Ko gero, daugelis prisimena „Monopolį“ – legendinį stalo žaidimą, ne vieną vaiką mokiusį skaičiuoti pinigus ir vykdyti verslo sandorius. O štai tarptautinėje rinkoje įsitvirtinusi architektė-urbanistė Simona Reičiūnaitė jį matė kiek kitaip – kaip miesto planą, kuriame „statė“ savo pačios sukonstruotus namus. Vaikystės žaidimas tapo jos profesijos pranašu, o paprasti projektai – inovacijomis, kurie kuria pokyčius ir sprendžia globalias problemas.
„Būdama pradinukė, sugalvojau padaryti savo „Monopolį“ – tikro miesto modelį. Ant didžiulio, visą stalą užimančio piešinio klijavau namukus, kurių išklotines sugalvojau pati. Niekas manęs neragino – vienintelė savo šeimoje piešiau, rengiau parodas, žavėjausi architektūra ir erdve, tad, ko gero, gimiau su tuo polinkiu“, – apie karjeros užuomazgas pasakoja VILNIUS TECH Architektūros fakulteto alumnė S. Reičiūnaitė.
Nenuostabu, kad nuo mažų dienų ne tik piešusi, bet ir pastatus bei miestus projektavusi Simona šiuo metu – vienoje didžiausių Belgijos kraštovaizdžio architektūros ir urbanistikos įmonių „Omgeving“ dirbanti specialistė, vykdanti projektus įvairiose Europos šalyse.
Tiesa, nors būsimos karjeros apraiškos buvo pastebimos dar vaikystėje, merginai nebuvo svetimas ir sportas – iki 13-os metų ji rimtai svarstė tapti profesionalia sportininke.
„Vis dėlto, vieną dieną grįžau namo ir pasakiau tėvams, kad būsiu architektė. Už šios idėjos labai užsikabinau ir kryptingai keliavau jos įgyvendinimo link – domėjausi, kaip įstoti, o 11-oje ir 12-oje klasėje privačiai mokiausi piešimo ir architektūros kompozicijos. Labai stengiausi pasiruošti stojamajam egzaminui ir man pavyko – aš įstojau. Tai man buvo kaip svajonės išsipildymas“, – šypsosi pašnekovė.
Jai nekilo abejonių, į kurį universitetą stoti – pagrindinis pasirinkimas buvo VILNIUS TECH. Pasak Simonos, čionykštės Architektūros studijos suteikia daugiau inžinerinių kompetencijų, labai svarbių šioje profesijoje. Reikalavimai dėl tiksliųjų mokslų jos neišgąsdino – matematika jai sekėsi gerai, o įgytų žinių, loginio mąstymo ir erdvių suvokimo sėkmingoms studijoms tikrai pakako.
Patirtis Vakarų Europoje – vartai į tarptautinę karjerą
Baigusi Architektūros bakalauro studijas, S. Reičiūnaitės išvyko į Daniją atlikti praktikos įmonėje „Bjarke Ingels Group“. Po pusmečio svetur, ji grįžo į Lietuvą ir įsidarbino architekte architektūros įmonėje „Plazma“, tačiau jautė, kad dar nenori ir negali sustoti tuometinėje stotelėje.
„Kaip architektei, man visada būdavo įdomus platesnis kontekstas, todėl nusprendžiau stoti į VILNIUS TECH Urbanistinių kompleksų architektūros magistrantūrą. Visgi, jau tada buvau nusprendusi, kad po metų stabdysiu studijas ir važiuosiu praktikuotis į užsienį“, – dalijasi Simona.
Tiesa, minčių ir planų įsitvirtinti užsienyje mergina neturėjo – emigracijos ji nepalaikė ir buvo nusiteikusi tiesiog pasimokyti, įgyti žinių bei patirčių, kurias galėtų pritaikyti Lietuvoje. Vis dėlto, gyvenimas, kaip neretai nutinka, susidėliojo kiek kitaip.
„Savo iniciatyva išvykau į Belgiją ir metus laiko praktikavausi įmonėje „Omgeving“. Urbanistika Vakarų Europoje, ypač Olandijoje ir Belgijoje, yra labai pažengusi. Šios šalys pradėjo miestus planuoti daug anksčiau nei Rytų Europoje, tad jau yra pasimokiusios iš savo urbanistinių klaidų. Taigi, grįžusi perdariau savo magistro darbą, o Belgiją, įmonę, jos požiūrį, projektus, galimybes ir kolektyvą tiesiog įsimylėjau, tad vėliau čia grįžau“, – sako specialistė.
Plačiame architektūros lauke Simona save atrado urbanistikoje ir kraštovaizdžio architektūroje, o bakalauro studijų metu įgytas žinias labai vertina. Anot jos, daugialypis supratimas ir architektūros srities išmanymas urbanistikoje labai reikalingas, kaip ir urbanistikos architektūroje.
„Mano darbe tai, kad esu kitatautė ir profesionaliai nemoku kalbos, kiek suvaržo rankas, tačiau jas atriša platus, universalus, tarpdisciplininis suvokimas. Retai pasitaiko, kad specialistas būtų projektavęs ir interjerą, ir statinius, ir vykdęs urbanistikos projektus, o aš esu, tad tai man suteikia unikalumo. Studijos tikrai nenuėjo šuniui ant uodegos“, – šypsosi ji.
