2026 metų pasaulio futbolo čempionatas baigėsi, tačiau jo įspūdžiai dar nenurimo. Šią vasarą milijonai žmonių stebėjo stipriausias pasaulio rinktines ir naujai sužibusius talentus. Vis dėlto kiekvieno profesionalaus futbolininko istorija prasideda gerokai anksčiau nei pirmosios rungtynės sausakimšame stadione – dažniausiai mokyklos aikštelėje, kieme ar tiesiog pievoje, rašoma „Husqvarna“ pranešime žiniasklaidai.
Lietuvos vyrų futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas, buvęs rinktinės kapitonas Deividas Šemberas ir rinktinės puolėjas Armandas Kučys prisimena, kad vaikystėje svarbiausia buvo ne tobula aikštė ar profesionali įranga. Pakakdavo kamuolio, draugų ir begalinio noro žaisti.
Vietoje vartų – dvi kuprinės
Lietuvos vyrų futbolo rinktinės vyriausiasis treneris E. Jankauskas vaikystėje su draugais futbolą žaisdavo visur, kur tik rasdavo laisvesnį plotą – kiemuose, mokyklų aikštelėse ir tiesiog pievose.
„Futbolas buvo paprasčiausias būdas susitikti su draugais, patirti gerų emocijų ir kartu praleisti laiką. Tada buvo visiškai nesvarbu, kur žaidi futbolą ir kokie yra vartai. Visiškai pakakdavo poros kuprinių, kuriomis juos pažymėdavome, ir rungtynės prasidėdavo“, – prisimena E. Jankauskas.
Anot jo, palyginti su šiandieninėmis sąlygomis, vaikystės aikštės buvo gerokai kuklesnės: žolė ne visuomet būdavo lygi, o kartais jos beveik nebūdavo. Tačiau tuo metu tai mažai kam rūpėjo – svarbiausia buvo galimybė žaisti. Būtent kiemuose gimė ir didžiausia svajonė – žaisti stipriausiose komandose ir atstovauti Lietuvai.
„Tais laikais nebuvo taip paprasta įsivaizduoti karjerą užsienyje. Labiau nei konkretus klubas mane motyvavo pati idėja tapti profesionaliu futbolininku ir daryti tai, ką mėgau labiausiai“, – sako jis.
Šiandien E. Jankauskas yra laikomas vienu geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų. Paklaustas, ką apie jo pasiekimus pasakytų mažasis Edgaras, treneris šypteli: „Manau, jis būtų kiek nustebęs. Vaikystėje buvo sunku įsivaizduoti, kad teks žaisti skirtingų šalių klubuose, pamatyti tiek pasaulio, laimėti Čempionų lygą, o vėliau ir treniruoti Lietuvos rinktinę. Galbūt jis paklaustų, ar visa tai tikrai įmanoma?. Atsakyčiau, kad taip, jei nenustoji dirbti ir tikėti tuo, ką darai.“
Trumpas romanas su krepšiniu
Ilgą laiką šalies rinktinei atstovavęs Deividas Šemberas futbolu susidomėjo dar lankydamas darželį. Į treniruotes jį įtraukė draugai, o tuomet Vilniuje dominavęs futbolas ir miesto „Žalgirio“ žvaigždės tapo pirmuoju įkvėpimu.
„Būdamas šešerių pradėjau lankyti Vilniaus „Žalgirio“ mokyklą. Vis tik treniruotėmis neapsiribodavome – daug žaisdavome kiemuose, organizuodavome rungtynes tarp kiemo komandų, kuriose emocijų tikrai netrūko. Turėjau vieną svajonę – tapti žalgiriečiu ir būti žvaigžde“, – prisimena D. Šemberas.
Treniruotis tekdavo ne tokiomis sąlygomis, kokias turi šiandieniniai jaunieji futbolininkai. Daugiausia žaista ant guminio pagrindo arba legendinėje Vilniaus žvyro aikštėje, vadintoje „Marakana“, kurioje užaugo ne vienas būsimas Lietuvos rinktinės žaidėjas.
Tiesa, D. Šemberas prisipažįsta vienu metu trumpam iškeitęs futbolą į krepšinį. Šis eksperimentas truko… vos savaitę.
„Labai greitai supratau, kad noriu grįžti į futbolą. Man tai buvo dinamiškesnis, erdvesnis ir kūrybiškesnis sportas, kuriame nėra iš anksto numatytų derinių“, – šypteli jis.
