didesnį visos Lietuvos sveikatos sistemos atsparumą.
Konkurencija ar bendradarbiavimas?
Viešojoje erdvėje kartais kalbama apie Vilniaus ir Kauno universitetinių ligoninių konkurenciją – dėl pacientų, specialistų, investicijų ar naujų technologijų. Prisijungus Klaipėdos universiteto ligoninei, šios diskusijos tikriausiai tik stiprės.
Tam tikra konkurencija gali būti naudinga, jeigu ji skatina geresnę gydymo kokybę, spartesnį inovacijų diegimą ir mokslo pažangą. Tačiau mažai valstybei svarbiausia ne tarpusavio varžybos, o gebėjimas bendradarbiauti. Lietuvai reikia ne konkuruojančių universitetinių ligoninių, o stipraus akademinės medicinos tinklo, kuriame Vilnius, Kaunas ir Klaipėda papildo vieni kitus, dalijasi patirtimi, koordinuoja veiklą ir kartu stiprina visos šalies sveikatos sistemą.
Natūralu, kad kiekvienas universitetinis centras ilgainiui formuos savitas kompetencijų sritis ir stiprybes. Tačiau tai neturėtų tapti kliūtimi bendram tikslui – užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, laiku gautų aukščiausios kokybės sveikatos priežiūros paslaugas.
Universitetinių ligoninių ateitis – ne daugiau pastatų, o daugiau kompetencijos
Diskusijos apie universitetines ligonines dažnai apsiriboja šiandienos problemomis – finansavimu, eilėmis ar infrastruktūra. Tačiau ne mažiau svarbu atsakyti į kitą klausimą – kokių universitetinių ligoninių Lietuvai reikės po dešimties ar dvidešimties metų?
Tikėtina, kad ateityje jų reikšmė dar labiau didės. Visuomenė senės, daugės pacientų, sergančių keliomis lėtinėmis ligomis vienu metu, sparčiai vystysis genomika, personalizuota medicina, dirbtinis intelektas ir robotinė chirurgija. Universitetinės ligoninės taps ne tik vieta, kur atliekamos sudėtingiausios operacijos. Jos vis labiau taps nacionaliniais kompetencijų centrais, kuriuose bus kuriamos naujos žinios, diegiamos inovacijos ir telkiama aukščiausia medicinos kompetencija. Vis daugiau ekspertinių konsultacijų bus teikiama nuotoliniu būdu, plėsis telemedicina, daugiadalykiai konsiliumai ir bendri specialistų tinklai. Tai leis universitetinių ligoninių žinioms ir kompetencijai pasiekti gydymo įstaigas visoje Lietuvoje, o pacientui į universitetinį centrą reikės vykti tik tada, kai tai iš tikrųjų bus būtina.
Todėl ateities universitetinė ligoninė bus ne tik vieta, bet ir visą šalį jungiantis žinių, kompetencijų ir inovacijų tinklas.
Pagrindinė išvada
Universitetinės ligoninės nėra tik didžiausios šalies gydymo įstaigos. Jos vienu metu gydo sudėtingiausius pacientus, rengia būsimus specialistus, kuria naujas medicinos žinias, diegia inovacijas ir stiprina visą Lietuvos sveikatos sistemą.
Todėl jų veiklos negalima vertinti vien pagal suteiktų paslaugų skaičių, finansinius rodiklius ar eilių ilgį. Tokie rodikliai atspindi tik dalį jų darbo. Tikroji universitetinių ligoninių vertė atsiskleidžia gerokai plačiau – parengtuose gydytojuose ir slaugytojuose, sukurtose mokslo žiniose, naujuose gydymo metoduose, stipresnėje regioninėje medicinoje, tarptautiniuose moksliniuose projektuose ir valstybės pasirengime ateities iššūkiams.
Stiprios universitetinės ligoninės yra būtina modernios sveikatos sistemos sąlyga. Tačiau jos gali visapusiškai įgyvendinti savo misiją tik tuomet, kai stiprios ir visos kitos sveikatos sistemos grandys.
Todėl kitoje straipsnių ciklo dalyje pereisime prie grandies, nuo kurios prasideda beveik kiekvieno paciento kelias – šeimos gydytojo. Tik po to aptarsime sveikatos centrų vaidmenį, nes būtent šeimos gydytojas yra visos sistemos pamatas.
Daugiau informacijos:
Prof. dr. Saulius ČaplinskasSeimo Sveikatos reikalų komiteto narysMob. 0 610 20 146El. p. saulius.caplinskas@lrs.lt
About the Author