Darbas su globaliais iššūkiais
Nors iš pradžių S. Reičiūnaitė galvojo, kad Belgijoje praleis dvejus ar trejus metus, planus pakoregavo laimėti svarbūs urbanistinių projektų konkursai, vystomi ne vienerius metus. Keletas jų – Belgijoje, tačiau pagrindiniai Simonos darbai šiuo metu veda į Čekiją.
„2023 m. „Omgeving“ laimėjo didelį projektą pirmajam klimato parkui visoje Čekijoje – Rohan salai. Tai – milžiniškas, maždaug 50 ha plotas, besidriekiantis Prahoje palei Vltavos upę. Šis projektas iš visų mane įkvepia labiausiai ir norisi prie jo dirbti, nes tikimasi, kad parkas bus realizuotas iki 2035 metų. Paprastai didelių urbanistinių projektų, tokių kaip miesto dalies ar viso miesto vystymosi, vizijas braižome 2050-tiems, 2075-tiems metams“, – dalijasi Simona.
Naujasis parkas turėtų atlikti apsauginę funkciją – šalia upės esančias gyvenamąsias teritorijas apsaugoti nuo potvynio, tad jis turi būti projektuojamas taip, kad galėtų patvinti ir kaip kempinė sugerti išsiliejusį vandenį.
Klimato kaitos keliami iššūkiai – vieni iš dažniausių ir didžiausių, su kuriais susiduria kraštovaizdžio architektai ir urbanistai. Lietuvoje jie nėra itin dideli, tačiau Pietų šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje, miršta miškai, nėra vandens.
„Belgijoje, Olandijoje – priešingai, vandens ir lietaus visada yra per daug, vyksta potvyniai, tad čia asfalto džiunglių nebėra. Didžioji dalis dangos turi būti perforuota, kad kuo daugiau lietaus vandens pereitų į gruntinius vandenis. Be to, naujuose projektuose vandens surinkimas dažnai projektuojamas tiesiog žaliosiose erdvėse, kur numatoma atitinkama augmenija.
Neretai tenka susidurti ir su biurokratinėmis bei politinėmis kliūtimis, kadangi pagrindiniai mūsų klientai yra savivaldybės. To studijuodama nežinojau ir nesitikėjau – galvojau, ramiai braižysiu ir projektuosiu, tad vis dar labai stebiuosi. Yra buvę, kad laimime konkursą, o po ketverių metų ateina nauja valdžia ir projektą atšaukia. Su priešišku valdžios ar visuomenės požiūriu susiduriama neretai, tad reikia mokėti įtikinti, kodėl mūsų darbas reikalingas“, – dalijasi mergina.
Svarbiausia – nebijoti išbandyti skirtingų sferų
Pasak Simonos, kiekvienas urbanistinis projektas reikalauja skirtingos ekspertizės ir įvairių sričių specialistų įsitraukimo, kurių nuomonės, tiesa, ne visada sutampa. Visas jas apjungti ir rasti bendrą sprendimą – sunkus, tačiau įdomus darbas. Vis tik tai parodo tarpdiscipliniškumo ir bendradarbiavimo svarbą – vienas specialistas visko padaryti negali.
„Urbanistai projektuoja miesto urbanistinę struktūrą – tvaraus mobilumo strategijas, kokio dydžio ir gabaritų bus statiniai, viešąsias erdves, architektai tuose rėmuose projektuoja pastatus, o kraštovaizdžio architektai viską apjungia ir detalizuoja aplinkos planus, apželdinimo strategijas, skatinančias bioįvairovę, lietaus vandens infrastruktūrą ir pan. Šitos trys atskiros disciplinos, mano nuomone, yra vienodai svarbios ir kartu neatsiejamos viena nuo kitos, – sako ji. – Labai sveikinu VILNIUS TECH, kuris sukūrė Kraštovaizdžio architektūros bakalauro ir magistro studijų programas. Manau, kad Lietuvoje dar trūksta supratimo apie šią sritį.“
Save čia atradusi Simona pataria renkantis architektūrą išbandyti visas įmanomas jos veiklos sritis. Svarbiausias jos patarimas moksleiviams – sekti tuo, kas įdomu ir svarbu, pavyzdžiui, kaip jie gyvena ar gyvens, ir nebijoti žaisti, tyrinėti bei savęs ieškoti skirtingose sferose, nes būtent tai gali tapti sėkmingos karjeros garantu.
Jos istorija – puikus to įrodymas. Nors artimiausią ateitį S. Reičiūnaitė mato Belgijoje, tęsiant darbą „Omgeving“ ir pradėtus projektus, Lietuvoje taško ji nėra padėjusi – urbanistė nuosekliai seka ir domisi čia vykstančiais projektais bei svajoja ateityje taip pat ką nors įgyvendinti. Šiuo metu ji aktyviai bendradarbiauja su savo Alma Mater – organizuoja ir vadovauja kūrybinėms dirbtuvėms studentams.
„Mano pavyzdys rodo, kad profesinio kelio paieškos – nesibaigiantis, kintantis, evoliucionuojantis procesas, tačiau viskas su tuo yra gerai – bet kokios žinios yra labai reikalingos“, – pokalbį užbaigia Architektūros fakulteto absolventė S. Reičiūnaitė.
About the Author
