Pasaulyje, kuriame sportas ir sveikas gyvenimo būdas yra jaunimo propaguojamų vertybių viršuje, gali stebinti tai, jog daugelis mokinių ne itin mėgsta fizinio ugdymo pamokas. Kas lemia, kad moksleiviai kūno kultūrą suvokia kaip nemalonią prievolę, o ne galimybę atsipalaiduoti ar smagiai praleisti laiką?
Priežastys įvairios
Vienareikšmiško atsakymo, kodėl kai kurie vaikai vengia fizinio ugdymo pamokų, ko gero, nėra. Tai lemia daugybė sudedamųjų dalių. Dažnai galima išgirsti teiginį, kad šiandieniai paaugliai dėl savo kūno nerimauja labiau nei ankstesnės kartos. Vis dėlto vaikų, paauglių, šeimos ir porų psichologė Agnė Vaiciukevičienė sako, kad nėra tyrimų, kurie šimtu procentų tą įrodytų. Be abejo, faktai rodo, kad lyginimasis socialiniuose tinkluose tikrai didina spaudimą atitikti grožio standartus.
Psichologė akcentuoja, kad kūno priėmimo ir galimo gėdinimosi tema aktuali ne tik merginoms. Vaikinai irgi lyginasi tarpusavyje ir gali dėl išvaizdos turėti kompleksų, kurie sąlygos nenorą persirenginėti prie kitų ar net dalyvauti fizinio ugdymo pamokose. Jie galbūt turi net daugiau stereotipų, susijusių su fiziniu aktyvumu, jėga ir lytimi.
Alytaus miesto kūno kultūros mokytojų asociacijos vadovė Dovilė Narkunienė teigia, kad per jos 18 metų darbo patirtį vaikai vis rečiau vengia fizinio ugdymo pamokų. Tačiau pasitaiko įvairių situacijų ir priežasčių. „Kai kurie mokiniai nenori persirengti sportine apranga, o kiti šeimoje nemato aktyvaus gyvenimo būdo pavyzdžio. Kartais vaikų nepavyksta sudominti, jeigu pamokose trūksta įvairių, jų gebėjimus atitinkančių veiklų. Dalis mokinių jaučiasi nedrąsiai, bijo suklysti, būti lėtesni už kitus ar sulaukti bendraklasių pastabų. Vengimą gali lemti ir ankstesnė nemaloni patirtis, silpnesnis fizinis pasirengimas ar nepasitikėjimas savo kūnu“, – sako ji.
Diskomfortas dėl prasidėjusio brendimo
Prasidėjusi branda kai kuriems vaikams tampa priežastimi vengti fizinio ugdymo pamokų. Paauglystė yra tapatumo krizė, todėl nenuostabu, kad šiame amžiaus tarpsnyje itin jautriai reaguojama į kūno pokyčius. „Kūno pokyčiai tikrai gali sukelti ir gėdos jausmą. Tada ir rūbinėje gali būti nedrąsu persirengti“, – sako A.Vaiciukevičienė.
Kartais priežastis, kodėl paauglys nenori eiti į kūno kultūros pamokas, kyla dėl netinkamos, nepatogios sportinės aprangos. „Kiek man teko dirbti su gimnazistėmis, pastebėjau, kad jos tikrai dažniau nori būti ilgesnėmis sportinėmis kelnėmis, o ne tamprėmis. Labai priklauso ir nuo pedagogo, ar jis tai leidžia, ar ne. Kai kurios paauglės gali jaustis nejaukiai su tamprėmis, jei, pavyzdžiui, mano, kad jų šlaunys per storos“, – pastebi psichologė ir priduria, kad apskritai nuo požiūrio į savo kūną, gebėjimo jį priimti priklauso, ar bus drąsu eiti į kūno kultūros pamokas.
Dar viena nenoro eiti į fizinio ugdymo pamokas priežastis mergaitėms gali būti prasidėjusios menstruacijos. Tuomet gali būti nepatogu sportuoti, gali kilti baimė dėl pratekėjimo.
Verta užsiminti ir apie netolygų brendimą, ypač ankstyvojoje paauglystėje.
„Viena mergaitė, kuri pradėjo anksčiau bręsti nei jos bendraamžės, labai gėdijosi persirenginėti su jomis toje pačioje patalpoje. Niekas to nesureikšmino, niekam tai buvo neįdomu, bet kadangi ji vienintelė buvo tokia ankstyvos brandos, ji taip gėdydavosi, kad stengdavosi persirengti ten, kur nebūtų jokių pašalinių akių“, – pasakojo paauglių psichologė Agnė Vaiciukevičienė.
