Dr. Reda Cimmperman – Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierė.
Pastaraisiais metais pasaulyje smarkiai išaugo dėmesys mokslo saugumui. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 2018 m. užfiksuotos 27 nacionalinės mokslo saugumo iniciatyvos, o 2025 m. – jau daugiau kaip 250; jas taikančių valstybių padaugėjo nuo 12 iki 41. Šie skaičiai nereiškia, kad dešimteriopai išaugo šnipinėjimas. Jie veikiau atspindi keliskart padidėjusį politinį ir institucinį valstybių atsaką: informavimo kampanijas, strategijas, gaires, konsultavimo centrus, darbuotojų mokymus ir rizikos vertinimo priemones. Vaizdingai sakant, skaičiuojame ne gaisrus, o įrengtus dūmų detektorius, parengtus evakuacijos planus ir įsteigtas priešgaisrines tarnybas.
Kartu keitėsi ir pati grėsmė. Žinios šiandien perimamos ne vien išnešant brėžinius iš laboratorijos – jos gali nutekėti per bendrą duomenų bazę, vaizdo konferenciją, neapsaugotą kompiuterį ar iš pirmo žvilgsnio įprastą mokslinę konsultaciją. EBPO pabrėžia, kad pavojus kyla ne tik dėl priešiškų veikėjų, bet ir dėl silpno pačių universitetų bei mokslininkų rizikos valdymo. Taigi vyksta abu procesai: grėsmės realiai didėja, o valstybės pagaliau pradeda sistemingai spręsti tai, kas anksčiau būdavo tvarkoma fragmentiškai arba tik po incidento.
Kodėl tiek daug šalių ėmėsi atskiros politikos?
Pasikeitė pats mokslo vaidmuo – jis tapo ne tik pažinimo, bet ir ekonominės, technologinės bei karinės galios šaltiniu. Europos Komisija atkreipia dėmesį, kad yra valstybių, kuriose beveik nėra akademinės laisvės, tačiau jų mokslinis ir technologinis pajėgumas labai aukštas, kai kuriose iš jų civiliniai ir kariniai technologijų vystymo tikslai sąmoningai jungiami. Tai reiškia, kad fundamentinis tyrimas vienoje valstybėje gali tapti karinio pajėgumo dalimi kitoje. Vokietija ypač išskiria biotechnologijas, kvantines technologijas ir dirbtinį intelektą – sritis, kurių taikymas gali būti ir civilinis, ir karinis.
Prie to prisidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą, hibridinės grėsmės bei energetinės ir technologinės priklausomybės. Austrijos saugumo strategijoje mokslo ir žinių saugumas jau siejamas su ekonominiu atsparumu, kritinėmis technologijomis, kibernetiniu saugumu ir nepageidaujamo žinių nutekėjimo prevencija. Anksčiau vyravo prielaida, kad kuo daugiau bendradarbiaujame, tuo savaime tampame artimesni vertybėmis. Šiandien suprantame, kad mokslinis bendradarbiavimas nevyksta geopolitiniame vakuume.
Lietuva turi dėlionės dalis, bet dar ne visą paveikslą
Lietuva turi atskirų mokslo saugumui svarbių elementų, tačiau kol kas neturime vieno bendro dokumento šia tema. Jis šiuo metu rengiamas, ir tikiuosi, kad iki šių metų pabaigos bus parengtas. Europos Komisijos 2025 m. apžvalgoje Lietuva minima kaip valstybė, skelbianti nacionalinį grėsmių vertinimą, – tai svarbus informacijos šaltinis universitetams. Vis dėlto grėsmių apžvalga dar nėra praktinė sistema: ji neatsako, kas universitete turi įvertinti konkretų partnerį, kada turi būti atliekama gilesnė projekto patikra ir kur mokslininkui kreiptis kilus abejonių.
