Baigusi trečiąjį kursą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje, Deimantė Juozupaitytė jau moko matematikos savo buvusioje mokykloje – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Jauna mokytoja neslepia, kad apsispręsti grįžti į gimtąjį miestą padėjo ir Marijampolės savivaldybės kartu su Agentų šeimos paramos fondu įgyvendinama pedagogų pritraukimo programa, pagal kurią būsimi mokytojai gauna 600 eurų mėnesinę stipendiją, o pradėję dirbti mokyklose – papildomas finansines paskatas pirmaisiais profesinės veiklos metais.
Marijampolės pedagogų pritraukimo programa laikoma viena dosniausių Lietuvoje. Studentams visą studijų laikotarpį dešimt mėnesių per metus mokama po 600 eurų stipendija, o pradėjus dirbti savivaldybės ugdymo įstaigose pirmaisiais darbo metais papildomai skiriama po 1000 eurų „į rankas“ kas mėnesį, antraisiais – po 600 eurų, trečiaisiais – po 300 eurų.
VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos (matematikos ir technologijų pedagogikos specializacija) studentė sako, kad tokia parama leidžia drąsiau pradėti savarankišką gyvenimą ir kartu siunčia svarbią žinutę – būsimi mokytojai čia yra laukiami.
„Ši stipendija suteikia daugiau finansinio saugumo ir leidžia drąsiau planuoti profesinio kelio pradžią. Tačiau ne mažiau svarbus ir pats dėmesys – jauti, kad tavo pasirinkimas vertinamas, kad savivaldybei rūpi, jog jauni žmonės rinktųsi mokytojo profesiją ir liktų dirbti savo krašte. Manau, tokios iniciatyvos tikrai skatina“, – sako D. Juozupaitytė.
Praktika virto darbu
Savivaldybės skatinimo programa buvo viena iš priežasčių rinktis darbą gimtajame mieste, tačiau galutinį apsisprendimą sustiprino ir sėkminga pedagoginė praktika. Ją Deimantė atliko savo buvusioje gimnazijoje, tačiau netrukus situacija pasikeitė – dėl mokytojų trūkumo jai buvo pasiūlyta pradėti čia dirbti.
„Praktikos metu mokykloje prireikė papildomos pagalbos – viena mokytoja sirgo, kitai teko pavaduoti kolegę, todėl buvo pasiūlyta prisijungti prie kolektyvo. Taip praktika labai natūraliai virto darbu“, – pasakoja pašnekovė.
Didžiausias iššūkis pradėjus pedagoginį darbą, anot jos, buvo ne pasirengimas pamokoms, o santykio su mokiniais kūrimas.
Pirmosiomis darbo savaitėmis ne vienas mokinys galvodavo, kad Deimantė pati yra mokinė. Koridoriuose jos neatpažindavo, o kartą į pamoką užėjo visai kitos klasės mokinys – tiesiog norėjo pamatyti, kaip dirba jauna mokytoja.
„Jaunam mokytojui svarbiausia išmokti rasti pusiausvyrą tarp nuoširdaus bendravimo ir mokytojo autoriteto. Mokiniai vis dar žvelia į tave kaip į mokinį, nori pažinti, domisi tavo gyvenimu, todėl reikia aiškiai nusibrėžti ribas“, – įsitikinusi ji.
Vis dėlto mokinių grįžtamasis ryšys tik sustiprino įsitikinimą, kad profesinis pasirinkimas buvo teisingas.
„Didžiausias įvertinimas buvo išgirsti, kad mokiniai sako: pamokose įdomu, o temos tampa aiškesnės. Tokie žodžiai labai motyvuoja ir primena, kodėl pasirinkau šį kelią“, – šypsosi pašnekovė.
Didžiausias iššūkis – ne matematika, o klasės valdymas
Nors studijos suteikė tvirtus dalykinius pagrindus, Deimantė pripažįsta, kad pradėjus dirbti didžiausiu išbandymu tapo klasės valdymas.
Kol klasėje būna praktiką prižiūrintis mokytojas, viskas vyksta ramiau. Tačiau vos likus vienai, tenka greitai reaguoti į įvairias situacijas ir mokytis suvaldyti klasės dinamiką bei triukšmą. Pasak jos, su tuo susiduria kone visi jauni mokytojai.