Nors per įspūdingą karjerą jis patyrė ne vieną pergalę aukščiausio lygio varžybose, Deividas iki šiol prisimena Italijoje laimėtą „Enzo Ferrari“ taurę. Po turnyro italai Lietuvos komandai padovanojo futbolo batelius, kurių tuo metu gimtinėje įsigyti beveik nebuvo įmanoma.
„Turbūt jiems mūsų tiesiog buvo gaila – žiūrėjo tarsi į varguolius ir negalėjo patikėti, kad taip gerai žaidžiame neturėdami net tokių elementarių dalykų“, – šypsosi futbolo legenda.
Pats vaikystėje svajojęs žaisti „Manchester United“ komandoje, šiandien jauniesiems futbolininkams jis primena, kad vien talento stadione neužtenka.
„Negalima apsiriboti tik komandinėmis treniruotėmis. Individualių įgūdžių ugdymas yra ne mažiau svarbus. Ankstyvame amžiuje reikia nuolat tobulinti kamuolio varymą ir perdavimus abiem kojomis, aikštės matymą bei gebėjimą vertinti, kas vyksta aplinkui“, – pataria D. Šemberas.
Vienos svajonės neišpildė
Lietuvos rinktinės puolėjui, Slovėnijos čempionei NK „Celje“ atstovaujančiam Armandui Kučiui futbolas nuo pat mažens siejosi su tėčiu. Profesionaliai futbolą žaidęs tėtis ne tik supažindino jį su šiuo sportu, bet ir tapo pirmuoju autoritetu.
„Mano patys pirmieji gyvenimo prisiminimai yra susiję su futbolo kamuoliu ir rungtynėmis. Būdamas šešerių ar septynerių pradėjau lankyti treniruotes, o su draugais kieme žaisdavome diena iš dienos“, – pasakoja A. Kučys.
Ypač jam įsiminė akimirkos, kai tėtis pasiimdavo sūnų į savo treniruotes ar rungtynes.
„Nors buvau labai mažas, tėtis kartais leisdavo pažaisti su kamuoliu ar pasmūgiuoti į vartus. Manau, būtent tai įskiepijo dar didesnę meilę futbolui. Nuolat laukdavome tėčio rungtynių pabaigos, kada bus galima bėgti į aikštę, jį apkabinti, pabūti rūbinėje. Tokios akimirkos man įstrigusios iki šios dienos“, – prisimena futbolininkas.
Tėtį savo didžiausiu įkvėpimu laikantis A. Kučys turėjo ir svajonę, kad vieną dieną abu vilkės tos pačios komandos marškinėlius ir kartu išbėgs į aikštę.
„Šios svajonės išpildyti nepavyko, nes tėtis baigė karjerą. Tačiau mano kelias tam tikra prasme vis tiek vedė jo pėdomis. Visada siekiau būti toks kaip jis“, – sako A. Kučys.
Jaunam sau šiandien jis patartų nepasiduoti pernelyg anksti užklupusiam pasitikėjimui savimi.
„Niekada negali užriesti nosies. Reikia tyliai dirbti ir siekti savo išsikeltų tikslų“, – teigia futbolininkas. O paklaustas, ką mažasis Armandas pasakytų apie jį šiandien, šypsosi: „Tikriausiai pasakytų, kad už dabartinį mane bus dar geresnis.“
Kad kieme liktų daugiau laiko svajonėms
Nors visų trijų futbolininkų istorijos skirtingos, jas sieja panaši pradžia – valandos kieme, draugai, kamuolys ir didžiulis noras žaisti. Pasak „Husqvarna“ rinkodaros vadovės Linos Linkės, būtent tokiose vietose neretai gimsta pirmieji pomėgiai ir svajonės, kurios vėliau gali nuvesti iki profesionalaus sporto.
„Šiandien dalį kasdienių darbų, pavyzdžiui, vejos pjovimą, galima patikėti technologijoms, todėl daugiau laiko lieka tam, kam kiemas iš tiesų skirtas – poilsiui, žaidimams ir svajonėms“, – sako L. Linkė.
Pernai „Husqvarna“ tapo oficialia Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vejos priežiūros partnere. Pasak bendrovės atstovės, partnerystė natūraliai sujungia dvi erdves – profesionalias futbolo aikštes ir namų kiemus, kuriuose būsimi žaidėjai neretai pirmą kartą paspiria kamuolį.
„Mums svarbi ne tik stadiono ar aikštyno veja, ant kurios žaidžia ar treniruojasi profesionalai, bet ir ta, kurioje vaikas pirmą kartą išbando smūgį į vartus. Didelės sporto istorijos retai prasideda didžiausiuose stadionuose – dažniausiai jos prasideda visai šalia namų“, – sako L. Linkė.
About the Author