Mano vertinimu, Lietuva šiuo metu turi labiau atskiras dėlionės dalis nei visą paveikslą. Turime sankcijų režimą, eksporto kontrolę, kibernetinį saugumą, asmens duomenų ir įslaptintos informacijos apsaugą, tačiau mokslininko darbe šios priemonės ne visada susijungia į vieną aiškų procesą. Europos Sąjungos Taryba valstybėms rekomenduoja taikyti bendrą Vyriausybės požiūrį – suderinti įvairių ministerijų ir institucijų veiklą, kurti pagalbos mokslininkams tarnybas ir užtikrinti informacijos mainus tarp universitetų, finansuotojų bei saugumo institucijų. Lietuvoje būtų naudinga turėti bendras nacionalines gaires universitetams ir mokslo institucijoms (jas šiuo metu rengia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija), trumpą ir vienodą pirminės rizikos vertinimo formą bei bendras mokymo programas. Mokslininkas neturėtų spėlioti, kurioms penkioms institucijoms skambinti, – turėtų būti vienos durys, pro kurias įėjęs jis gautų kompetentingą pagalbą.
Kaip atrodo tipiškas pažeidimas praktikoje?
Pirmiausia reikia atskirti užsienio įtaką nuo kišimosi. Atvirai finansuojamas projektas, vieša diplomatinė pozicija ar teisėtas akademinis bendradarbiavimas savaime nėra kišimasis. Vis dėlto kai tikroji veiklos kilmė slepiama, naudojama prievarta, apgaulė, papirkinėjimas ar spaudimas, įtaka gali peržengti ribą. Australijos gairėse pateikiamas pavyzdys: viešas protestas universitete yra demokratijos dalis, bet jeigu jį slapta organizuoja ar jo dalyvius kontroliuoja užsienio valstybė, situacija iš esmės kitokia. Europos Komisija nurodo ir kitus atvejus: tyrimų vadovas spaudžiamas atšaukti paskaitą nepatogia tema, užsienio lėšomis įsteigtas kultūros centras naudojamas propagandai ar kontaktams rinkti, technologijų perdavimo darbuotojas užverbuojamas ar šantažuojamas suteikti prieigą prie konfidencialių tyrimų.
Vis dėlto kasdienybėje dažniausiai susiduriama ne su kino filmų šnipu, o su paprastesniais atvejais: neatskleistu užsienio finansavimu ar papildoma afiliacija, per plačiai suteikta prieiga prie laboratorijos duomenų, nepatikrintu partneriu, neapsaugotu kompiuteriu komandiruotėje ar mokslininko įtraukimu į užsienio talentų programą neįvertinus jos sąlygų. Dažniausias pavojus prasideda ne nuo nusikalstamo ketinimo, o nuo minties: „Mes juk mokslininkai, mumis visi pasitiki.“
Kodėl nuo kampanijų pereinama prie griežtesnių priemonių?
Valstybės suprato, kad vien lankstinuko ar seminaro nepakanka. EBPO duomenys rodo aiškų poslinkį: iki 2019–2021 m. dominavo informavimas ir grėsmių analizė, o vėliau daugėjo strategijų, reguliavimo, priežiūros ir praktinių priemonių. Kanadoje kai kuriems finansavimo konkursams mokslininkas jau turi pateikti ne tik projekto paraišką, bet ir rizikos vertinimo bei jos mažinimo planą – vertinama tyrimo sritis, partneris, galimas dvejopas naudojimas ir numatomas rezultatų pritaikymas; jei rizika nusveria naudą, projektas nefinansuojamas. Australijoje reikalaujama aiškios atsakomybės universiteto vadovybės lygmeniu, interesų ir užsienio ryšių deklaravimo bei periodinio procedūrų audito. Prancūzijoje projektai, kuriuose dalyvauja ne Europos Sąjungos viešieji ar užsienio privatūs partneriai, tam tikrais atvejais sistemingai perduodami saugumo institucijoms vertinti, o neigiama išvada gali užkirsti kelią finansavimui.
