Komentaro autorė Kristina Ruseckienė, SEB banko taupymo ir investavimo paslaugų vadovė
Kas nutiktų, jei penki investuotojai 20 metų kasmet investuotų vienodą sumą, tačiau vienas visada pataikytų į žemiausią rinkos tašką, kitas investuotų iš karto, trečias pinigus paskirstytų per metus, ketvirtas visada pasirinktų pačią blogiausią dieną, o penktas apskritai neinvestuotų? Tokį hipotetinį eksperimentą atliko žinomas JAV investuotojas Charles Schwab, siekdamas parodyti, kiek investavimo rezultatams svarbus gebėjimas pasirinkti tinkamą momentą. Eksperimentas leidžia pažvelgti į investavimą kiek kitaip: galbūt čia verta būti šiek tiek tingiam? Tiesa, tokia tinginystė turi vieną svarbią sąlygą – pirmiausia reikia iš tiesų pradėti investuoti.
Tai ypač aktualu matant Lietuvos gyventojų požiūrį į investavimo pradžią. SEB užsakymu atlikta apklausa rodo, kad 61 proc. gyventojų tinkamu metu pradėti investuoti įvardija momentą, kai jau uždirba pakankamai ir turi laisvų pinigų. Dar 24 proc. laukia didelės pinigų sumos, 18 proc. investuotų gavę palikimą. Tik penktadalis, 20 proc., mano, kad pradėti verta gavus pirmąjį darbą.
Tai rodo, kad investavimą vis dar linkstame atidėti iki tinkamo momento. Tačiau tobulo momento gali tekti laukti ilgai, o per tą laiką prarandamas vienas svarbiausių ilgalaikio investavimo veiksnių – laikas. Investavimas nebūtinai turi prasidėti nuo didelės sumos. Daug svarbiau pradėti nuo to, ką galime skirti šiandien, ir ilgainiui susiformuoti nuoseklų įprotį.
Grįžkime prie eksperimento. Jo esmė paprasta: penki hipotetiniai investuotojai 20 metų kasmet investuoja po 2 000 JAV dolerių, tačiau kiekvienas renkasi skirtingą strategiją. Vienas turi beveik antžmogišką gebėjimą kiekvienais metais investuoti pačią geriausią dieną, kitas investuoja visą sumą iš karto metų pradžioje, trečias sumą išskaido į reguliarias mėnesines investicijas. Ketvirtajam tenka pati nedėkingiausia užduotis – kiekvienais metais investuoti rinkos pike. Penktasis apskritai lieka nuošalyje ir pinigus laiko neinvestuotus.
Rezultatai atskleidžia svarbią investavimo pamoką. Idealiai rinkos dugną pataikęs (t.y. už mažiausią kainą vertybinių popierių hipotetiškai įsigydavęs) investuotojas po 20 metų būtų sukaupęs 186 077 JAV dolerius. Tačiau investavusysis iš karto metų pradžioje būtų turėjęs 170 555 JAV dolerius, o reguliariai investavęs kas mėnesį – 166 591 JAV dolerį. Net investavęs kiekvienais metais pačiu blogiausiu momentu investuotojas būtų sukaupęs 151 343 JAV dolerius. Tuo metu žmogus, kuris visus 20 metų tiesiog laukė tinkamos progos ir neinvestavo visiškai, būtų likęs su 47 357 JAV doleriais.
Žinoma, šis eksperimentas yra hipotetinis ir negarantuoja tokios pačios grąžos ateityje. Jo vertė slypi ne konkrečiose sumose, o principo iliustracijoje: bandymas nuolat pataikyti į mažiausią kainą reikalauja ne tik žinių, bet ir gebėjimo tiksliai numatyti ateitį. O tai padaryti nuosekliai praktiškai neįmanoma.
Todėl ilgalaikiam investuotojui gali būti naudinga elgtis kiek nuobodžiau. Susidėlioti strategiją, pasirinkti savo rizikos toleranciją, diversifikuoti investicijas, nustatyti reguliarų investavimo ritmą ir nesistengti reaguoti į kiekvieną rinkos judesį. Kartais finansuose mažiau sprendimų reiškia ne mažiau atsakomybės, o daugiau disciplinos.
Tad investuojant tam tikra prasme galima būti tingiam. Tik tingėti reikėtų ne investuojant, o bandant pergudrauti rinką. Svarbiausia ne kas kartą pataikyti į geriausią dieną ir mažiausią kainą, o pakankamai ilgai išlikti rinkoje.
Tyrimą 2025 metų SEB banko užsakymu atliko tyrimų bendrovė „Norstat“. Buvo apklausta 1 000 Lietuvos gyventojų nuo 18 iki 74 metų.
About the Author