Ar reikia vertinti pažymiais
Kita vertus, moksleiviai gali nerimauti ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl gebėjimų. Gali būti baimė būti vertinamam, baimė būti pašieptam, jeigu ko nors nemoku ar nepadarau. Psichologė prisimena, kad tada, kai dar pati buvo paauglė, per fizinio ugdymo pamokas vaikams daug juoko sukeldavo šokinėjimas per ožį. „Vienam paaugliui tai galbūt nieko nereiškia, bet kitas gali jautriai sureaguoti, jei jam šokant kas nors ims juoktis. Ilgainiui dėl baimės būti pašieptam pradedama vengti kūno kultūros pamokų“, – akcentuoja A.Vaiciukevičienė.
Diskutuotina, ar kūno kultūros pamokos turėtų būti vertinamos pažymiais, nes net ir to paties amžiaus moksleiviai gali būti skirtingo fizinio pasirengimo. Psichologė svarsto, kad reikėtų galbūt lanksčiau žiūrėti į tai, kas tiksliai yra vertinama. Galbūt pažymys turėtų priklausyti ne tik nuo, pavyzdžiui, sekundžių, per kurias nubėgamas trumpas atstumas, bet atsižvelgiama ir į paties paauglio pastangas.
Su ja sutinka ir D.Narkunienė, pabrėždama, kad, jos manymu, dabar fizinio ugdymo pamokose vis daugiau dėmesio skiriama ne galutiniam rezultatui, o kiekvieno mokinio pažangai. Svarbu, kaip vaikas tobulėja atlikdamas įvairius pratimus, judesius ar jų junginius, o ne tai, ar jis yra greitesnis ar stipresnis už kitus. Pats mokinys neretai būna orientuotas į rezultatą, todėl mokytojo užduotis – jam padėti, padrąsinti ir parodyti tinkamą kryptį.
Svarbu, kad kiekvienas vaikas pamokoje patirtų sėkmę pagal savo gebėjimus. Gera fizinė ir psichologinė savijauta pamokoje yra be galo reikšminga, nes tik saugiai ir gerai besijaučiantis mokinys nori judėti, stengtis ir tobulėti. Todėl fizinio ugdymo pamoka turėtų ugdyti ne tik fizinius gebėjimus, bet ir pasitikėjimą savimi bei teigiamą požiūrį į aktyvų gyvenimo būdą“, – sako Alytaus miesto kūno kultūros mokytojų asociacijos vadovė Dovilė Narkunienė.
Gera atmosfera pamokoje
Norint, kad frazė „nenoriu į fizinio ugdymo pamoką“ skambėtų vis rečiau, reikia visų – tiek mokytojų, tiek moksleivių – sąmoningumo. Pasak A.Vaiciukeviečienės, ne tik fizinio ugdymo, bet ir apskritai visose pamokose, svarbiausia yra santykis. „Tiesiog reikėtų nepamiršti, kad žmogus žmogui turi likti žmogus. Tai yra apie įsiklausymą, išklausymą, susitarimą, apie leidimą rinktis. Tikrai žinau, kad kai kurie mokytojai tą ir daro. Jokiu būdu tai nėra priekaištas jiems“, – kalbėjo ji.
D.Narkunienė savo ruožtu pataria, kad tokiu atveju reikėtų stengtis, jog pamokos būtų kuo įvairesnės ir patrauklesnės skirtingų gebėjimų mokiniams. Jos galėtų vykti ne tik sporto salėje, bet ir lauke, stadione, parke ar kitose netradicinėse erdvėse.
„Svarbu suteikti mokiniams galimybę patiems siūlyti ar kurti užduotis, žinoma, prižiūrint ir padedant mokytojui“, – akcentuoja ji. Vaikus gali motyvuoti susitikimai su žymiais sportininkais, jų sėkmės istorijos, bendri projektai bei draugiškos tarpmokyklinės varžybos. „Taip pat reikėtų sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui patirti sėkmę, nebijoti suklysti ir nesijausti lyginamam su kitais. Kai pamokoje vyrauja gera atmosfera, pasirinkimo laisvė ir pagarba kiekvienam vaikui, noras joje dalyvauti natūraliai didėja“, – pažymi specialistė.
Pasak kūno kultūros mokytojų asociacijos vadovės, Fizinis aktyvumas gali padėti žmogui geriau priimti savo kūną ir labiau pasitikėti savimi. Judėdamas žmogus jaučiasi stipresnis, energingesnis ir geriau pažįsta savo kūno galimybes. Sportuojant svarbu pastebėti ne tik išvaizdos pokyčius, bet ir tai, ką kūnas geba atlikti – bėgti, šokti, išlaikyti pusiausvyrą ar įveikti vis sudėtingesnes užduotis. Fizinis aktyvumas taip pat padeda sumažinti įtampą, gerina nuotaiką ir leidžia patirti sėkmės jausmą. „Tačiau svarbu, kad žmogus nebūtų nuolat lyginamas su kitais ir nejaustų spaudimo siekti nerealių rezultatų. Kai judėjimas teikia džiaugsmą ir yra pritaikytas pagal kiekvieno galimybes, jis tampa ne streso šaltiniu, o būdu geriau jaustis savo kūne“, – pabrėžia D.Narkunienė.
Autorė Urtė Jarockė
About the Author