Laimei, viena su iššūkiais ji neliko. Didelę pagalbą pirmosiomis savaitėmis suteikė kolegos ir visa mokyklos bendruomenė.
„Grįžusi į savo mokyklą labiausiai bijojau, kad būsiu matoma tik kaip buvusi mokinė. Tačiau kolegos labai šiltai priėmė, dalijosi patirtimi, padrąsino ir padėjo greitai tapti kolektyvo dalimi“, – sako D. Juozupaitytė.
Prireikus pagalbos sprendžiant konfliktus tarp mokinių, jaunoji mokytoja visuomet galėjo kreiptis į socialinę pedagogę ar labiau patyrusius kolegas.
Studijose atrado daugiau nei pedagogo profesiją
Nors šiandien Deimantė neabejoja pasirinkusi tinkamą kelią, apsispręsti dėl antrosios specializacijos nebuvo paprasta. Vis dėlto technologijų pedagogikos studijos atnešė netikėtų atradimų.
Per technologijų paskaitas ji išmoko daug praktiškų dalykų, kurių iki tol nebuvo bandžiusi. Atrado nėrimą, kuris tapo jos hobiu. Tai įgūdžiai, kuriuos ji pritaiko ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime.
Tačiau viena didžiausių studijų vertybių, anot pašnekovės, tapo bendruomenė.
„Labiausiai nustebino žmonės. Susibūrė bendraminčių kursas, kuriame vieni kitus palaikome, dalijamės patirtimis ir visada galime pasitarti. Tokios bendrystės tikrai nesitikėjau“, – pasakoja ji.
Ne mažesnį įspūdį paliko ir dėstytojų požiūris: „Dėstytojai niekada nepalieka tavęs vieno su iššūkiais. Jie dalijasi ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir savo patirtimi, atvirai pasakoja apie sunkumus ir sprendimus, pataria, kaip spręsti sudėtingas situacijas. Toks palaikymas pradedančiam mokytojui labai svarbus.“
Matematikai reikia ne daugiau kontrolės, o daugiau laiko
Pati Deimantė matematiką pamilo dar vaikystėje. Ją visuomet žavėjo šio mokslo konkretumas – nors uždavinį galima išspręsti keliais būdais, teisingas atsakymas vis tiek bus vienas.
Vis dėlto šiandien ji mato nemažai iššūkių mokant šio dalyko. Pasak mokytojos, viena didžiausių problemų – pernelyg intensyvios ugdymo programos: „Vaikai dar nespėja įsisavinti vienos temos, o jau tenka pereiti prie kitos. Matematikos žinios kuriamos nuosekliai – kiekviena nauja tema remiasi ankstesne, todėl atsiradus spragoms vėliau tampa vis sunkiau“.
Jos įsitikinimu, svarbiausia ne didesnis mokymosi tempas, o pakankamai laiko kiekvienai temai. Klasėse mokosi labai skirtingų gebėjimų vaikai. Vieni juda pirmyn greičiau, kitiems reikia daugiau laiko. Todėl svarbu sudaryti sąlygas kiekvienam įsisavinti medžiagą savo tempu.
Jaunus mokytojus labiausiai įkvepia smalsūs mokiniai
Didžiausią motyvaciją dirbti Deimantei suteikia akimirkos, kai mokiniai patys pradeda domėtis dalyku.
„Labiausiai įkvepia smalsumas – kai mokiniai klausia, siūlo savo sprendimo būdus, diskutuoja ir nori suprasti. Tuomet matai, kad jiems iš tiesų rūpi“, – neabejoja ji.
Prisiminusi savo pirmuosius žingsnius mokykloje, Deimantė neslepia, kad pati labai jaudinosi. Atrodė, jog bus sunku stovėti prieš didelę klasę ir viską aiškiai išdėstyti. Tačiau pradėjusi dirbti suprato, kad pasitikėjimas savimi ateina su patirtimi.
Todėl šiandien ji drąsina ir kitus jaunuolius nebijoti rinktis pedagogo profesijos.
„Jeigu jauti, kad tai tavo kelias, tikrai verta pabandyti. Pradžia gali atrodyti nedrąsi, tačiau su kiekviena pamoka atsiranda vis daugiau pasitikėjimo. Nėra taip baisu, kaip gali pasirodyti iš pradžių“, – drąsina D. Juozupaitytė.
About the Author