Vis dėlto griežtesnė priemonė nebūtinai reiškia draudimą. Kartais pakanka apriboti prieigą prie dalies duomenų, susitarti dėl galutinio rezultatų naudojimo, patikslinti intelektinės nuosavybės sąlygas ar nustatyti periodinę partnerystės peržiūrą. Geras reguliavimas turi ne drausti bendradarbiavimą, o padėti jį organizuoti taip, kad po kelerių metų nereikėtų aiškintis, kur dingo duomenys ar kam iš tikrųjų atiteko technologija.
Ar maža valstybė pajėgi sukurti veiksmingą sistemą?
Mums nereikia kopijuoti JAV ar laikyti šimtų pareigūnų kiekviename universitete. Mažai šaliai ypač svarbu nedubliuoti ribotų išteklių. Danijoje sukurta dialogo platforma, vienijanti visus universitetus, ministeriją ir saugumo institucijas; ji leidžia gauti grėsmių vertinimu pagrįstas konsultacijas, dalytis praktika ir vienodai aiškinti teisinius reikalavimus. Vokietijos mokslo taryba siūlo nacionalinę vieno langelio sistemą, kurią įdiegus universitetai greitai gautų konsultacijas sudėtingais atvejais. Švedijos ir kitų Šiaurės šalių modeliai taip pat grindžiami bendrais mokymais, grėsmių informacija, metodikomis ir koordinavimo centrais.
Manau, Baltijos šalys galėtų bendrai kurti partnerių vertinimo metodikas, mokymo modulius universitetams, incidentų ir gerosios praktikos duomenų bazę, bendras ekspertų grupes kvantinių, biologinių ar gynybos technologijų klausimais ir rengti bendras pratybas, imituojančias duomenų nutekėjimą. Galutinį sprendimą dėl projekto priimtų pati Lietuvos institucija, tačiau analitinius pajėgumus racionalu kurti regioniniu lygmeniu. Mažai valstybei nebūtina pačiai turėti viską, bet ji privalo žinoti, kur greitai gauti tai, ko pati neturi.
Kokios tyrimų sritys jautriausios?
Klaidinga manyti, kad jautrūs tik slapti kariniai tyrimai. Didžiausia problema dažnai kyla ten, kur technologija atrodo visiškai civilinė, bet turi aiškų alternatyvų pritaikymą. Kanados gairėse išskiriami branduoliniai, cheminiai, biologiniai ir radiologiniai tyrimai, raketų bei kosmoso technologijos, įprastinė ginkluotė ir kitos dvejopo naudojimo sritys. Lietuvos atveju jautriausiomis pirmiausia laikyčiau dirbtinio intelekto ir didžiųjų duomenų analizės, kibernetinio saugumo, kvantinių technologijų, lazerių, fotonikos ir jutiklių, biotechnologijų sritis, bepiločius ir robotiką, energetiką bei kritinės infrastruktūros valdymą, gynybos ir dvejopo naudojimo technologijas. Vis dėlto jautrumas nėra vien technologinis – ir socialinių bei humanitarinių mokslų tyrimai gali būti pažeidžiami, kai nagrinėjami autoritariniai režimai, diasporos, dezinformacija ar žmogaus teisės. Jautrumą lemia ne fakulteto pavadinimas, o atsakymas į klausimą: ką šios žinios leidžia padaryti ir kas galėtų jomis pasinaudoti?
