Automobilį norintys parduoti vairuotojai kainą dažnai nustato pagal tai, ką mato skelbimų portaluose. Tačiau brangiausias panašaus modelio skelbimas dar nereiškia, kad tiek vertas ir jų automobilis. Realų kainos intervalą lemia ne tik markė ar pagaminimo metai, bet ir rida, būklė, istorija, komplektacija bei tai, kaip greitai norima parduoti.
Naudotų automobilių pardavimo bendrovės „Longo LT“ vadovas Paulius Valiukėnas sako, kad automobilis neturi vienos absoliučiai tikslios rinkos kainos.
„Dažniausiai galima nustatyti realų kainos intervalą, kuris priklausys nuo to, kaip greitai žmogus nori automobilį parduoti. Jeigu savininkas neskuba, jis gali bandyti siekti aukštesnės kainos, tačiau norint parduoti greičiau, vertinimas turi būti realistiškesnis“, – sako P. Valiukėnas.
Vien markės ir metų nepakanka
Pasak jo, pirmas žingsnis turėtų būti panašių automobilių paieška skelbimų portaluose, tačiau lyginti vien markę, modelį ir pagaminimo metus neužtenka. Vertę keičia modelio karta, variklis, pavarų dėžė, kėbulo tipas, komplektacija, rida, serviso istorija ir bendra būklė.
Norint susidaryti tikslesnį vaizdą, reikėtų peržiūrėti ne kelis, o bent keliolika panašių pasiūlymų, atmesti akivaizdžiai per brangius ir įtartinai pigius variantus. Svarbu įvertinti ir tai, kiek laiko automobilis jau pardavinėjamas – ilgai kabantis brangus skelbimas nebūtinai rodo rinkos kainą.
„Dažniausia klaida – orientuotis į brangiausius skelbimus. Savininkas natūraliai linkęs pasirinkti tą kainą, kuri patvirtina jo norimą lūkestį, tačiau nepasidomi, kiek laiko tas automobilis jau pardavinėjamas. Be to, skelbimo kaina nėra tas pats, kas galutinė sandorio kaina“, – pastebi ekspertas.
Pirkėjas trūkumus pamato greitai
Automobilio vertę nulemia tai, ko pats savininkas gali ir nebepastebi. Neprižiūrėtas salonas, kėbulo pažeidimai, korozija, degančios įspėjamosios lemputės, prastai veikianti automatinė pavarų dėžė, kondicionierius ar elektronikos sistemos pirkėjo akyse tampa argumentais kainai mažinti.
„Reikšmės turi ir smulkesni dalykai: prastos padangos, vienas raktas, neatlikta techninė apžiūra ar artėjantis periodinis aptarnavimas. Ne mažiau svarbi ir rida. Automobilis su didesne, tačiau aiškia ir patvirtinta rida dažnai vertinamas geriau negu automobilis su mažesne, bet abejonių keliančia rida. Savininkas prie automobilio trūkumų dažnai būna pripratęs ir jų nebepastebi, tačiau pirkėjas viską pamato per pirmąsias kelias minutes“, – aiškina P. Valiukėnas.
Atliktas remontas ne visada pakelia kainą
Dar viena klaida – tikėtis, kad visos investicijos į automobilį grįš per pardavimo kainą. Naujos padangos, pakeista sankaba ar paskirstymo diržas pirkėjui gali atrodyti kaip tinkamos priežiūros įrodymas, bet nebūtinai kaip priežastis mokėti tiek, kiek kainavo remontas.
„Žmonės savo automobilius linkę pervertinti. Tai natūralu, nes savininkas prisimena, kiek už automobilį mokėjo, kiek investavo į remontą, padangas ar papildomą įrangą. Tačiau naujai pakeista sankaba ar paskirstymo diržas dažniausiai nepadidina automobilio vertės remonto sąskaitos dydžiu. Pirkėjui tokie darbai dažniausiai yra ne papildomas privalumas, o normalios būklės dalis“, – sako P. Valiukėnas.
Jo teigimu, praktikoje savininko lūkestis nuo realios rinkos vertės dažnai skiriasi maždaug 5–15 proc. Kai automobilis lyginamas su kur kas geresnės būklės arba profesionalių pardavėjų paruoštais automobiliais, skirtumas gali viršyti ir 20 proc.
Kada verta pardavinėti pačiam?
Savarankiškas pardavimas gali pasiteisinti, kai automobilis paklausus, geros būklės, turi aiškią istoriją, o savininkas neskuba. Tačiau būtina įvertinti visą procesą – automobilio paruošimą, fotografavimą, skelbimą, skambučius, apžiūras, derybas ir dokumentų tvarkymą.
„Teoriškai automobilį parduodant savarankiškai galima gauti didesnę kainą, tačiau reikėtų skaičiuoti ne tik galutinę pardavimo sumą. Skelbimų išlaidos, automobilio paruošimas, galimi remontai, sugaištas laikas ir per kelis mėnesius toliau mažėjanti automobilio vertė taip pat kainuoja“, – pažymi P. Valiukėnas.
Į profesionalų supirkėją, anot jo, racionalu kreiptis tada, kai svarbus greitis, aiškumas ir saugumas. Tai aktualu perkant kitą automobilį, nenorint investuoti į senojo remontą, neturint laiko bendrauti su potencialiais pirkėjais arba nenorint į automobilį įsileisti daugybės nepažįstamų žmonių.
„Profesionalaus supirkėjo pasiūlymas paprastai bus mažesnis už galimą mažmeninę pardavimo kainą, nes jis prisiima automobilio paruošimo, laikymo, garantinių įsipareigojimų ir perpardavimo riziką. Todėl reikėtų lyginti ne supirkėjo pasiūlymą su didžiausia skelbime matyta kaina, o su realia suma, kuri liktų savarankiškai pardavus automobilį ir įvertinus visas išlaidas bei sugaištą laiką“, – aiškina „Longo LT“ vadovas.
Kodėl galutinė kaina gali pasikeisti?
Pirmasis vertinimas dažniausiai atliekamas nuotoliniu būdu – pagal automobilio registracijos numerį arba VIN kodą, savininko pateiktą informaciją, nuotraukas, ridą, komplektaciją ir nurodytą techninę būklę. Šiame etape įvertinama konkretaus modelio paklausa, panašių automobilių kainos rinkoje ir pateikiamas preliminarus pasiūlymas.
Tačiau galutinė kaina paaiškėja tik automobilį apžiūrėjus gyvai. Tada tikrinama jo istorija, dokumentai, kėbulo ir salono būklė, atliekama techninė apžiūra bei bandomasis važiavimas. Vertinamas variklio, pavarų dėžės, važiuoklės, stabdžių, elektronikos darbas, dažų sluoksnis, padangos, raktų skaičius ir galimos paruošimo išlaidos.
„Galutinis pasiūlymas nuo preliminaraus dažniausiai skiriasi tada, kai apžiūros metu nustatomi iš anksto nenurodyti gedimai, ankstesnio eismo įvykio požymiai, istorijos ar ridos neatitikimai, prasta padangų būklė arba artėjantys brangūs remonto darbai. Pasiūlymo vertė gali ir padidėti, jeigu automobilio būklė yra geresnė, nei pasirodė“, – teigia P. Valiukėnas.
About the Author
