Per penkiolika metų jaunųjų ūkininkų Lietuvoje sumažėjo nuo 41 496 iki mažiau nei 20 tūkstančių – daugiau kaip 52 procentais. Pastarųjų metų duomenimis, jaunieji ūkininkai sudaro vos 13,3 proc. visų valdų valdytojų, o pensinio amžiaus valdų valdytojų yra beveik tris kartus daugiau.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vertinimu, tai jau ne vien žemės ūkio problema. Turime atsakyti į platesnį klausimą – kas po dešimties ar dvidešimties metų dirbs Lietuvos žemę, gamins maistą, kurs darbo vietas ir išlaikys gyvybingus regionus?
Apie kartų kaitą kalbama ne vienus metus. Keitėsi Vyriausybės, ministrai ir paramos programos, tačiau jaunam žmogui pagrindinės kliūtys iš esmės liko tos pačios – žemė, finansavimas ir reali galimybė pasinaudoti parama.
Šių problemų Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga nepriskiria naujai darbą pradėjusiai Vyriausybei. Priešingai – tai galimybė pradėti jas spręsti kitaip. Sąjunga kviečia Ministrą Pirmininką susitikti su jaunaisiais ūkininkais ir kartu aptarti, kokių konkrečių sprendimų reikia Lietuvos kartų kaitos politikai.
„Nenorime naujai Vyriausybei pateikti dar vieno seniai žinomų problemų sąrašo. Norime kalbėti apie sprendimus – ką galime pakeisti, kad jaunam žmogui būtų realu pradėti ūkininkauti, įsitvirtinti ir savo ateitį kurti Lietuvoje“, – sako Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas.
Ne tik išlaikyti jaunimą, bet ir sudaryti sąlygas grįžti
Kartų kaitos negalima atskirti nuo jaunų ir darbingo amžiaus žmonių išvykimo iš Lietuvos. Valstybės tikslas turėtų būti ne tik mažinti emigraciją, bet ir sudaryti sąlygas grįžti tiems, kurie užsienyje įgijo žinių, profesinės patirties, sukaupė kapitalo ir norėtų savo ateitį kurti Lietuvoje.
Regionai ir žemės ūkis gali būti viena iš tokių galimybių. Tačiau neužtenka žmogui pasakyti – grįžk ir kurk ūkį. Jis turi matyti realią perspektyvą: galimybę įsigyti žemės, gauti finansavimą, investuoti ir iš savo darbo išlaikyti šeimą.
Tai svarbu ne tik žemės ūkiui. Jaunas žmogus, kuris lieka ar grįžta į regioną, čia kuria savo gyvenimą, verslą, darbo vietas ir ekonominę vertę.
Didžiausia problema – kaip įsigyti pirmuosius hektarus žemės
Viena pagrindinių kliūčių pradedančiajam ūkininkui yra žemės prieinamumas. Pagal dabar galiojančią tvarką pirmumo teisę pirkti parduodamą privačią žemės ūkio paskirties žemę turi besiribojančių sklypų savininkai.
Praktiškai daugiau galimybių turi tie, kurie žemę jau valdo, o žmogus, kuris nori pradėti nuo nulio, tokio pranašumo neturi. Jeigu jaunas žmogus nepaveldi šeimos ūkio, jo galimybės įsigyti pirmuosius hektarus yra labai ribotos.
„Kalbėdami apie kartų kaitą pirmiausia turime atsakyti į labai paprastą klausimą – kaip jaunam žmogui įsigyti pirmuosius hektarus? Negalime raginti jaunimo ateiti į žemės ūkį ir kartu palikti jį sistemoje, kurioje didžiausias pranašumas atsiranda tada, kai žemės jau turi“, – sako V. Buivydas.
Norinčių ūkininkauti yra – galimybių pradėti gerokai mažiau
Per vieną iš pastarųjų jaunųjų ūkininkų įsikūrimo kvietimų buvo pateiktos 1 022 paraiškos, kuriose prašyta daugiau kaip 61 mln. eurų paramos. Finansavimas skirtas 205 paraiškoms už maždaug 12,3 mln. eurų. Kitaip tariant, paramą gavo maždaug kas penktas pareiškėjas.
Šie skaičiai rodo, kad problema nėra jaunimo nenoras ūkininkauti. Norinčių yra – klausimas, kiek jų gauna realią galimybę pradėti.
Pradedantis ūkininkas dažniausiai dar neturi ilgos veiklos istorijos, sukaupto kapitalo ar pakankamo turto banko užstatui, nors būtent pradžioje investicijų reikia daugiausia. Todėl būtinos realiai veikiančios garantijos, lengvatinės paskolos ir kitos finansavimo priemonės, pritaikytos žmogui, kuris ūkį dar tik pradeda kurti.
Biudžeto pajamas galima didinti ne tik mokesčiais
Kai kalbama apie poreikį didinti valstybės biudžeto pajamas, diskusija dažnai sukasi apie didesnius mokesčius. Tačiau yra ir kitas kelias – didinti žmonių, kurie Lietuvoje dirba, investuoja, kuria verslus ir moka mokesčius, skaičių.
Jaunas žmogus, sukūręs gyvybingą ūkį, ilgainiui nėra vien paramos gavėjas. Jis investuoja, perka techniką ir paslaugas, gamina produkciją, kuria darbo vietas ir moka mokesčius. Todėl parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui turėtų būti vertinama ne tik kaip išlaidos, bet ir kaip investicija į būsimus mokesčių mokėtojus bei regionų ekonomiką.
„Prieš svarstydami, kiek dar galima didinti mokestinę naštą jau dirbantiems žmonėms ir verslams, turėtume lygiai taip pat rimtai klausti – ką darome, kad Lietuvoje būtų daugiau dirbančių, investuojančių ir mokesčius mokančių žmonių. Jaunas ūkininkas po kelerių metų gali būti ne paramos gavėjas, o darbdavys, investuotojas ir mokesčių mokėtojas. Jeigu žmogus savo ūkį ir verslą sukuria Lietuvoje, jo kuriama ekonominė vertė taip pat lieka Lietuvoje“, – pabrėžia V. Buivydas.
Kartų kaitos neišspręs viena išmoka ar dar vienas paramos kvietimas. Reikia ilgalaikės politikos, kuri apimtų pirmųjų žemės hektarų prieinamumą, finansavimą, ūkių perdavimą jaunajai kartai ir sąlygas išvykusiems žmonėms grįžti.
Tai nėra vien klausimas, kiek jaunųjų ūkininkų turėsime. Tai klausimas, kiek Lietuvoje turėsime žmonių, kurie čia kuria savo ateitį, investuoja, augina verslus ir prisideda prie valstybės pajamų.
Sprendimai, kuriuos priimsime šiandien, lems, kas Lietuvos žemę dirbs ir kokie bus mūsų regionai po dešimties ar dvidešimties metų.
About the Author