Svarbiausia – proporcingumas ir apsauga nuo diskriminacijos
Kartu turiu aiškiai pasakyti: mokslo saugumas gali tapti pretekstu riboti nepatogius mokslinius kontaktus. Tai viena rimčiausių pačios šios politikos rizikų. Saugumo argumentas gali būti panaudotas siekiant žmones vertinti pagal pilietybę, etninę kilmę ar institucijos geografinę vietą, taip pat kritiniam tyrimui ar politiškai nepatinkančiam bendradarbiavimui sustabdyti. Todėl Europos Sąjungos Taryba rekomenduoja vertinti riziką nepriklausomai nuo šalies pavadinimo, atsižvelgti į konkrečią situaciją ir vengti tiesioginės bei netiesioginės diskriminacijos ar stigmatizavimo. Nyderlanduose numatyta periodiškai tikrinti, ar saugumo priemonės nesukėlė atskirties, nepagrįsto įtarumo ar diskriminacijos, – tokie atvejai fiksuojami, aptariami ir naudojami mokymuisi. Vokietijos akademinių mainų tarnybos požiūriu, reikėtų ne kurti universalias raudonąsias linijas, o kiekvieną bendradarbiavimą vertinti pagal jo temą, partnerį, kontekstą, institucijos kokybę ir konkrečias sąlygas.
Man svarbūs keli saugikliai: sprendimas turi būti pagrįstas ir dokumentuotas; vertinamas konkretus projektas ir ryšiai, o ne žmogaus kilmė; sudėtingais atvejais turi dalyvauti ne tik saugumo, bet ir akademinės etikos ekspertai. Tikriname ne žmogaus kilmę, o projekto, prieigų, finansavimo ir institucinių ryšių riziką. Patikra turėtų būti diferencijuota – bendram socialinių mokslų projektui ir doktorantui, turinčiam prieigą prie pažangios karinės jutiklių sistemos, negali būti taikoma ta pati procedūra. Per griežta sistema pakenktų pačiai Lietuvai, nes mažos mokslo sistemos priklauso nuo tarptautinių talentų. Sąžiningas užsienio doktorantas turi jaustis laukiamas, o ne iš anksto įtariamas. Todėl būtinas ir realiai veikiantis pranešėjų apsaugos mechanizmas – jaunieji tyrėjai priklauso nuo vadovo ir rekomendacijų, tad gali bijoti pranešti apie spaudimą ar netinkamus reikalavimus.
Ką tai reikš mokslininkui po penkerių metų?
Manau, kad jautresniuose projektuose mokslo saugumo patikra taps tokia pat įprasta kaip etikos komisijos leidimas, duomenų valdymo planas ar interesų konflikto deklaracija. Vis dėlto sistema turėtų būti kelių lygių: daugelio projektų atveju pakaktų kelių trumpų klausimų ir tik atsakius „taip“ arba „nežinau“ projektas būtų perduodamas išsamesniam vertinimui. Tokios priemonės jau kuriamos: Helsinkio universitetas įdiegė internetinį tarptautinio bendradarbiavimo rizikos vertinimo įrankį, Čekijos universitetuose mokslo saugumas jau įtraukiamas į doktorantūros programas, o Liublianos universitetas sukūrė deramo patikrinimo formą, padedančią patiems tyrėjams atpažinti rizikas. Po penkerių metų mokslininkui tai gali reikšti ne papildomus draudimus, o daugiau pagalbos: aiškų konsultantą, parengtą sutarties šabloną, saugią informacinių technologijų aplinką ir galimybę greitai pasitikrinti abejotiną partnerystę.
Mokslo saugumo tikslas nėra mokslą riboti. Jo tikslas – išsaugoti mūsų galimybę būti atviriems, bet nebūti naiviems. Atvirumas be atsakomybės gali tapti pažeidžiamumu, o saugumas be proporcingumo jau yra akademinės laisvės ribojimas. Mokslo saugumas turėtų tapti saugos diržu, o ne pasienio siena: įprastu ir beveik nepastebimu mažos rizikos atvejais, bet galinčiu apsaugoti nuo rimtų pasekmių ten, kur rizika iš tiesų didelė. Lietuvos užduotis – rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų kraštutinumų.
Komentaro autorė šia tema kalbės rugpjūčio 28 d. festivalio „Būtent“ diskusijoje „Mokslas DI eroje: ką privalome apsaugoti bet kokia kaina“.
About the Author
